Ką supranta lietuviai
Iš „Kino pavasario“ dienoraščio
Lietuvišką „Kino pavasario“ programą šiemet pabandyta sudėlioti logiškiau – atskirti studentų, užsienyje gyvenančių kūrėjų filmus, bet klaustukų liko daug. Pavyzdžiui, kataloge akivaizdžiai pristigo informacijos apie pastaruosius. Parašyti, kad vieno ar kito filmo autorius gimė Lietuvoje ar, tarkime, Kalifornijoje, neužtenka, norėtųsi žinoti, ką ir kur tas žmogus studijavo, kuo užsiima, ar jo filmas – studentiškas darbelis, ar profesionalus, kur jis buvo rodytas anksčiau ir pan.
Šių metų „Kino pavasario“ programoje buvo daug įdomaus ir gero kino, tad pažintį su lietuvių filmais nusprendžiau atidėti vėlesniam laikui. Juolab kad dviejų filmų premjeros, į kurias patekau festivalio pradžioje, nuteikė visai neoptimistiškai.
Lino Mikutos „Dzūkijos jautis“ apeliuoja į visą poetinės lietuvių dokumentikos istoriją. Idiliški kaimo peizažai, pagyvenę valstiečiai, neskubri jų buitis ir paprasti darbai, filmo autorių grožėjimasis materijos degradavimu, stirnaitės kaimo pakraštyje, jau, matyt, privaloma filmui apie kaimą gyvulio skerdimo scena ir kiaulės galva metaliniame dubenyje, alkoholis, finalinės laidotuvės... Dauguma „Dzūkijos jaučio“ kadrų, kuriuos nufilmavo Kristina Sereikaitė, ne tik pabrėžtinai gražūs ir kompoziciškai tvarkingi, bet ir kartais primena paspalvintus nespalvotų Henriko Šablevičiaus, Roberto Verbos, Audriaus Stonio filmų kadrus. Tas grožis ir nostalgija iš pradžių gali net apgauti. Štai pagrindinis „Dzūkijos jaučio“ personažas Jonas, pramintas Jaučiu, ateina pas savo draugą, verdantį bulves, jie susėda ir šnekučiuojasi. Tiesiog idilija ir net juokinga. Kuo toliau, tuo labiau pastebi autorių norą prajuokinti žiūrovus, pasitelkiant komiškas situacijas ar nenormatyvinę leksiką. Komiškos scenelės kartojasi ir darosi vis aiškiau, kad autoriai tiesiog davė savo herojams vieną ar kitą užduotį. Pavyzdžiui, ateiti į tvartą, iš ten telefonu pasikviesti moterį, kuriai vienas iš filmo personažų tariamai neabejingas, ir pajuokauti. Kaimiečiai užduotis vykdo, kaip ir dirba, – neskubėdami.
Taisyklė, kad komizmą reikia atmiešti tragizmu, taip pat įgyvendinta. Skurdžiame pagrindinio personažo name gyvena dvi moterys – iš lovos nesikelianti motina ir paliegusi žmona (autoriai nesukonkretina, nes ta moteris gali būti ir sesuo, ir t.t.). Abiem moterims, regis, trūksta pagrindinio personažo dėmesio, nors vienoje filmo scenoje jis net kerpa savo žmonai plaukus. Antropologinis vaizdelis trunka ilgai, personažai nelabai turi ką pasakyti vienas kitam, juo labiau filmo autoriams, todėl scena baigiasi visiška tuštuma, nes ją užpildanti žiūrovo emocija baigiasi anksčiau už pačią sceną. Panašiai vyksta ir su kitomis ištęstomis filmo scenomis – anksčiau ar vėliau į pirmą planą iškyla ne personažai ir jų tyliosios dramos, o autorių grožėjimasis savimi ir tai, kas dabar pavadinama žodžiu „susireikšmino“. Tada pradedi įtarti, kad jie patys nekalbina personažų ne tik todėl, kad tie žmonės jiems neįdomūs, o todėl, kad pokalbis sugriautų tobulą „Dzūkijos jaučio“ sumanymą ir kompoziciją. Spalvingi personažai – tokia pat filmo dalis kaip ir arkliai, stirnaitės, pavasarį bundantis miškas ar simboliška beržo sula, kuria Jonas malšina troškulį prie pat savo namų.
Visa tai dar būtų atleistina jaunų kūrėjų filmui, juolab kad pastangos grįžti prie lietuviškos kino dokumentikos ištakų akivaizdžios. Tačiau atsiradus naujam personažui – iš Kauno atvykusiam ponui, kuris kaime turi namą, „Dzūkijos jautis“ tampa to kino autoparodija.
Ponas iš Kauno, kuriam Jonas ir kiti kaimiečiai atlieka įvairius darbus, atvirai grožisi savo sugebėjimu nusileisti iki paprasto kaimo žmogaus, kalbėti jo kalba. Jis net susėda už bendro stalo su savo kaimynais, geria su jais ir „filosofuoja“. Sveikuolio pono iš Kauno apsimetimas ir savimeilė, pabrėžianti, kad jis – aukštesnis, svarbesnis, tokie akivaizdūs, kad filmo autoriai negalėjo nepastebėti. Bet, pasirodo, jiems tai visai nekliudo. Štai tada ir supranti, kad režisierius su operatore – tokie pat, nes didžiuojasi nusileidę iki degradavusių kaimiečių, juos gražiai filmuojantys ir net bendraujantys kaip su lygiais. Todėl ir „Dzūkijos jautis“ – tik bergždžias, gražus filmas, fiksuojantis autorių puikybę, o ne užuojautą, norą suprasti, padėti, pakeisti. Atvirukas iš degraduojančio Lietuvos kaimo. Ekskursija į nebeegzistuojančią lietuvių dokumentininkų erdvę, kurią ir anais laikais gyva paversdavo pirmiausia kūrėjų užuojauta ir meilė.
Jei nežinočiau, kad filmą „Laiškai Sofijai“ kūrė britas Robertas Mullanas, tikrai būčiau pagalvojusi, kad tai – kokio nors seno marazmatiko, sovietinių istorinių revoliucinių filmų režisieriaus „gulbės giesmė“. Čia viskas dvelkia senomis, nors jau ir gerokai primirštomis, schemomis. Sofija Kymantaitė kovoja už Lietuvos nepriklausomybę ir lietuvių kalbą. Kai ji kalba mitinge, rakursas iškart primena audringą Iljičiaus pasisakymą kažkuriame filme apie Rusijos revoliuciją, o negausi minia skanduoja: „Lietuva! Lietuva! Lietuva!“ tarsi Sąjūdžio mitinge.
Kymantaitės oponentas – carinės Rusijos karininkas (taip ir nesupratau, ar slaptosios policijos, ar armijos), kurio metodai filmui įpusėjus verčia prisiminti Holivudo filmų niekšus kagėbistus, prievartaujančius savo idėjines priešes. Didžiojo menininko giminaičio Roko Zubovo vaidinamas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis, kurį myli Sofija Kymantaitė, nusileido tiesiai iš naivių filmų apie nelaimingus menininkus, kuriuos žlugdo caro režimas (buržuazinė santvarka, liga, skurdas ir pan.). Atsiprašau, bet jis labiau primena tiesiog nelabai protingą ištižėlį, kurio drąsioji Marijos Korenkaitės Sofija tikrai nesugebėtų pamilti. Tokie filmai visame pasaulyje buvo kuriami prieš daug dešimtmečių. Tiesa, šių dienų kino įtaką galima pamatyti epizode, kai Čiurlionį sugundo dvi išsipusčiusios Peterburgo ponios. Jos panašios į filmų apie vampyrus herojes.
Turint omenyje, kad pagrindiniai filmo herojai buvo intelektualai, studijavę užsienyje, klausytis gimnazistės mentalitetą atspindinčių jų dialogų ir patikėti jų meile „Laiškuose Sofijai“ fiziškai neįmanoma. Popieriniai pagrindiniai personažai ir jų dramos nesukelia jokių jausmų, todėl lieka laiko žvalgytis po filmo pakraščius ir nuolatos stebėtis. Filmo veiksmas prasideda, kai Druskininkuose paauglys Čiurlionis žiūri Antono Čechovo „Dėdę Vanią“. Jei neklystu, pjesė buvo parašyta po keliolikos metų. Bežemiai bajorai Kymantaitės tėvai kažkodėl gyvena rūmuose, piktasis rusas, pasirengęs sukapoti lietuvius prie bažnyčios, vasarą kažkodėl dėvi papachą, Čiurlionių vestuvių scena prasideda stambiu vaišių stalo planu, o jį puošia sausainiai, sudėlioti į pigias 7-ojo XX a. dešimtmečio stiklines vazeles, beveik visi aktoriai negailestingai darko lietuvių, lenkų, rusų kalbas. Suprantu, kad tai – ne esmė, bet kai nėra dramaturgijos, pagrindinį herojų vaidina neprofesionalas, o režisūra apgailėtina, detalės tampa svarbios, nes jos „dešifruoja“ visumą.
Užtat filme daug pigaus patriotizmo, kuris, be abejo, patrauks prie televizijos serialų įpratusius lietuvių žiūrovus. Būtent iki tokio patriotizmo redukuota, mano galva, svarbiausia (bet neišplėtota) filmo tema – abiejų pagrindinių filmo herojų pasirinkimas būti lietuviais. XX a. pradžioje toks pasirinkimas ir buvo didvyriškas. Mane ypač prajuokino scena, kur Čiurlionis sako savo vieninteliam draugui Mstislavui Dobužinskiui (kažkodėl labai komiškas Andrius Bialobžeskis), kad šis supranta jo paveikslus tik todėl, kad yra lietuvis.
Pastebėjau, kad paprastai įvairių kino renginių atidarymuose ir uždarymuose pamatai daug Seimo ir vyriausybės narių. Vis dažniau nepalieka įspūdis, kad šalia kuklių, neturtingų kinematografininkų jie su malonumu pasijunta tikromis žvaigždėmis. Ko gero, tokie filmai kaip „Laiškai Sofijai“ jiems turi būti priimtini. Aiškūs, patriotiški, paprasti ir pigūs. Matyt, todėl šie kino gerbėjai, kurpdami biudžetus, skiria tiek mažai pinigų lietuvių kinui.
„Kino pavasaris“ baigėsi. Po metų ateis kitas. Būtų gerai, kad filmai nepasektų gamtos pavyzdžiu. Šių dienų kinui, ypač lietuvių, pavasario labai reikia.