Piliečiai turi likti budrūs

Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti britų režisieriaus Armando Iannucci politinė satyra „Stalino mirtis“ („The Death of Stalin“, Prancūzija, D. Britanija, 2017). Pasaulinė filmo premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Jis sukurtas prancūzų komikso apie politines intrigas po Stalino mirties motyvais. Komikso autoriai – Fabienas Nury ir Thierry Robinas. Pagrindinius vaidmenis filme sukūrė Steve’as Buscemi (Nikita Chruščiovas), Olga Kurilenko (Marija Judina), Andrea Riseborough (Svetlana Stalina), Jasonas Isaacsas (Georgijus Žukovas), Rupertas Friendas (Vasilijus Stalinas), Jeffrey’is Tamboras (Georgijus Malenkovas), Michaelas Palinas (Viačeslavas Molotovas), Simonas Russellas Bealas (Lavrentijus Berija), Dermotas Crowley’s (Lazaris Kaganovičius), Adrianas McLoughlinas (Josifas Stalinas). Pateikiame interviu su režisieriumi, išspausdinto žurnale daily.afisha.ru, fragmentus.

 

Sukūrėte „Stalino mirtį“ dar iki „Brexito“ ir Trumpo išrinkimo JAV prezidentu, bet jau po to, kai atsinaujino Šaltasis karas. Ar Jūsų filmą įkvėpė dabartiniai santykiai tarp Rusijos ir Vakarų?

Žinote, kas juokinga? Mes filmavome 2016-ųjų vasarą, bet dabar žmonės žiūri ir mano, kad mūsų filmas labiau apie Trumpą, nei apie 1953-iųjų Maskvą. Labai daug komedijų gimsta, nes yra veikėjų, bandančių spėti, ko užsinorės jų politinis lyderis, bet kartu labai bijančių pasakyti ar padaryti ką nors ne taip. Tai universali ir amžina tema. Dar juokinga, kad mano filmo veikėjai kontroliuoja žiniasklaidą, jie gali redaguoti naujienas ir taip keisti istoriją. Mano filmas – ir diskusija ir apie tai, todėl įdomu, kaip visa tai sutapo su Trumpo įsivėlimu į visas tas fake news istorijas. Tai įkvepia liautis tikėti viskuo, ką jums rodo televizorius.

 

Neatsakėte į klausimą, ar politinė situacija paveikė filmą?

Rusijos istorijoje yra vienas mane užbūręs dalykas. Esu didelis klasikinės muzikos gerbėjas ir labai mėgstu Šostakovičių. Todėl gerai žinau vieną istoriją, kad greičiausiai Stalinas parašė Šostakovičiaus operą išdergusią recenziją, po kurios kompozitorius nusprendė, kad jam viskas baigta (turima omenyje operos „Mcensko apskrities ledi Makbet“ recenzija „Sumaištis vietoj muzikos“, išspausdinta laikraštyje „Pravda“ 1936 m. sausio 28 d., – red. past.). Tada mane ir užvaldė idėja sukurti filmą apie žmones, priverstus gyventi pasaulyje, kur vienas neteisingas žodis gali padaryti taip, kad tu paprasčiausiai išnyksi. Ir apie tai, kaip vienas žmogus gali priversti paklusti jam visą šalį.

 

Visą filmą kruopščiai paliekate prievartą už kadro, bet vieną konkrečią mirtį finale rodote itin natūralistiškai. Kodėl? Jus paveikė reportažai apie Gaddafio mirtį?

Taip, ir dar šiek tiek Saddamo Husseino suėmimo vaizdų. Juk tuose kadruose rodomas ne mirties bausmės vykdymas, o kažkoks gyvūnų teatras. Ten visi rėkia kaip žvėrys, žmonės praranda orumą. Iš pat pradžių žinojau, kad mūsų filme bus tokia akimirka. Turėjau planą: iš pradžių susipažįstate su veikėjais, matote juos kaip gyvus žmones, o paskui prasideda tas kūno ir kraujo spektaklis ir jie pavirsta žvėrimis. Būtent toks šokas privers žiūrovus susimąstyti apie tas mirtis, kurios liko už kadro, ir kiekvieną jų įsivaizduoti panašiai. Juk tai visada kartojasi.

 

Kaip rengėtės filmui, kokius pagrindinius informacijos šaltinius naudojote?

Buvome Maskvoje, apžiūrėjome Kremlių, nuvažiavome į Stalino vasarvietę, kad teisingai suvoktume atmosferą. Kalbėjomės su žmonėmis, kurie prisimena 5-ąjį ir 6-ąjį dešimtmečius. Skaitėme visų veikėjų biografijas. Aktoriams išdalijome biografijų santrumpas ir informaciją apie istorinį kontekstą bei apie tai, kaip vėliau susiklostė veikėjų likimai. Juk dauguma jų paskui dar ilgai gyveno! Pavyzdžiui, vargšelis Malenkovas ilgainiui laimėjo kažkokią premiją elektrinėje, kuriai vadovavo.

 

Jis mirė 1988-aisiais.

Tikrai, ilgas ir laimingas gyvenimas! Žinoma, mes taip pat skaitėme įvairiausius interviu. Šiuo požiūriu ypač įdomus buvo Chruščiovas – jo ypatinga kalbos maniera. Ypač įdomu, kad jis nuolat žarstė pavyzdžius iš realių žmonių gyvenimo. Jis kalbėjo apie žemės ūkį, gerai nusimanė apie metalurgiją, mėgo plieną, geležį ir panašius dalykus. Steve’as Buscemi klausėsi viso to, žiūrėjo jo fotografijas ir mokėsi manierų. Manau, pasisekė, kad mūsų abiejų šaknys itališkos. Mes kalbame ne tik burna, bet ir rankomis.

 

Kaip Jums pavyko visus tuos labai užimtus aktorius priversti vaidinti taip, tarsi jie seni draugai, tikra bičiulių gauja? Padėjo repeticijos?

Taip, repeticijos prisidėjo. Turėjome net dvi savaites pasirengimui. Tai leido filmuoti scenas chronologine tvarka, tai reta kine. Vienintelė išimtis – įžanga ir finalas, kuriuos filmavome tą pačią dieną. Paskui aktoriai sakė, kad repeticijos padėjo jiems geriau suprasti ne tik savo, bet ir svetimus personažus. Tai svarbu, nes šie veikėjai kartu jau dvidešimt metų, jei ne daugiau. Beje, dabar mes visi kas du mėnesius susirenkame vakarieniauti. Visas „komunistų partijos prezidiumas“.

 

Jūsų veikėjai – sovietiniai žmonės, bet iš visos filmavimo grupės su SSRS susijusi tik Olga Kurilenko. Ar jos asmeninė patirtis tapo siužeto dalimi?

Beje, vakar bendravau su rusų kinematografininku (pokalbis vyko Toronte, – red. past.) ir jis man pasakė: „Olga tikrai žino apie filmo temą daugiau už kitus, nes ta kūno kalba, kurią ji sugalvojo filme, daug artimesnė 6-ojo dešimtmečio realijoms nei kitų aktorių. Sovietų žmonės buvo susikaustę ir apgalvodavo kiekvieną savo judesį. Tad iš jos iškart matyti, kad ji rusė.“ Taip, Olga daug bendravo su savo šeima, kad suvoktų istorinį kontekstą.

 

Ar „Brexitas“ ir Trumpo išrinkimas paveikė Jūsų požiūrį į satyrą?

Viskas pasikeitė, bet, žinote, aš visada sakau: „Jei imiesi rašyti politinę komediją, net negalvok, kad ji gali ką nors įtikinti balsuoti taip, kaip to norėtum tu.“ Paskutinis politinės satyros pakilimas D. Britanijoje sutapo su Margaret Thatcher laikais, bet nepanašu, kad kas nors 9-ajame dešimtmetyje būtų nebebalsavęs už ją, kai pasižiūrėjo tas komedijas. Nemanau, kad juokas gali padėti pakeisti kieno nors politines pažiūras. Bet tie žmonės, kuriems artimas mūsų požiūris, komedijų padedami gali sau ką nors geriau paaiškinti ar suformuluoti. Komedija yra tiesiog vienas iš būdų iliustruoti, paaiškinti gyvenimą. Bet, kalbant apie Trumpą, laikausi tokios pozicijos: „Puiku, kad iš jo galima juoktis, bet jei iš jo bus juokiamasi daug, Trumpas pavirs kažkuo nekenksmingu ir draugišku.“ Manau, kad iš tikrųjų tai pavojingas ir nestabilus žmogus. Todėl ir nenoriu paversti jo komišku personažu.

 

Ar Jums neatrodo, kad satyra tik padeda tikriems piktadariams likti valdžioje? Skatindami satyrą jie sukuria laisvės iliuziją ir kartu patys pradeda atrodyti žmogiškiau.

Taip, tokia grėsmė egzistuoja. Todėl ir sakau, kad nenoriu būti Trumpo satyriku. Be to, juk jis pats sau yra satyrikas, tiesa? Noriu tikėti, kad jo tviterio žinučių hiperbolės atrodo juokingos tik jam vienam. Šis žmogus – savo paties karikatūra. Satyrikų pagalbos jam nereikia.

 

Ar matėte Aleksandro Sokurovo filmus apie Leniną, Hitlerį ir Japonijos imperatorių Hirohito? Kokie filmai apie valdžios žmones Jums patinka?

Charlie’o Chaplino „Didysis diktatorius“. Jis nors ir kūrė komediją, nesistengė po juoku paslėpti tikrovės. Dabar pasižiūrėsiu Sokurovo filmus. Ar tai jo „Saulės nudeginti“?

 

Turite galvoje Nikitos Michalkovo „Saulės nualintus“?

Taip. Man buvo svarbu pamatyti, kaip tokioje visuomenėje gyvena atsidūrusieji hierarchijos apačioje. Dar pasižiūrėjau kelis vakarietiškus filmus apie 6-ojo dešimtmečio Maskvą, bet tik tam, kad suprasčiau, ko turiu vengti. Visi tie filmai „glamūrizavo“ praeitį ir miestas juose atrodė taip, kad iškart aišku – tai filmuota ne Maskvoje.

 

Jūsų filmui būdinga miuziklo dinamika. Esate rašęs operos libretą, tad ar galima spėlioti, kad planuojate dirbti teatre? Pavyzdžiui, sukurti miuziklą apie valdžią?

Tikrai norėčiau ką nors pastatyti teatre. Svajoju pastatyti operą. Tai viena mano neįgyvendintų ambicijų.

 

Jei staiga „Stalino mirtį“ leistų rodyti Rusijoje, kokį savo filmą ar serialą rekomenduotumėt šio interviu skaitytojams?

Viešpatie, ką pasirinkti? Tebūnie „Time Trumpet“.

 

Per visą savo karjerą daug juokavote apie britų ir amerikiečių politikus, dabar jau ir apie sovietų. Ką pasakytumėt tai rusų auditorijos daliai, kurią gali įžeisti Jūsų filmas?

Labai stengiausi pagarbiai vertinti tai, kas vyko tais metais. Mūsų filmas jokiu būdu nesijuokia iš to, kas atsitiko konkretiems žmonėms. Bet tai naudinga istorija, iliustruojanti, kas būna, kai vieno žmogaus rankose atsiduria pernelyg daug valdžios. Tai universali problema. Demokratija – trapus dalykas, todėl mes neturime manyti, esą pasiskelbėme demokratija, mūsų demokratija yra tobula, vadinasi, taip bus visada. Piliečiai visada turi likti budrūs.

 

Parengė Kora Ročkienė