Iš nulinės tikrovės
Nauji filmai – „Zero III“
Keista rašyti apie į tris dalis – „Geltoną“, „Žalią“ ir „Raudoną“ padalytą filmą, kurį autoriai skiria ateities kartoms, bet kurio pagrindinis veikėjas yra politiko lytinis organas. Naujausias Emilio Vėlyvio filmas „Zero III“ (Lietuva, 2017) pasakoja Andriaus Bialobžeskio suvaidinto personažo Bialobžeskio falo istoriją nuo tos akimirkos, kai jis pasirodo ekrane (tiesa, pridengtas moters burnos), politikui repetuojant rinkiminę kalbą apie Lietuvą, kurioje norisi gyventi, iki tos, kai, kruvinas ir įdėtas į plasikinį maišiuką, kažkurio veikėjo kišenėje pasuks tiesiai į prezidentūrą – galutinį kelionės tikslą.
Tačiau „Zero III“ veiksmas prasideda para anksčiau, kai svingerių vakarėlyje slapta padarytas prokurorę (Inga Jankauskaitė) kompromituojantis vaizdo įrašas patenka į įtakingos televizijos redaktorės (Rimantė Valiukaitė) rankas. Ši pareikalauja iš prokurorės 50 tūkstančių eurų. Moteris tokios sumos neturi, todėl pasiūlo reitingų apačioje atsidūrusiai Bialobžeskio partijai BBD nusipirkti įrašus, įrodančius jų konkurentų korupciją. Tada BBD galės paviešinti faktus tiesioginėje televizijos laidoje ir išgelbėti savo varganą situaciją. Politikai (Ramūnas Rudokas, Giedrius Savickas) šantažuoja juos remiantį ir STT sekamą verslininką (Ramūnas Cicėnas), gaminantį užkrėstus koldūnus, ir reikalauja iš jo jau 106 tūkstančių. Tokių ir panašių užuominų filme gausu. Įdomu, kaip jas supras ateities kartos.
„Zero III“ ir rodo, kaip visi aukščiau išvardyti pagrindiniai veikėjai stengiasi kuo greičiau gauti pažadėtus pinigus, bet jiems vis kažkas sukliudo. Finale personažai atsidurs daugumos Vėlyvio filmų didvyrio Vovos (Mindaugas Papinigis) autoremonto dirbtuvėje. Čia istorijos taškus sudėlios automatais ginkluoti nusikaltėliai ir jų vadas, mįslingasis Mėsininkas (Remigijus Sabulis) – mafiozo išvaizdos ir manierų tikrasis Lietuvos valdovas. Filmo message aiškus ir vienprasmiškas – Lietuva paskendusi korupcijoje, politikai, prokurorai, policininkai, verslininkai ir žiniasklaida yra šantažistai, parsidavėliai, erotomanai ir narkomanai, bet šalį valdo ne jie, o daug gudresni ir galingesni nusikaltėliai.
Vėlyvio stilius nesikeičia ir „Zero III“ yra viskas tas pats, ką jau esame matę ar girdėję anksčiau jo nulinio žanro filmuose, – daug keiksmažodžių, sekso, kraujo, tualetų, vulgarybių, mizoginijos, ksenofobijos ir homofobijos. Nors beveik visas veiksmas vyksta tamsiuoju paros metu, Feliksas Abrukauskas nufilmavo jį nevengdamas pačių ryškiausių spalvų, garsiai skamba ir „popsinė“ muzika. Vis dėlto Maskvos pamokos Vėlyviui nepraėjo veltui – mizanscenos tapo išradingesnės (nors daugiau nei keli personažai kadre režisieriui vis dar problema), montažo ritmas – guvesnis, produktų reklama (product placement) beveik kiekviename kadre ne taip bado akis. Tačiau jis ir vėl nesugebėjo suvaldyti aktorių, todėl jie maivosi ir mušasi kaip išmano, o scenarijus bei Vėlyvio bendraautoris Jonas Banys ir toliau išlieka filmo Achilo kulnas. Kai iškviestas BBD partijos rėmėjas gydytojas (Andrius Žiurauskas) pasirodo besąs veterinaras, daug kalbantis apie kiaulių nuskausminimą ar apvaisinimą, o falas filme vadinamas „geriausiu draugeliu“, apie originalumą bei humoro lygį kalbėti lyg ir neverta.
Todėl gana keista, kodėl save suvaidinę lietuviškos žvaigždės Juozas Statkevičius, Raimundas Lopata ar Edmundas Jakilaitis ir kiti, kurių paprasčiausiai neatpažinau, mano, kad pasirodymas trash pobūdžio filme papuoš jų biografiją. Taip jie netiesiogiai patvirtina filmo teiginius apie lietuvių žiniasklaidos ar „elito“ supuvimą. Juolab kad Vėlyvis gana gerai manipuliuoja neišprususiais žiūrovais, nuolat į veiksmą įterpdamas dokumentinius Seimo posėdžių, žinių ar prokuratūros pastato Vilniuje kadrus. Tiksliau, Vėlyvis rodo lietuvišką tikrovę taip, kaip ją mato ir suvokia koks nors komercinių televizijų žiūrovas ar „Žmonių“ skaitytojas, rodo, kaip šie žmonės įsivaizduoja politiką ir valdžią. Juk neatsitiktinai spaudos konferencijoje, kalbėdamas apie tikrovės ir fantazijos santykius filme, Vėlyvis keliskart pavartojo žodį „sinergija“.
Iki „Zero III“ maniau, kad lietuviškoji masinė kultūra yra paralelinė tikrovė, su kuria neturiu jokių ryšių ar santykių. Egzistuojame atskirai. Tačiau naujasis filmas sukėlė abejonių, gal Vėlyvis rodo tikrąją. Bent jau tą, kurioje puikiai jaučiasi dalis lietuvių žiūrovų, ir jiems filme viskas suprantama bei atpažįstama. Pavyzdžiui, net nepagalvojau, kad Gyčio Ivanausko suvaidintas personažas iš tikrųjų dalyvauja „Eurovizijos“ atrankoje, o grįžusi iš filmo peržiūros įsijungiau televizorių ir LRT žinių laidoje pamačiau Donaldui Trumpui paremti skirtos akcijos iniciatoriaus seimūno Lauryno Kasčiūno interviu, kuris nuskambėjo tarsi į filmą neįėjęs epizodas. Tą abejonę dar labiau patvirtino po „Zero III“ premjeros restorane įvykusios muštynės, po kurių filmo režisierius parą praleido areštinėje.