Kas teikia vilčių

2013-ųjų pliusai ir minusai

„Norte. Istorijos pabaiga“
„Norte. Istorijos pabaiga“

Kai kasmet važinėji po daugybę festivalių, kino žiūrėjimas tampa nebe malonumu, o darbu. Ir tik keliolika juostų iš keliasdešimt ar net kelių šimtų per metus pasižiūri su pasitenkinimu. Kiekvienas festivalis turi veidą, ir dažnai žinai, ko iš jo tikėtis kitąmet. Ne tik iš festivalio programos, bet ir iš to, kokio plauko kino industrijos ar spaudos atstovai ten lankysis. Lokarno festivalyje viršų ima garsiakalbiai italai, kurie mėgsta garsiai išreikšti savo nuomonę ne tik prieš filmą, bet su savimi pasišnekėti ir filmo metu arba garsiai išsigąsti prieš kiekvieną seansą, kai rodomas ekranu praeinantis leopardas (festivalio simbolis). Ir taip kelis kartus kiekvieną dieną. Jei to garso neišgirsti, sutrinka festivalio rutina. Toronto kino festivalio publika – dar garsiau už italus vienas per kitą rėkiantys amerikiečiai. Rodos, visi įsivaizduoja tiesiog gimę nuostabiais kino kritikais. Jie kasdien įnikę į „Screen“ ar „Variety“ laikraščius, tad šneka tokiais pat pertekliniais epitetais, gremėzdiškomis konstrukcijomis, tačiau labiausiai mėgsta eilėse stovėti prie tokių filmų kaip „Lenktynės“ ar „Gravitacija“. Europos kinas arba, tiksliau, neamerikietiškas kinas retam kuriam iš jų teegzistuoja.

 

Tačiau bjauriausias tokių kino kritikų įprotis – į seansą atsinešti ne tik spragėsių, bet ir visą pietų rinkinį – traškučius su keptais vištos sparneliais ir kepsnių padažu. Vieną vakarą susitikę su Berlinalės „Forumo“ programos sudarytoju Christophu Terhechte prie vyno taurės nusprendėm, kad dešimt dienų gyventi tokioje kultūroje – alinantis dalykas. Greit pasiilgsti europietiško subtilumo. Tačiau į Torontą vis dėlto verta važiuoti dėl programos. Čia atsiperka visi nusivylimai ir neviltys, ištikusios ankstesniuose festivaliuose. Ta neviltis dažniausiai aplanko sužinojus, kas viename ar kitame festivalyje buvo apdovanota. Turbūt labiausiai sukrėtė Karlovi Varų nugalėtojas – vengrų režisieriaus Jánoso Szászo „Storas sąsiuvinis“ („Le grand cahier“). Nėra reikalo daug apie jį pasakoti, tai tiesiog beviltiškai tragiška Agotos Kristof knygos ekranizacija: pradedant komercializuotu ir suprimityvintu turiniu ir baigiant aktorių vaidyba. Pamaniau, kad žiuri, kuriam pirmininkavo Agnieszka Holland, aptemo protas arba nagus prikišo naujai įsikūręs ir jau liūdnai pagarsėjęs Vengrijos nacionalinis kino fondas. Pastarasis pinigus skirsto taip, kad net originalus Györgis Pálfis ėmėsi patriotinio filmo apie a la Tadas Blinda kūrimo. Dar viena tragedija, ištikusi šių metų kino pasaulį – Bazo Luhrmanno „Didysis Getsbis“. Tikrai tinkamas filmas Kanų festivalio atidarymui. Tikiu, kad ten sėdėjusi kino grietinėlė tiesiog mėgavosi, nes tai filmas apie juos. Apie tokius, kurių gyvenime esama „glamūro“, bet ne diskurso. Liūdesys apėmė ir Lietuvoje stebint, kokiais kiekiais tautiečiai eina žiūrėti nacionalinių agresyvių diletantų kino.

 

Bet užteks dejuoti, nes šiais metais būta nuostabių filmų, netilpusių į jokios konjunktūros rėmus, užtat nepamatytų konkursinių programų žiuri. Jie teikia vilčių, kad nevartotojiškas kinas vis dar egzistuoja, bet gyvena kino pasaulyje kaip tie Jimo Jarmuscho vampyrai iš filmo „Išgyvena tik mylintys“. Vienas tokių filmų – Lavo Diazo „Norte. Istorijos pabaiga“. Į labai ilgos trukmės filmus, kaip ir į didelės apimties straipsnius, visada žiūriu atsargiai. Be to, pažiūrėti keturių valandų filmą retai gali sau leisti. Tačiau vieną dieną Toronte tam pasiryžau ir sėdėjau apytuštėje salėje, kurioje išgyveno tik autorinio kino gerbėjai. „Norte. Istorijos pabaiga“ premjera įvyko Kanų „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, tačiau jokių rimtesnių apdovanojimų nesulaukė. Gal todėl, kad Vakarų pasauliui visiškai neįdomi Filipinų istorija. Filmas netiesiogiai pasakoja apie Filipinų diktatorių Ferdinandą Marcosą ir jo paliktus šaliai randus. Filmuojama įstabaus grožio vietovėje Ilocos Norte – būtent čia gimė diktatorius. Kamera juda lėtai arba išvis nejuda. Kartais ji kelioms minutėms sustoja prie miško vaizdo, kažkur tolumoje sušmėžuoja žmogaus kontūrai, o gali ir nesušmėžuoti. Režisierius skiria kiekvienam kadrui tiek laiko, kiek reikia istorijai papasakoti. Anot jo, laikas – Europos išradimas. Filipinuose jis niekad nebuvo skaičiuojamas minutėmis ar valandomis. Veikiau pagal tam tikrų įvykių trukmę.

 

Gražios ir ryškios spalvos – apgaulingos, režisierius tartum užduoda klausimą, kaip tokioje dangiško grožio vietovėje galėjo gimti didžiausias Filipinų istorijoje monstras? Ar estetika gali būti pražūtinga? Ir kodėl nekalti žmonės taip toleruoja blogį? Atsakymo filmas nepateikia, tačiau kinas niekad nesprendė problemų, nebent propagandinis. Visa režisieriaus kūryba – jo asmeninis bandymas suvokti kiną ir gyvenimą. Štai dėl tokių filmų verta lankytis festivaliuose, nes Lietuvos platintojų tinkleliuose jiems vietos niekada neatsiras.