Filmai iš gyvenimo atkarpų

„Kino pavasario“ programa „Horizontai“ pristato naujausią lenkų režisieriaus, scenaristo, prodiuserio Andrzejaus Jakimowskio filmą „Įsivaizduok“ („Imagine“). Jo premjera įvyko pernai rudenį Varšuvos kino festivalyje, kur filmas apdovanotas už geriausią režisūrą ir žiūrovų simpatijų prizu. Ankstesni Jakimowskio filmai „Užmerk akis“ ir „Burtai“ taip pat rodyti Lietuvoje. Pateikiame žurnale „Kontakt“ 2012 m. gruodį išspausdinto pokalbio su režisieriumi fragmentus.

Jūs laikomas perfekcionistu, kuris asmeniškai rūpinasi kiekviena filmo detale. Ar pasitikite žmonėmis?

Nemėgstu būti perfekcionistu, o žmonėmis pasitikiu absoliučiai. Nuolat dirbu su ta pačia grupe. Esu prie jų pripratęs ir prisirišęs.

Tada kodėl dirbdamas norite būti toks savarankiškas?

Paprasčiausiai pats mėgstu rašyti savo tekstus. Manote, kad tai kažkas ypatinga?

O gal bijote, kad kas nors sugadins Jūsų sumanymą?

Galiu įsivaizduoti, kad rašau kažkam kitam ir kad kažkas rašo man. Taip pat galiu sugadinti svetimą sumanymą. Kai kalbinate rašytoją, juk nesistebite, kad jis pasakoja savo istorijas, tiesa? Panašiai ir kine. Paprasčiausiai aš kuriu autorinius filmus.

Kada nusprendėte tapti kinematografininku?

Nebuvo tokio momento. Iš tikrųjų to siekiau visada. Sukiojausi aplink kiną: užuot dienas leidęs mokykloje ar universitete, daug laiko skirdavau „Iliuzionui“, kur žiūrėjau įvairius senus filmus. Mane tai visada žavėjo ir vieną dieną pats pradėjau juos kurti. Tai buvo natūralus procesas. Nepriėmiau jokio sprendimo.

Matyt, filmų atsiradimas ilgokai užtrunka dėl Jūsų darbo sistemos (savarankiškas scenarijų rašymas, režisūra, prodiusavimas)?

Taip, tai labai susiję. Baigęs vieną filmą, nesiimu kito, jau baigto scenarijaus, bet kurį laiką galvoju, apie ką bus kitas filmas. Tačiau jei sudėsime pusę metų scenarijaus rašymo, pusę metų medžiagos rinkimo, metus pasirengimo filmuoti, dar kitus – filmavimo bei dar tą laiką, kol filmas patenka į kino teatrus, atrodys, kad filmus kuriu vieną po kito. Iš tikrųjų taip ir yra.

Kas Jus įkvėpė sukurti „Įsivaizduok“? Ar pirma išgirdote apie Beną Underwoodą, ar istoriją sugalvojote anksčiau, o rinkdamas medžiagą išgirdote apie šį žmogų?

Po truputį ir viena, ir kita. Iš pradžių, remdamasis informacija apie neregį muzikantą, kuris scenoje juda pagal savo žingsnių atgarsius, sugalvojau Jano personažą – neregį, kuris naudojasi echolokacija. Kai parašiau scenarijų ir jį parodžiau keliems žmonėms, perskaičiau didelį straipsnį apie Beną Underwoodą. Buvo malonu suvokti, kad egzistuoja kažkas, kas, mano nuomone, ir turi egzistuoti. Daug laiko skyriau dokumentavimui, perskaičiau viską šia tema ir suradau lenkų echolokatorius. Lenkijoje taip pat radau neregį ispaną Alejandro Navasą, kuris važiavo į Londoną ir treniravo Edwardą Hoggą. Aktorius vaikštinėjo užrištomis akimis po Londoną jo prižiūrimas. Beno Undrewoodo nebėra tarp gyvųjų, mačiau kelis filmus. Bet ne visus Jano bruožus paėmiau iš Beno, nes šis gyveno šiltose JAV platumose ir dažnai vaikščiojo basas. Janas sujungė kelių žmonių bruožus. Surinkęs visą informaciją, pakeičiau scenarijų ir pasistengiau teisingai perteikti realijas.

Kūrėte filmus apie laiką, likimą ir vaizduotę. Mėgstate kalbėti apie dalykus, kuriuos sunku apibūdinti.

„Burtai“ tikrai pasakoja apie tam tikrą žaidimo su likimu strategiją. Apie žaidimą, kai statoma viskas. „Įsivaizduok“ turi daugiau sluoksnių. Jis apie tiesos pažinimą. Manau, kad tai daugiausia susiję su laisve. Mano nuomone, „Įsivaizduok“ taip pat yra ir apie laisvę.

Kas Jus skatina pasakoti tokias istorijas? Iš kur semiatės sumanymų?

Iš gyvenimo (taip pat ir savo) stebėjimo. Stengiuosi, kad filmuose nebūtų scenų, apie kurias nebūčiau girdėjęs iš pažįstamų, kuriais pasitikiu, pasakojimų. Pavyzdžiui, filme „Užmerk akis“ yra keista scena, kurioje erelis nuskrenda su dėže. Ją paėmiau iš savo tėvo pasakojimo. Taip atsitiko iš tikrųjų. „Burtuose“ taip pat nėra nieko išgalvoto. Tai – gyvenimo atkarpos. Jos neatsiranda iš niekur.

Kaip atsiranda suvokimas, kas yra žaidimai su likimu?

Tai greičiau klausimai. Turiu viziją, kokius klausimus reikėtų kelti. Tačiau neturiu kokios nors vienos idėjos, kurią norėčiau perteikti. Greičiau įsivaizduoju, kaip reikėtų suformuluoti klausimą apie laisvę ir laisvės ribas, apie pažinimą ir apie tai, ar galima pažinti tiesą. Neturiu asmeniškos tiesos, kurią norėčiau įdiegti visiems. Greičiau problemų rinkinį. Filme „Užmerk akis“ mergaitė ant tilto kalbasi su pagrindiniu filmo herojumi. Visi mano, kad šiuo pokalbiu pristatau tam tikrą filosofiją. Iš tikrųjų personažas tiesiog pasinaudoja metafora, kad paaiškintų vaikui reliatyvumo teoriją. Pokalbio turinys – ne filosofija, o fizika. Bet jis pasinaudoja metafora, todėl kalba ne apie fizikos terminus ir parametrus, o tik apie turėklų, į kuriuos abu atsirėmė, stulpelius. Kartais mėgstu ką nors panašaus įdėti į filmus, nes mano požiūris į meną postmodernistiškas, todėl manau, kad filme gali atsirasti visko. Taip pat ir fizika. O filosofijos kaip tik ir vengiu.

O kaip „Burtai“ ir žaidimas su likimu?

Kiekvienas iš mūsų gyvenime naudojame kokį nors žaidimą, renkamės tam tikrą elgsenos strategiją. Net pasąmoningai. Ir tai nebūtinai filosofinis klausimas. Tačiau ar pasaulis, kuriame gyvename, turi prasmę, – jau rimtas klausimas. Jis galėtų būti filosofinis, nors man atrodo artimesnis teologijai. Kad „Burtų“ herojaus Stefeko žaidimas su likimu būtų žaidimu, jo erdvė turi būti klausimas, ar mūsų stebimas aplinkybių sutapimas yra prasmė, mūsų suteikiama tarpusavyje nesusijusiems dalykams, o gal iš tikrųjų viskas tarpusavyje susiję, tik mes negalime to pastebėti? Tai klausimas, kuris slypi „Burtuose“.

Kodėl „Įsivaizduok“ veiksmą perkėlėte į Lisaboną?

Ilgai ieškojome baro, kur galėtų vykti pagrindinės scenos. Galvojome apie daug uostų nuo Stambulo iki Lisabonos. Net Lisabonoje ne iš karto aptikome idealiai sąlygas atitinkančią vietą. Ji buvo tokia neįtikėtinai gera, kad atitiko net specifiškus scenarijaus sumanymus. Tada su žmona prisiminėme, kad čia buvome prieš keliolika metų. Manau, kad būtent tada Lisabonoje ir gimė „Įsivaizduok“ sumanymas.

Visi Jūsų filmai kurti apleistose, apgriuvusiose ar tiesiog pamirštose vietose.

Nes didžioji pasaulio dalis taip ir atrodo. Sutvarkytas miesto centras – tai menka teritorijų, kuriose gyvena šiuolaikiniai žmonės, dalis. Dauguma jų gyvena vienaip ar kitaip degradavusiose, laiko tėkmės pažymėtose erdvėse. Man tai patinka. Manau, kad pasendinta faktūra įdomesnė, nes turi istoriją.

Kaip dirbote su neregiais? Ar naudojote specialius metodus?

Ne, bet buvo sunku, nes neregiai labai jautrūs garsams, o filmavimo aikštelė – itin triukšminga. Vaikai vargo dėl ilgo laukimo ir triukšmo.

Parengė Kora Ročkienė