Kaip serialai formuoja lenkų skonį

Kad televizija formuoja mūsų vaizduotę, žino visi. Masinėje kultūroje egzistuoja tik tie žmonės, kuriuos galima pamatyti televizoriaus ekrane. Apie tai gerai žino net politikai. Tačiau televizija ne tik veikia (ar formuoja) pažiūras, vertybių sistemą, kuria vis naujas žvaigždes. Ji daro didelę įtaką ir mūsų skoniui. Tuo, žinoma, naudojasi ir reklamuotojai, siūlydami vis naujas pramogas, drabužius ar kosmetiką. Rusų kultūrologai iškart, kai televizijos pradėjo rodyti serialus, pastebėjo, kad „Santa Barbaros“ stilius persikėlė į rusų architektūrą. Lietuvių kultūrologai neskuba tyrinėti lietuviškų serialų poveikio tautinei savimonei ir buičiai, todėl siūlome savaitiniame žurnale „Polityka“ šių metų kovą išspausdinto Joannos Podgórskos straipsnio apie lenkų serialų poveikį fragmentus. Juolab kad nepaisant lietuvių nacionalistų akcijų ir demonstracijų, Abiejų Tautų Respublikos palikuonių mentalitetas turi daugiau bendrybių nei skirtumų. Tikimės, kad šis straipsnis paskatins pasvarstyti, kokius pranešimus siunčia mūsų serialų, filmų ar televizijos laidų reklamuojami interjerai.

Serialų „M kaip meilė“ ar „Klanas“ personažų namuose kasdien apsilanko apie porą milijonų žiūrovų. Serialų ir telenovelių filmavimo aikštelėse dirbantys scenografai „įrengia“ ne tik serialų herojų butus, bet ir eilinio lenko skonį.
 

Kai prasidėjo serialas „Klanas“, lenkų namuose karaliavo išblizgintos sekcijos, o prabangos sinonimas buvo „Cepelios“ (parduotuvės, kuriuose pardavinėjami liaudies meistrų, amatininkų darbai, suvenyrai, liaudiško stiliaus keramika ir indai, – red. past.) stilius. Taip atrodė ir pirmasis filmo herojaus, gydytojo Liubičiaus salonas: sunkūs mediniai Zakopanės kalniečių baldai, tamsaus medžio lentelės, raudonų plytų židinys, kalvio nukaltos metalinės baliustrados. Jau galima pajusti, kad tai nebemadinga, bet dar nelabai aišku, iš kur semtis pavyzdžių.
 

Pirmiausia prigijo kolonijinis stilius, sukeliantis asociacijų su tuomet dar neprieinamu egzotišku pasauliu, ir kaimiškas stilius, kupinas bajorų dvarelio – pagrindinio lenkų mentalitete funkcionuojančio namų archetipo – ilgesio. Bet paskui, kai atsirado didžiulės baldų ir interjerų parduotuvės, ant lenkų nukrito gausybės ragas, kuriame iki šiol ne visi gali susigaudyti.
 

Kai „Klano“ scenografė Oliwia Orlińska pradėjo revoliuciją Liubičių namuose, ji išmetė visą „Cepeliją“ ir pasirinko kolonijinį stilių. Vietoje žvakidžių a la Varšuvos kunigaikštystė – paprastas stiklas, vietoj molinių ąsočių – vaisių lėkštės. Bet pirmiausia ji nusprendė pakeisti erdvę, nes ankstesni klasikiniai lenkų namai – tai ankštų kambarėlių suma. Ji nugriovė sienas ir sukūrė atvirą virtuvę. Ši kryptis prigijo. Lenkai pamėgo su salonu sujungtas virtuves, kuriose moterys nebesijautė kaip kalėjime. Beje, dar visai neseniai tose virtuvėse blizgėjo nauji prabangūs šaldytuvai ar indaplovės. Dabar ryškėja tendencija jas paslėpti, nes lenkų apetitas naujoviškai buitinei technikai jau pasotintas. Liubičiai ją jau taip pat paslėpė.
 

Orlińska prisipažįsta, kad tai, ką ji daro, nesuvokia kaip misijos, bet spaudimą jaučia: „Kai ant herojės, kurią vaidino jau mirusi aktorė Maria Dobrowolska, stalo atsirado nerta staltiesė, gavau daugybę laiškų su prašymu atsiųsti nėrinio raštus. Žmonės kopijuoja tai, ką mato ekrane, todėl stengiuosi siūlyti estetiškus daiktus.“
 

Todėl ant velykinio Liubičių stalo turi būti ne plastmasinis kiniškas avinėlis, o porcelianinis. Kalėdinė eglutė Gražinos (ji užima žemesnį socialinį laiptelį) namuose gali būti su rankų darbo šiaudiniais angelais, bet daktaro namuose būtinai bus jau dizaineriška, stilinga eglutė, pavyzdžiui, papuošta tik mėlynos ir sidabro arba raudonos ir aukso spalvos žaislais. Servetėlės bus ne popierinės, o tik medžiaginės, ir jokiu būdu niekad niekas arbatos negers iš stiklinių – tik iš balto porceliano puodelių. Gražinos namuose ji gali būti patiekiama keramikiniuose puodeliuose.
 

Serialų tikrovė kuriama labai apgalvotai. Ji turi būti geresnė, nei yra iš tikrųjų, bet paprastam lenkui pasiekiama, prieinama ir nesukelianti nedrąsumo bei svetimumo jausmo. Iš lenkų interjerų išnyko sekcijos, jų vietą užėmė komodos ir a la senovinės indų vitrinos. Iš pradžių jas atveždavo iš padėvėtų vokiečių ar olandų baldų parduotuvių, dabar gamina ir pas mus. Prie jų prisidėjo odiniai kampai, staleliai su tamsaus stiklo viršumi ir metalinėmis kojomis, dirbtinės zomšos foteliai.
 

Šiuolaikinė „sekcija“ – tai „turtingo“ stiliaus nebrangūs baldai. Serialo „M kaip meilė“ dekoratorė Monika Jagodzińska šį stilių vadina „vidutinybe su siekiais“. Jei jai reikėtų apibrėžti savo estetinę misiją, pavadintų ją natūralių medžiagų reklama. Prieš metus Jagodzińskai teko užduotis pakeisti serialo herojės, teisininkės Martos, buto interjerą. Ji pakeitė viską, kas buvo, į nelakuoto medžio, odos, lino dirbinius. Jagodzińska tvirtina, kad tai patinka, bet prigyja sunkiai: „Daug kartų iš pažįstamų girdėjau, kokios nuostabios mano paprastos medinės grindys. Bet kai jie kuriasi patys, kloja grindis laminatu arba plytelėmis, nes tokias lengva valyti. Kaip tik todėl iš lenkų namų dingsta knygos. Ant jų kaupiasi dulkės.“
 

Pasak Jagodzińskos, kita lenkų interjerų nuodėmė ta, kad jie pergrūsti daiktų ir suvenyrų. Atrodo, kad po priverstinės Liaudies Lenkijos laikų askezės, kai salonus puošė tušti užsienietiško alkoholio buteliai, mes vis dar negalime pasisotinti daiktais. Angeliukai, kaukės, kaspinėliai, lempos, feng šui varpeliai, suvenyrai iš Egipto, raudoni kiniški drakonai, indiški kilimėliai, išsiuvinėti blizgučiais, – viskas jungiama chaotiškai ir todėl slegia. Kai dekoratorė įrenginėjo tos pačios Martos Mostoviak virtuvę, ji išmetė visus nereikalingus daikčiukus ir paslėpė spintelėse viską, ką tik galėjo. Pilki, spindintys spintelių, mediniai natūralūs stalų paviršiai, prieskoniai vazonuose – ir užtenka. Tokia turi būti viduriniosios klasės teisininkės virtuvė.
 

Interjeras – tai pranešimas. Todėl po „anticepelijos“ žygio Liubičių namuose nevyko didesnės revoliucijos. Greičiau tik smulkūs pakeitimai: nauji tapetai, plytų židinys pakeistas akmeniniu, lėkštės – kvadratinėmis. Liubičiai – padori konservatyvi šeima, o ne ekstravagantiški jauni japiai. Žinoma, jie turi žengti koja kojon su laikais, bet be jokių beprotybių. Pasak Orlińskos, šiai auditorijai jų nereikia.
 

Revoliucijų nebuvo ir kaimiškuose senųjų Mostoviakų iš „M kaip meilė“ namuose. Užuolaidėlės, siuvinėti paveikslėliai turi komunikuoti namų šilumą, kruopštumą ir laiką, skirtą šeimai.
 

Kreminė, geltona, papuvusi žalia – tai buvo Liaudies Lenkijos spalvos. Ant sienų karaliavo balta. Ji buvo miestietiško gyvenimo simbolis ir kaimiškų ruoželiais dažytų trobų, šlykščių įstaigų, mokyklinių cokolių priešingybė. Kai kartu su interjerų parduotuvėmis atsirado dažų maišyklės, lenkai pamėgo spalvas. Galima net sakyti, kad spalvos juos pribloškė. Priemiesčių namų sienos pražydo kiaušinienės, aviečių spalvomis, sumaišytomis su violetinėmis pistacijomis. Interjerai taip pat ėmė priminti šešiametę, kuriai į rankas pateko mamos kosmetika.
 

Tokioje situacijoje serialų scenografai bandė atlikti edukatorių vaidmenį. Jie patarinėjo, koks žydro atspalvis tinka prie šokolado spalvos, kaip sujungti vyšninę ir oranžinę spalvas. Dabar jie pataria „tylias“ spalvas – pastelinę, baltą, pilkus atspalvius. Prigijo kryptis traktuoti tapetus ne kaip medžiagą, kuria padengiamas visas butas, o kaip dekoratyvinį elementą, kuriuo dengiama tik viena siena arba jos fragmentas. Prieš kelerius metus buvo madingi augaliniai ornamentai, dabar labiau geometriniai.
 

Interjerų parduotuvės jauniems žmonėms įdiegė didelių nespalvotų plakatų su didžiųjų žvaigždžių Marilyn Monroe, Audrey Hepburn ar miestų – Niujorko taksi ar Londono telefono būdelės – vaizdais madą. Pasak Jagodzińskos, techninės galimybės neribotos. Iš nuosavos nuotraukos galima pasidaryti tapetus. Padaryti galima viską. Bet labai lengva persūdyti. Serialo „Gyvenimo receptas“ scenografė Agnieszka Bartold priduria: „Dabar pasiūla tokia didelė, kad žmonės tiesiog sutrinka.“

Bėda dar ir ta, kad serialų ir parduotuvių interjerų erdvės paprastai didesnės už tas, kuriomis disponuoja eilinis lenkas. Milžiniškos puošnios plytelės, kurios puikiai atrodo parduotuvėje, mažoje vonioje tiesiog slėgs. Sodri spalva tinka dideliam salonui su plačiais langais, bet vieno kambario bute sukels klaustrofobiją.
 

Orlińska mano, kad atsiranda daug interjerų, kuriuose nepajunti individualios dvasios: „Žmonės kažką nusižiūri ir padaro lygiai taip pat, užuot pabandę tai pritaikyti sau. Naujoji vidurinioji klasė pakibo tarp to, ką sau gali leisti, ir to, ką nusižiūrėjo iš kitų.“

Atsakymas į gausos ir perdėjimų kultūrą, spalvų sprogimą yra minimalistinių interjerų mada. Tačiau dizaineriai sako, kad prie tokių interjerų visai netinka augalai ir šeima. Tai greičiau didmiesčių vienišių ir bevaikių porų prioritetas. Todėl Liubičiams ar Mostoviakams toks stilius netinka.
 

Bartold „Gyvenimo recepte“ galėjo sau leisti daugiau, nes serialas skirtas jaunesnei, labiau išsilavinusiai didmiesčių auditorijai, kuri atviresnė naujoms madoms. Įrenginėdama Boryso Szyco personažo butą, ji pasirinko juodą ir baltą spalvas, kurias paįvairina tik raudona sofa, o baldai bute – tik būtiniausi. Bartold aiškina: „Korporacijose dirbantys jauni žmonės vis jautresni stiliui. Jie pradeda save įprasminti interjerais. Paprastumas ir natūralumas jiems yra kodas, reiškiantis jėgą ir tvarką.“

Toks minimalizmas brangus, nes reikalauja brangių medžiagų – prabangaus medžio, marmuro, metalo. Bet šis stilius turi ir savo ekologišką atmainą, kuri vadovaujasi perdirbimo principu. Užuot klojus spindintį parketą iš egzotiško medžio, galima panaudoti senas lentas, nudažytas baltais aliejiniais dažais. Užuot pirkus dizainerių baldus už siaubingą kainą, galima atnaujinti tai, ką pavyks rasti sendaikčių turguose, internete ar tiesiog šiukšlyne. Vietoj tobulos prabangos – tobulas antivartotojiškumas. Beje, tai elitinė mada, būdinga jaunai meninei bohemai. Ji sunki ir sudėtinga, nes reikalauja išradingumo, vaizduotės ir ypatingos nuojautos.
 

Turtuoliai, norintys turėti šiuolaikiškus, skoningus namus, vis dažniau įdarbina interjerų dizainerius, palikdami jiems laisvas rankas. Turtuoliai tik nori, kad būtų prestižiška. Jų pranešimas – galiu sau leisti.
 

Pasak Bartold, taip atsiranda pernelyg stilizuoti, nužmoginti namai, įrengti ne savininkams, bet jų aspiracijoms. Orlińska priduria, kad vis dažniau mato sterilius interjerus, šaltus, nuasmenintus, kuriuose dizainas visiškai išstūmė namų gyvenimą: „Neseniai buvau viloje, kurios vidus buvo pripildytas veidrodžių ir metalo. Net laiptų turėklai buvo stikliniai. Bet viloje gyvena jauna pora su dviem vaikais. Jie neturi net stalo, tik aukštą bufetą virtuvėje.“
 

Orlińskai stalas yra kaip misija. Visuose „Klano“ interjeruose ji stengiasi išeksponuoti stalą – didelį, tokį, prie kurio šeima kartu valgo ir kalbasi, o televizorių nustumia kur nors į kampą. Tikrovėje būna atvirkščiai. Eiliniame lenkiškame interjere televizorius yra namų širdis. Ekranai auga kiekvienais metais. O stalai traukiasi iki staliuko, ant kurio laikomas namų kino pultelis, dydžio.
 

Parengė Kora Ročkienė