Pasiilgstu kitokio kino

„Scanoramos“ dienoraščio

„Pietūs Lipovkėje“
„Pietūs Lipovkėje“

Per „Scanoramos“ lietuviškų filmų premjeras pasijutau lyg spąstuose: atrodė, kad tuos filmus jau mačiau anksčiau. Jausmas absurdiškas, bet tiksliai nusako būseną: lyg sapnuočiau sapną, kurio pabaigą gerai žinau.

 

Ričardas Marcinkus filme „Galutinis tikslas“ rodo žmogų, kuris kalėjime praleido didelę gyvenimo dalį, o paskui, tapęs neįgalus, atsidūrė invalido vežimėlyje ir senelių namuose. Čia Povilo ir režisieriaus keliai susikirto. Režisierius rengėsi kurti diplominį filmą apie senelių namus. Tad „Galutinis tikslas“ ir prasideda kaip tų namų kasdienybės mozaika. Žiaurūs vaizdai atskiedžiami linksmesniais, gyvenimas visur yra gyvenimas, tik gal senelių namų gyventojai atviresni, jų vidaus pasaulį dažnai tiesiog atspindi veidai, gestai ir žodžiai. Be abejo, spalvingiausias iš visų yra Povilas, todėl, manau, jis ir tapo Marcinkaus diplominio filmo herojumi. Režisierius jį net nuvežė prie Lukiškių kalėjimo, pabandė išgauti ką nors apie Povilo praeitį, bet, užuot atsivėręs, šis jam paskaitė savo grafomaniškų eilių. Tuo praeities tema ir pasibaigė. Prasidėjo monotoniška dabartis. Ji tapo dar monotoniškesnė, kai išmestas iš senelių namų Povilas pradėjo elgetauti ir sparčiai ristis žemyn. Didžiąją filmo dalį Marcinkus ir fiksuoja tą Povilo gyvenimą gatvėje su nauja „gyvenimo meile“ Snežana, kuri ne tik stumia vežimėlį, bet ir parūpina narkotikų.

 

„Galutinis tikslas“ fiksuoja fizines Povilo gyvenimo permainas, atsispindinčias jo veide ir kūne, bet ne viduje. Viduje permainos nevyksta (arba režisieriui jos nesvarbios). Jis tiesiog rodo Povilą, verčia žiūrovus stebėtis jo gražbylystėmis ir mokėjimu manipuliuoti (regis, net ir filmo autoriumi), baisėtis jo degradacija. Vienas epizodas keičia kitą, kol visų paliktas Povilas beveik priverčiamas priešais kamerą nakvynės namuose prisipažinti, kad nėra toks „kietas“, koks vaizdavosi esąs.

 

Finaliniuose titruose parašyta, kad dabar Povilas atlieka bausmę įkalinimo įstaigoje. Moralas aiškus. Jokio gilesnio dugno ar universalios dramos filme nėra. Tik konkretus, spalvingas ir pamokomas „atvejis“, vaizdelis iš marginalų gyvenimo. Panašius mėgsta ir lietuvių žiniasklaida, kartais akivaizdžiai besimėgaujanti galimybe pasivolioti purve. Marcinkaus garbei reikia pasakyti, kad jam to nereikia, bet ką jis norėjo pasakyti filmu, vis dėlto, manau, ir pačiam režisieriui nelabai aišku.

 

Linas Mikuta, kurio trumpo metražo „Pietūs Lipovkėje“ atsidūrė „Naujojo Baltijos kino“ programoje, įtariu, jaučia slaptą malonumą stebėdamas vargetas, kurie renkasi Vilniuje, vienoje labdaros valgykloje Liepkalnio gatvėje. Mikuta ir operatorė Kristina Sereikaitė juos filmuoja noriai, ypač tuos, kuriuos dar galima pavadinti ir keistuoliais. Tokie juk infantiliškai festivalio auditorijai sukelia galingą juoką, kurio režisieriui taip pat reikia. Šiaip ar taip, tai reakcija, o Mikuta į savo personažus žiūri kaip į žmogišką atrakcioną. Todėl ir „Pietūs Lipovkėje“ nepasižymi kokia nors išradingesne dramaturgija: valgytojų monologus arba dialogus Mikuta montuoja su valgyklos darbuotojų kasdienybės vaizdais, filmo ritmas paklūsta ne režisieriui, o personažams. Jie filmuojami žalumos fone šiltą vasaros dieną, nutvieksti saulės, laukia maisto arba jau yra sotūs, atsipalaidavę. Režisierius taip pat atsipalaidavęs. Personažų dramos jį domina mažiau už kokius nors pasakojimus apie karmą, Dievą ar išdavikę meilužę.

 

Nors jaunieji lietuvių kino kūrėjai, regis, siekia tapti pagrindiniais filmų apie marginalus tiekėjais visiems Europos kino festivaliams, man Mikuta labiau primena ne kino kūrėją, o tuos tipus, kurie iš elgetų atima paskutinį grašį. Abejoju, ar pamatę save filme „Pietūs Lipovkėje“ šie žmonės patikėtų, kad režisierius nuoširdžiai klausėsi jų išpažinčių. Manau, suprastų, kad dar kartą jais buvo tiesiog ciniškai pasinaudota. Režisieriaus nauda akivaizdi, nes Mikuta pelnė prizą geriausiam „Scanoramos“ lietuviškam filmui.

 

J. Jackie Baier filmas „Julija“, nors ir gana formaliai priskirtas prie lietuviškų premjerų, ir meniniu lygiu, ir tema visai atitinka pastarųjų metų mūsų dokumentikos kontekstą. Filmo herojė – transvestitas Jaroslavas iš Klaipėdos – prieš gerą dešimtį metų atvyko į Vokietiją, tapo Julija ir pradėjo uždarbiauti Berlyno gatvėse bei pornografinių filmų kino teatre. Čia Julija atkreipė vienos bendradarbės – būsimos filmo režisierės dėmesį. Nuo tada Baier fotografuoja ir filmuoja Juliją gana nuosekliai, be didesnių pertraukų jau aštuonerius metus. Filme akivaizdu, kad režisierė dažniau jaučiasi ne tik kino profesionalė, bet ir Julijos kolegė, todėl jai pristinga dokumentiniam kinui kartais tiesiog privalomos distancijos tarp autoriaus ir personažo. Distancijos, kuri padėtų nesusitapatinti su personažo požiūriu į save.

 

Kaip filmo personažas Julija išsisemia gana greit – per pirmą pusvalandį, kai parodoma jos „darbo“ kasdienybė, mėgstamos vietos, kai stebime santykius su kolegomis ir draugais, matome, kaip ji išgėrinėja, leidžiasi narkotikus. Nežinau, ar Julija nelabai turi ką pasakyti, ar režisierė nemoka jos prakalbinti, bet filmui net neįpusėjus viskas pradeda kartotis. Julija nuolat skundžiasi, kad vis sunkiau dirbti gatvėje, kalba apie narkotinius ar alkoholinius „nuotykius“, po kurių ji vis atsiduria ligoninėje, vis dažniau ji kadre yra arba apsvaigusi, arba visiškai girta, bet režisierei tai nerūpi.

 

Tačiau kažkuriuo momentu Baier, regis, ima suprasti, kad pasakojimas tapo monotoniškas, todėl skubiai veža savo heroję į Klaipėdą. Čia Julija taip ir neprasiblaivo. Lietuva jai tamsi, kaimynai kieme besiplaikstančios Julijos neatpažįsta, tik Dailės mokyklos pedagogės nuoširdžiai susidomi kadaise, matyt, gabaus Jaroslavo likimu. Akivaizdu, kad Julija vis daugiau fantazuoja apie save (pavyzdžiui, apie senelį, kariavusį 16-ojoje divizijoje, kuri neva karą baigė Berlyne), bet režisierei ir tai nesvarbu. Ji filmuoja tik tai, ką mato ir girdi iš Julijos lūpų, kartais net pabando inscenizuoti jos prisiminimus, kaip uoste nufilmuotoje scenoje. Filmo kulminacija turėjusi tapti išvyka baigiasi visišku fiasko. Berlyne Julija nuolat prisimindavo vienintelę ją mylėjusią senelę alkoholikę, Klaipėdoje ji negali nueiti iki senelio kapo. Ašaros, isterija ir, matyt, staiga suvokta degradacija sukelia Julijai panikos priepuolį.

Nepaisant visų režisierės pastangų, kartais ir abejotinų, tokių kaip obsceniška sekso su seniu automobilyje scena, „Julijai“ pristigo universalios meninės ištarmės. Julijos drama – tai ritimosi dugnan drama, o ne simboliško atstumto „kito“ tragedija, kaip kad teigia filmą reklamuojantys tekstai. Daugiausia, ką gali filmas, – paskatinti pasigailėti vis labiau vienišos ir vis mažiau suvokiančios, kas vyksta, Julijos.

 

Naujausias Audriaus Stonio filmas „Kenotafas“ taip pat kurtas ne vienus metus. Tradicišką istoriją „su mįsle“ apie pastangas po daugiau nei pusšimčio metų rasti ir perlaidoti viename Lietuvos kaime po ąžuolu ūkininko užkastus Antrojo pasaulinio karo kareivius – du rusus ir vieną vokietį, režisierius pavertė dar viena kelione į lietuvių pasąmonę. Stonys ir operatorius Audrius Kemežys kuria įtaigų ir įvairių prasmių „prismaigstytą“ vaizdą: čia ir užsispyręs ūkininkas, kuris nori palaidoti tėvo pakastus žmones, ir simboliškas ąžuolas, ir nuolatinį gamtos „darbą“ pabrėžiantys vaizdai (šaknys įauga net į žmogaus kaukolę), ir atkaklūs archeologai, ir, regis, ne visai savo kaimyno norus suvokiantys jaunesni vyrai, padedantys jam kasti žemę....

 

Prasmių ratą Stonys plečia visą filmą, pasiekia net Berlyno archyvus, bet kažkuriuo momentu gija nutrūksta. Stinga visai ne epizodo, kai pagaliau po ilgų ieškojimų buvo aptikti palaikai, o nuoseklaus išėjimo į tą filosofinį lygmenį, kuris prieš kelerius metus „įvyko“ kitame panašios struktūros Stonio filme „Varpas“. „Kenotafe“ režisierius tarsi sustoja pusiaukelėje tarp pasakojimo apie konkrečius ir gražius žmones, gyvenančius pagal protėvių sukurtas gyvenimo ir mirties, garbės ir pareigos taisykles, ir gilesnių prasmių, kurių, manau, siekė pradėdamas filmą. Toks įspūdis, kad nuo „Kenotafo“ pasakojimo atitrūkę mitai uždengia konkrečius istorijos užduotus klausimus.

 

Vytautas V. Landsbergis, regis, pats nori prikelti ne vieną lietuvišką mitą ir ypač – drąsių pokario partizanų, kuriems jis paskyrė jau ne vieną savo kūrinį. Naujausias Landsbergio filmas „Trispalvis“ – lyg bandymas kurti mitą apie partizanus iš naujo, pasitelkus masinės kultūros įvaizdžius ir garsus, kurie labiau priimtinesni šiuolaikiniam žiūrovui nei Stonio nuosekliai puoselėjama ir atnaujinama poetinės dokumentikos tradicija.

 

Vertingiausia „Trispalvio“ dalis – autentiški partizanų, jų ryšininkų prisiminimai, sugrupuoti pagal atskiras temas (vaikystė, pirmas mūšis, kankinimai ir pan.). Garbaus amžiaus žmonės prisimena pokarį, pasakoja apie tai, kas atvedė juos pas partizanus, kodėl nedvejodami aukojo save ir savo artimuosius, ką prarado. Režisieriui ir operatoriams Kristinai Sereikaitei, Sauliui Lukoševičiui, Gvidui Kovėrai, Audriui Kemežiui bei Arvydui Liorančui pavyko perteikti tą intymią atsivėrimų atmosferą. Jų pasakotojai jaudina ir įsimena ilgam.

 

Tačiau Lansbergis, regis, nori įtvirtinti tą kartu su jais žiūrovų išgyvenamą jausmą, todėl pasitelkia dokumentiniame kine vis dažniau parazituojančius vaidybinius epizodus. Laimė, visi tie „persirengėliai“ filmuojami iš viršaus, tarsi pamatyti visa reginčios akies, todėl vaidybinis melas maksimaliai „nuskausminamas“. Tačiau jį periodiškai sustiprina Ieva Norkutė, bravūriškai traukianti partizanų dainas, lyg jos būtų iš kokio nors radijo „Pūkas“ repertuaro. Kičo intonaciją pabrėžia ir dainų „veiksmo vieta“ – rudenio lapuose skendintis upės skardis, pianinas (taip pat „meniškai“ papuoštas geltonais lapais) ir be galo svajingas dainininkės žvilgsnis, šiek tiek disonuojantis su susigūžusiu akordeonistu.

 

Masinė kultūra suteikia kičo atspalvį bet kokiam mitui. Tai puikiai išnaudoja ir Holivudas. Tačiau kalbant apie „Trispalvį“ vis dėlto svarbu ne tai, o užburto rato įspūdis. Šlovindami partizanus, romantiškai pasiaukojusios Lietuvai, vis dar negalime prabilti apie to pasiaukojimo kainą. Nuolat tarsi burtus kartodami, kad vieninteliai Europoje dešimt metų vieni patys kovojome prieš galingą sovietų armiją (nors panašus pasipriešinimas vyko pokario Lenkijoje, Ukrainoje, Rumunijoje, kur paskutiniai pasipriešinimo būriai buvo sunaikinti 7-ojo dešimtmečio pradžioje), užsispyrę atsisakome kalbėti apie sunaikintą (ar susinaikinusią ) idealistų kartą, kurią išaugino tarpukario Lietuvos ideologai. Apie tai naujame „Atžalyno“ pastatyme Nacionaliniame dramos teatre iš anapus prabyla Kazio Binkio sūnus Gerardas. Tokie svarstymai tikrai nesumenkintų partizanų didvyriškumo, bet gal leistų atsisakyti gajaus, stereotipiško fasadinio patriotizmo, kuris ir vėl stato barjerus tarp lietuvių.

 

Per lietuviškas premjeras dažnai pagalvoju apie alternatyvų kiną, gyvenantį slaptą gyvenimą nesuformuluotuose, neįgyvendintuose arba iki šiol neegzistuojančiuose filmuose, kūrėjų sapnuose ar mintyse. Noriu tikėti, kad ši alternatyva – ne tik mano fantazija, kurios išeities taškas – vienas sekmadienį mirusios 2007-ųjų Nobelio premijos laureatės Doris Lessing romanas. Jame Lessing aprašė savo tėvų gyvenimą. Ne tą, kuris buvo iš tikrųjų, o tą, kuris galėjo būti. Jame nebuvo nei pasaulinio karo, nei dviejų atsitiktinai susitikusių vyro ir moters vedybų, nei rašytojos. Bet jis buvo laimingas.