Kai skaudą pilvą

Nauji filmai – „Dvilypis meilužis“

„Dvilypis meilužis“
„Dvilypis meilužis“

Nežinau, ar François Ozonas pirmasis sumontavo prasiveriančią vaginą su atsimerkiančia moters akimi, tačiau, regis, tai vienintelis originalus jo naujausio filmo „Dvilypis meilužis“ („L’amant Double“, Prancūzija, Belgija, 2017) momentas. Pasirodžiusi filmo pradžioje ši montažinė sandūra tiksliai apibūdina esmę: tai gana vujeristinis pasakojimas ar ginekologiškas trileris, kurio herojei seksas ir psichoterapija turi padėti išsivaduoti nuo baimę keliančios savo asmenybės dalies.

 

Chloja (Marine Vacth) baigė modelio karjerą ir nesėkmingai ieško darbo. Ją kankina pilvo skausmai, bet ginekologė neranda jokių priežasčių ir pataria kreiptis į psichoanalitiką. Taip Chloja atsiduria pas Polį (Jeremie Renier) – malonų, dėmesingą jauną profesionalą. Pirmieji seansai, regis, atskleidžia Chlojos skausmo šaltinį – vaikystėje ji nejuto motinos meilės. Netrukus Chloja įsidarbins šiuolaikinio meno muziejuje prižiūrėtoja, bet seansai su Poliu baigsis ir prasidės jų bendras gyvenimas. Kad jis nebus paprastas, liudija režisieriaus iš pat pradžių pabrėžiami ženklai – ilgi ir ankšti klaustrofobiški koridoriai, aukštyn besirangantys laiptai, parodos, kurioje dirba Chloja, pavadinimas „Kraujas ir kūnas“ („Blood and Flesh“) ir, žinoma, vis gausesni veidrodžiai, kuriuose Chloja, regis, stebi ne save, o savo antrininkę. Netrukus jie atsispindės ne vieną, o bene dešimt Chlojų, tarsi ji būtų patekusi į garsųjį Orsono Welleso „Damos iš Šanchajaus“ veidrodžių kambarį.

 

Ozonas nuo pat pirmųjų filmų buvo tobulas imitatorius. Tai atitiko postmodernizmo klestėjimo kanonus, bet laikai keičiasi. Tačiau Ozonas iki šiol mėgsta žaisti žanrais, cituoti kitus režisierius, imituoti jų stilių. „Dvilypis meilužis“ – ne išimtis. Man jis priminė vieną geriausių Ozono filmų „Baseinas“: panašios užuominos į Alfredą Hitchcocką ar Romaną Polanskį, panašiai palaipsniui, iš lėto nutrinamos realybės ir fantazijos ribos, kuriama tiršta, nerimo pritvinkusi atmosfera, spendžiamos pinklės patikliems žiūrovams. Tačiau Chloja – ne kūrybinę krizę išgyvenanti pagyvenusi rašytoja, o vis labiau į beprotybę nerianti jauna moteris. Jos patirtis ir pasaulio suvokimas kur kas menkesni, todėl Ozonas atsisako gilintis į psichologiją ir beveik iki parodijos ima išnaudoti antrininko, dvynio motyvą. Pastarasis pradeda dominuoti, kai Chloja randa Polio pasą, kuriame parašyta ankstesnė jo pavardė. Netrukus viskas filme ima dvejintis ir daugintis: čia du Chlojos mylimieji ir du psichoanalitikai, du katinai, daugybė sapnų – viename jų Chloja net turi dvi galvas. Šią pasikartojimų monotoniją režisierius bando atskiesti atviromis sekso scenomis. Tačiau jos vis labiau primena autoparodiją, ypač ta, kurioje vyrišką organą prisirišusi Chloja „paima“, kaip ji sako, Polį. Ir ankstesniuose Ozono filmuose erotinės scenos visada buvo estetizuotos, tačiau „Dvilypiame meilužyje“ jos jau priartėjo prie kičo ribos. Kičo įspūdį paryškina ir lyg iš „Architectural Digest“ žurnalo puslapių „pasiskolinti“ prabangūs interjerai, kuriuos Manuelis Dacosse’as filmuoja taip, kad negali nesigrožėti kiekvienu art deco elementu. Bet tobulas filmo grožis tik paryškina tuštumą, kurioje egzistuoja jo herojai.