Savais žodžiais

Su Andriaus Blaževičiaus filmo „Šventasis“ (Lietuva, Lenkija, 2016) herojais kasdien prasilenkiame gatvėje, parduotuvėje ar namo laiptinėje. Jie tokie pat nepastebimi kaip ir visi mes, kuriuos politikai vadina „žmonėmis iš gatvės“, „rinkėjais“, o kartais net ir „tauta“. Vešliai sovietų kino cenzūrai toks herojus buvo privalumas, dabar jis išimtis, ypač tiems tautinės kino industrijos veikėjams, kurie mano, kad lietuviškų filmų personažai turi būti korumpuoti idiotai, infantiliški berniukai, piktos moterys, liumpenai ir pan. Trumpai tariant, tokie, kurie leis žiūrovams trumpam pasijusti bent kiek geresniems ar net protingesniems. „Šventasis“ paguodos žiūrovams nesuteiks, greičiau atvirkščiai.

Teklė Kavtaradzės tiksliai įvardija filmo laiką. Tai 2008-ieji, kai krizė privertė net paiką žiniasklaidą kalbėti apie skurdą ir kitas grėsmes. Vytas Kazlauskas kartu su kitais nelaimėliais praranda darbą pieno gamykloje. Nedideliame provincijos mieste mechanikui rasti naują bus nelengva. Filmo kūrėjai rodo, kaip šis iš esmės kasdieniškas įvykis sugriauna ne tik subtiliai Mariaus Repšio suvaidinto Vyto šeimą, bet ir jo įsivaizdavimą, koks turi būti gyvenimas, priverčia suabejoti savimi. Tačiau pabaiga bus atvira: filmo autoriai neišdrįs padėti taško, pasmerkti, paguosti ar pažeminti savo herojų, nors paliks jiems šansą išsikapstyti iš nevilties.

Štai čia ir glūdi esmė – filmo herojai yra geri, net savaip naivūs žmonės, kuriuos aplinkybės privertė pasijusti nereikalingus, išmestus iš normalaus gyvenimo. Vytui normalus gyvenimas – tai darbas, šeima, žmona Jūratė (Indrė Ptakauskaitė), dvi dukrelės, alus su bendraklasiais apšnerkštame kieme. Jam to užtenka. Nematomos jėgos išmestas iš įprasto darbų ir šeimos rutinos rato, Vytas staiga pasijus ne tik atsidūręs tuštumoje, bet ir vienišas. Tokia, matyt, jaučiasi ir apie savo grožio saloną Vilniuje svajojanti Marija (Gelminė Glemžaitė). Ji jaunesnė, energingesnė ir, palyginus su nuolat pavargusia Jūrate, jautresnė. Vytas bandys kabintis už jos, nors iš pradžių jų bendravimas primena dviejų paauglių susitikimus. Galima kartu parūkyti „žolės“, išgerti alaus ant suoliuko, pašėlioti ant batuto svetimame kieme. Kartu taip Blaževičius pradeda rutulioti svarbią „Šventojo“ temą – trisdešimtmečių kartos infantilizmą, nepasirengimą stoti akistaton su gyvenimo dramomis ir jo prasme. Gal todėl Vytui ir Marijai, bet pirmiausia Vyto draugui Petrui (Valentinas Krulikovskis) taip svarbu rasti keistuolį, kuris „Youtube“ paskelbė įrašą, kad prie vieno miestelio namo sienos pamatė Jėzų Kristų. Sacrum visų jų gyvenime iki tol simbolizavo tik nejauki bažnyčia, kur Petras patarnauja per mišias. Šią temą paryškina Vyto treniruočių leitmotyvas: likęs vienas namuose jis intensyviai mankštinasi, bet kuo toliau, tuo labiau fizinė jėga, raumeningas kūnas pabrėžia vyro neviltį. Kulminacija taps scena duše, atskleidusi jo pažeidžiamumą. Jam gal pirmąkart gyvenime atsivers buvimo skausmas.

„Šventojo“ personažai gali pasirodyti pernelyg punktyriški (jų priešistorių nežinome), jei ne tiksliai ir nuosekliai atkurta gyvenimo terpė. Prislėgtą, niūrią atmosferą puikiai kuria Lino Dabriškos kamera. Kadre dominuoja maži, ankšti kambariai ir dar ankštesnės virtuvės, pigūs baldai, iki gyvo kaulo įsiėdusios prekybos centrų akcijos, prigrūstos dėvėtų drabužių parduotuvės, nuolatinis įjungto televizoriaus gausmas. Į filme dominuojančius statiškus frontalius kadrus Blaževičius kartais įterpia ir televizijos vaizdus (krepšinis, debiliškai „seksualus“ merginų grupės „Capuccino“ duetas, kuriuo taip žavisi Vyto dukterys), bet tik tam, kad šiais vaizdais patvirtintų degradavusią lietuvišką tikrovę, kurioje prireikia pornografijos kompiuterio ekrane, kad patirtum geismą. Baisu, kai supranti, kad pagrindinis mylimų Vyto dukrelių auklėtojas yra ne tėvai, o televizorius ir lietuviškas „popsas“. Filmo autoriai konstatuoja šią degradavusią tikrovę nesigilindami į jos šaknis, nors kartais ir sutirština ją iki satyros. Turiu galvoje scenas darbo biržoje (valdininkas žaidžia kortomis ir kartu abejingai klausinėja Vytą), su konsultante psichologe – sustingusių veidų žmonėms ji aiškina, kaip svarbu šypsena ir tvarkingas kostiumas, ir apoteozę – Vyto pokalbį su cinišku personalo skyriaus viršininku (Darius Meškauskas), kuriam patinka pasipuikuoti savo intelektu ir cituoti Paulo Coelho. Šios scenos išryškina ir lietuvių kinui iki šiol nebūdingą kūrėjų humoro jausmą.

„Šventasis“ – Blaževičiaus debiutas pilnametražiame kine. Todėl taip svarbu, kad pavyko išvengti banalybių ir pasikartojimų, nors pirmąją filmo pusę ritmas gal ir stringa. Tačiau tai atperka išraiškingos „Šventojo“ pauzės. Jos padeda režisieriui atskleisti personažų vidinę būseną ir paslėptas filmo potekstes. Blaževičius ir jo bendraautorės moka kurti tikslius dialogus, bet ir nedaugiažodžiauja: ekrane nuskambančius pasvarstymus apie emigraciją išriša emigruojančio draugo išlydėtuvių vakarėlis. Jis primena pakasynas, o prislėgtą nuotaiką tik paryškina ryte iškritęs sniegas. Panašios scenos suteikia filmui retų poezijos mirksnių, nors, žinoma, „Šventasis“ – ne poetinio, o realistinio kino pavyzdys.

Po filmo svarsčiau, kaip rumunų Naujosios bangos patirtis perkuriama trisdešimtmečių lietuvių filmuose. Ir Lina Lužytė, ir Andrius Blaževičius savo pilnametražiuose debiutuose pabrėžia, kad nori gilintis į Lietuvos realybę, rodyti tikras paprastų žmonių dramas, jų tragedijas ir kasdienybę, kad nepasitiki iki tol lietuvių filmuose rodyta nublizginta ir išgražinta tikrove, madingais interjerais ir veikėjų drabužėliais (kad ir panašiai lietuvių kino stereotipus neigusio Igno Miškinio filmuose). Bet, regis, jie dar nenori (ar negali) pasižiūrėti, kas slypi už tų dramų, kas sudarkė rodomą realybę, į istorines traumas ir socialinius mechanizmus. Tačiau juk svarbu, kad jie nori kalbėti apie tai, kas yra čia ir dabar, savais žodžiais.