Norėčiau perkelti portretuojamą asmenį į dabartį
Margarethe von Trotta apie filmą „Hannah Arendt“
Šį penktadienį „Skalvijos“ kino centras pradeda rodyti vokiečių režisierės Margarethe von Trotta filmą „Hannah Arendt“, kurio pasaulinė premjera pernai rudenį įvyko Tarptautiniame Toronto kino festivalyje, o premjera Lietuvoje – per „Kino pavasarį“. Filmo režisierės vardas pas mus turėtų būti žinomas: 2004-aisiais festivalis „Vilniaus pavasaris“ ir Goethe’s institutas surengė jos filmų retrospektyvą, von Trotta viešėjo Vilniuje ir susitiko su lietuvių žiūrovais.
Aktorė, režisierė ir scenaristė Margarethe von Trotta gimė 1942 m. Berlyne. Jos motina kilusi iš Baltijos vokiečių aristokratų giminės. 1964-aisiais ji pradėjo vaidinti teatre, vėliau filmavosi vokiečių Naujosios bangos režisierių filmuose. 1977 m. ji debiutavo režisūroje filmu „Antrasis Kristos Klagės pabudimas“. Šis filmas, kaip ir kiti jos darbai „Seserys, arba Laimės pusiausvyra“ (1979), „Švininiai laikai“ (1981), „Rosa Luxemburg“ (1985), „Afrikietė“ (1990) – iškilūs feministinio kino pavyzdžiai. Ji iki šiol išlieka viena svarbiausių vokiečių kino kūrėjų. „Hannah Arendt“ – naujausias režisierės filmas ir šeštasis, kuriame von Trotta bendradarbiavo su aktore Barbara Sukowa.
Pateikiame sutrumpintą Goethe’s instituto tinklalapyje paskelbtą vokiečių žurnalisto Thilo Wydros interviu su von Trotta apie naujausią filmą.
Filosofės Hannah Arendt didybę liudija jos mąstymo gelmė ir į popierių perkeltos mintys. Tą mąstymą reikėjo parodyti filme, vizualizuoti konkretaus žmogaus mintis.
Kaip kino priemonėmis parodyti mąstančią moterį? Ir kaip mes suvokiame jos mąstymo procesą? Tai vienas pagrindinių klausimų, kurie kyla kuriant filmus, skirtus intelektualioms asmenybėms.
Užsispyriau, kad Hannah Arendt vaidintų Barbara Sukowa, nes ji – vienintelė aktorė, kuri, mano galva, gali parodyti, kaip žmogus mąsto. Ir jai tai iš tikrųjų pavyko. Iš pat pradžių buvau įsitikinusi, kad tai turi būti ji, bet buvo sunku įgyvendinti šį sprendimą, nes kai kurie prodiuseriai negalėjo Sukowos įsivaizduoti atliekant šį vaidmenį. Tvirtai pasakiau, kad be Sukowos filmo nekursiu. Jau filmuojant „Rosą Luxemburg“ pastebėjau, kad Sukowa kūrybingai naudojosi intelektu sakydama politines Rosos kalbas. Panašiai buvo ir vėliau, kai filmavome „Viziją“ – filmą apie Hildegardą iš Bingeno. Filme apie Hannah Arendt žiūrovas taip pat turi matyti ir autentiškas personažo intelektualines pastangas. Arendt dirbo skirtinguose Amerikos universitetuose, vedė seminarus, skaitė politikos ir filosofijos paskaitas. Filme rodomi du jos pasisakymai. Šiuo atveju aktorė negali pasitenkinti tuo, kad perskaitys tekstą iš popieriaus lapo. Ji turi improvizuoti ir kurti tai, ką sako. Barbara Sukowa šešias minutes kalba angliškai su stipriu vokišku akcentu, tokį tikrai turėjo Hannah Arendt. Aktorės meistriškumas leidžia žiūrovams įsijausti į Arendt mąstymo ir analizės eigą.
Kaip vyko pasirengimas filmui ir kokie buvo kontaktai su Arendt aplinka?
Prieš pradėdamos rašyti scenarijų (von Trotta bendraautorė – Pamela Katz, – red. past.), Niujorke susitikome su daug žmonių, kurie gerai asmeniškai pažinojo Hannah Arendt. Norėčiau paminėti jos ilgametę bendradarbę ir draugę Lotte Köhler, kuri mirė 2011 metais, sulaukusi 92-ejų, jos pirmą biografę Elisabeth Young-Bruehl, kuri taip pat mirė 2011-aisiais, Hanso Jonaso našlę Lorę Jonas ir paskutinį Arendt asistentą bei jos pomirtinių veikalų leidėją Jerome’ą Kohną. Tai buvo svarbūs susitikimai, nes suteikė mums daug scenarijui būtinos medžiagos apie asmenybę, kurios jau negalėjome pažinti asmeniškai. Pirmą scenarijaus versiją parašėme 2004 metais. Prabėgo daug laiko, kol buvo išspręsti visi filmo finansavimo klausimai. Per tą laiką scenarijų perrašėme ir tobulinome ne kartą, stengėmės išryškinti tai, kas svarbiausia, bandėme sukurti kažką gyvo, aktualaus ir nutolusio nuo sausos istorinės paskaitos. Norėjome, kad žmonės, kurie vaidino svarbų vaidmenį Arendt gyvenime, būtų traktuojami ne kaip fonas, o kaip svarbūs jos gyvenimo partneriai. Pirmiausia turiu omenyje jos vyrą Heinrichą Blücherį, jos filosofijos mokytoją ir meilužį Martiną Heideggerį ir draugę Mary McCarthy. Iš pradžių manėme, kad reikia papasakoti visą Arendt gyvenimą – taip pat ir apie 4-ąjį, 5-ąjį dešimtmečius. Tačiau galiausiai apribojome veiksmo laiką iki ketverių svarbių metų, kurie buvo pripildyti rašymo, mąstymo, diskusijų ir intensyvios gyvenimo patirties.
Filmo veiksmas apima 1960–1964 metus. Tai laikas, kai buvo sugautas, teisiamas ir 1962-aisiais pakartas Adolfas Eichmannas. Apie proceso Jeruzalėje eigą Hannah Arendt rašė JAV savaitraščiui „The New Yorker“. Jos suformuluota „blogio banalybės“ sąvoka tapo kultūros savimonės dalimi. Kaip parodyti tokį žmogų kaip Adolfas Eichmannas vaidybiniame filme?
Nemanau, kad aktorius sugebėtų taip sukonstruoti vaidmenį, kad žiūrovai pajustų tai, ką jautė tikrą Eichmanną stebintys žmonės. Tas menkumas, vidutiniškumas, biurokratinė kalba, – juk jis negalėjo suformuluoti normalaus sakinio. Valdininkas... Aktorius nebūtų sugebėjęs sužadinti kartu ir nuostabos, ir pasišlykštėjimo tam žmogui. Tad išsprendėme taip, kad Hannah Arendt yra žurnalistų kambaryje, kuris iš tikrųjų buvo vykstant procesui, kur televizorių monitoriuose transliuojami teismo posėdžiai. Tai man leido panaudoti nespalvotus archyvinius dokumentinius kadrus.
Tą filmo dalį, kur rodomas Eichmanno procesas, filmavote Izraelyje...
Žinoma, tai bendros gamybos su Izraeliu filmas. Ten dirba puikūs profesionalai. Vienintelis sunkumas buvo tas, kad negalėjome rasti tinkamų statistų. Turėjome tik kilusius iš Rusijos, kurių išvaizda, deja, neatitiko mūsų poreikių. Be to, jie kalbėjo tik rusiškai. Kartais filmavimo aikštelėje skambėjo penkios kalbos. Jaučiausi taip, lyg dalyvaučiau Babelio bokšto statyboje. Šiuo požiūriu izraelietiškoji filmavimo dalis buvo labai sunki, nes privaloma kino aikštelės kalba buvo tik anglų.
Filmo operatorė – prancūzė Caroline Champetier, 2011 metais apdovanota prestižiniu „Cezariu“.
Filmas – bendros gamybos ir su Liuksemburgu bei Prancūzija, žinojau, kad operatorius turi būti iš vienos šių šalių. Prieš pat apsispręsdama pamačiau filmą „Apie žmones ir dievus“, kuris man labai patiko, ir susisiekiau su jo operatore Caroline Champetier. Ji sutiko, nes labai norėjo nufilmuoti filmą su Barbara Sukowa ir manė, kad tai bus tikras „moteriškas“ filmas. Champetier – nepaprasta vaizdo menininkė, ji sukūrė nuostabią šviesą ir viską gražiai nufilmavo. Dirbome su nauja skaitmenine firmos RED kamera. Tad tai mano pirmasis filmas, kurtas skaitmenine technika ir kartu atitinkantis plačiaekranį „CinemaScope“ standartą, jau panaudotą „Vizijoje“.
Ar Jūsų Hananh Arendt įsivaizdavimas pasikeitė kuriant filmą? Kas ji Jums yra dabar, pasibaigus darbui?
Dabar yra Barbara. Hannah Arendt ir Barbara Sukowa man susiliejo į vieną žmogų. Tai nėra tik fantazija, nes staiga priešais mane stovi žmogus iš kūno ir kraujo, kalbantis savo balsu, visiškai nepanašiu į Arendt balsą. Tačiau tai ji – jos dvasia, intelektas, judėjimo ir kalbėjimo būdas. Įvyksta tam tikras asmenybės susiliejimas, kuris atsirado ir filme apie Rosą Luxemburg. Kodėl kuriamas toks filmas? Juk ne tik tam, kad pasikapstytum praeityje, bet ir tam, kad kažką atrastum, kas taip pat ir dabar gali žmonėms būti įdomu, jaudinama ir svarbu. Juk tai nėra dokumentinis filmas, todėl galiu rinktis. Ir renkuosi tai, kas man yra pavyzdys ar, priešingai, – mane jaudina. Tam tikra prasme norėčiau perkelti portretuojamą asmenį iš praeities į dabartį. Taip pat, kaip ir kurdama filmą apie Rosą Luxemburg, ieškojau joje to, kas mane domina. Visada liks tam tikras svetimumo elementas, bet kai tą žmogų vaidina tokia puiki aktorė kaip Barbara Sukowa, beveik galima būti tikram, kad pasiseks sukurti autentišką, gyvą personažą.
Hannah Arendt papildė anksčiau Jūsų sukurtų moterų portretų galeriją...
Rosa Luxemburg buvo svarbi XX amžiaus pradžios asmenybė, Hananh Arendt – jo pabaigos. Nors Arendt mirė 1975 metais, jos tikroji reikšmė buvo juo akivaizdesnė, juo labiau artėjo šimtmečio pabaiga. Rosa kovojo už teisingesnę visuomenę ir atidavė už tai savo gyvybę. 1981-aisiais, turėdama omenyje 1968 m. pavasario įvykius, sukūriau filmą „Švininiai laikai“, kuriame, neminėdama tikrų pavardžių, pavaizdavau Gudrun Ensslin ir jos seserį. Šios moterys gyveno priešindamosis visuomenės lūkesčiams. Jos taip pat norėjo pakeisti pasaulį, sukurti daugiau lygybės, revoliucionizuoti visuomenę. Gudrun Ensslin kovojo ir prarado gyvybę. Mano kūryboje tą politinį kontekstą visada lydi asmeniškas susidomėjimas filmo herojais. Hananh Arendt – iš tų moterų, kurias laikau svarbiomis istorinėmis asmenybėmis, kurias portretuoju savo filmuose. Vienas pagrindinių jų principų buvo: „Noriu suprasti.“ Jaučiu, kad galiu jį pritaikyti sau ir savo filmams.
Parengė Kora Ročkienė