Vaikai sugeba judėti pirmyn

Ekranuose pasirodo debiutinis Carlos Simón pilnametražis filmas „Vasara, 1993-ieji“ („Estin 1993“, Ispanija, 2017), tapęs daugybės tarptautinių kino festivalių hitu ir pelnęs ne vieną svarbų apdovanojimą, tarp jų tris Ispanijos kino akademijos premijas „Goya“. Režisierė gimė 1986 m. Barselonoje, mokėsi Londono kino mokykloje (London Film School). Autobiografinio filmo „Vasara, 1993-ieji“ herojė yra šešerių metų Frida, kurios motina miršta nuo AIDS. Mergaitė važiuoja į Katalonijos kaimą, kur gyvena jos dėdė su žmona ir ketverių metų dukrele. Frida mokosi apsiprasti su praradimu ir rasti vietą naujoje šeimoje. Pateikiame režisierės pokalbių su Emilia Dłużewska ir Aleksandra Lipczak, išspausdintų Lenkijos dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ ir jo priede „Wysokie obcasy“, fragmentus.

Kodėl būtent „Vasara, 1993-ieji“?

Tais metais mirė mano mama ir būtent tada praleidau pirmą vasarą su naująja šeima. Man buvo šešeri. Patiko šis pavadinimas, nes tokį užrašą galima būtų rasti ant kasetės su namų vaizdajuoste. Norėjau, kad mano filmo vizualinė patirtis turėtų intymumo, mėgėjiškumo, dar ir todėl, kad „Vasara, 1993-ieji“ gimė ir iš mano vaikystės nuotraukų.

Pasakodami apie mirtį kinematografininkai dažniausiai susitelkia į nevilį. Jūsų filme gedulas eina greta su žaidimais ir nerūpestingomis akimirkomis.

Tai ir buvo vienas tų dalykų, kuriuos labiausiai norėjau parodyti. Laiko, mirus mamai, neprisimenu kaip nesibaigiančio liūdesio. Kai pasakoju, apie ką yra „Vasara, 1993-ieji“, tai skamba dramatiškai, bet filme daug šviesių epizodų. Pagaliau juk tai vasara.

Dramatizmą išreiškia suaugusieji – Fridos seneliai ir jos naujieji tėvai. Kitaip pasižiūrėjote į savo šeimą?

Pradėjau rašyti scenarijų turėdama galvoje savo istoriją. Rašydama suvokiau, kad kiti požiūriai taip pat gai būti įdomūs. Net svarsčiau, ar „Vasara, 1993-ieji“ neturėtų būti labiau visos šeimos istorija. Tačiau nusprendžiau, jog tik savąją versiją žinau taip gerai, kad galiu ją papasakoti išsamiau, atskleisdama įvairius niuansus, ir susikaupiau į Fridą.

Fridos motinos nepamatome, bet galime nujausti, kad tai nebuvo tradicinė šeimos mama. Ar iš pat pradžių žinojote, kad nenorite rodyti šio personažo?

Anksčiau norėjau sukurti filmą apie savo motiną. Susitikau su daugybe jos draugų, rinkau pasakojimus apie ją. Tačiau vis vien jaučiausi dar nieko apie ją nežinanti. Neturiu savų su mama susijusių prisiminimų ir nenorėjau jų skolintis iš kitų. Iš dalies jaučiau, kad neturiu teisės pasakoti jos istorijos. Todėl sukūriau trumpo metražo filmą, kurio pagrindas – jos laiškai, nes man buvo svarbu papasakoti, kokia ji buvo. Filme „Vasara, 1993-ieji“ susitelkiau į jos mirties pasekmes. Šis filmas nėra terapija. Mama mirė, kai man buvo šešeri, tad turėjau pakankamai laiko su tuo susitaikyti, juolab kad augau šeimoje, kurioje apie viską kalbamės labai atvirai. Bet darbas prie filmo paveikė, dabar į šį etapą žiūriu kitaip. Gyvenime apie mamos mirtį pasakojau tiek daug kartu, kad man ta istorija tapo savotiška legenda. Tarsi ji būtų atsitikusi kažkam kitam. Dabar jaučiu, kad ji vėl tapo mano. Grįžau prie jos, bet kartu galėjau suprasti, kodėl elgiausi taip, o ne kitaip, ir kaip tai išgyveno kiti mano šeimos nariai. Tačiau įžengdama į filmavimo aikštelę turėjau išmokti viską „išjungti“. Susikaupti į tai, kas priešais kamerą, o ne į tai savo prisiminimais ar išgyvenimais. Taip, kad galėčiau juos parodyti per aktorius.

Žinoma, filme yra kančia, tačiau rodoma ir šviesioji, net labai, gyvenimo pusė.

Kai pasakoju tą istoriją, ji skamba kaip melodrama. Trauminė patirtis ir taip toliau. Bet mano vaikystė iš tikrųjų buvo labai laiminga. Vaikas, net jei patiria kažką panašaus, nesiliauja būti vaiku. Jis juokiasi, žaidžia, šėlsta. Neleidžia dienų galvodamas tik apie mirtį arba apie tai, kas dar bloga gali atsitikti. Kartais apie tai pamirštame, bet vaikai turi fantastišką gebėjimą atsijungti, daug didesnį nei suaugusieji. Tačiau svarbiausia, kad vaikai sugeba judėti pirmyn. Jie beveik automatiškai prisitaiko prie naujų sąlygų.

Automatiškai?

Instinktyviai. Jų gebėjimas prisitaikyti neįtikėtinas. Dabar stengiamasi saugoti vaikus nuo visko. Kadaise taip nebuvo. Bet ir tada, ir dabar vaikai juda pirmyn, negalvodami apie tai, kas atsitiks, – čia glūdi jų jėga. Turiu kelis prisiminimus apie pirmąją vasarą su naujaisiais tėvais ir jie visai malonūs. Pamenu stiprų troškimą išgyventi, prisitaikyti. Pamenu tai daug geriau nei mamos ilgesį.

Filmas prasideda dideliame mieste, bet netrukus veiksmas persikelia į kaimą. Kokia tai vieta?

Tai Garrotxa – vulkaninis kalnų regionas Šiaurės Katalonijoje, kur užaugau. Pavyzdžiui, filme yra scena, kurioje rodomi persirengėliai su didelėmis galvomis – capgrossos. Fone matyti mano miestelis ir mokykla, kurią lankiau. Tiesa, namas, kuriame filmavome, nėra mano naujųjų tėvų namas, bet jame vaikystėje dažnai žaidžiau, nes ten gyveno tėvų draugai. Tad kūrėme filmą gerai pažįstamoje vietoje. Viena vertus, tai buvo labai gražu. Sulaukėme didžiulės žmonių paramos. Jie siūlėsi būti statistais, padėjo mums kuo galėdami. Kita vertus, jei kuri filmą vietoje, su kuria sieja toks stiprus emocinis ryšys, kyla rizika nepamatyti nieko svarbaus – vieta taip gerai žinoma, kad tampa nematoma.

Ar kurdama filmą sužinojote apie save ką nors nauja?

Jei kažkas atsitinka, kai esi tokia maža, ilgainiui tai pradeda atrodyti lyg išgalvotas pasakojimas. Tarsi tai nebūtų atsitikę iš tikrųjų. Tad, ko gero, filmą sukūriau tam, kad iš naujo susijungčiau su savo istorija, išsilaisvinčiau nuo jausmo, kad tai tik šeimos legenda. Tikrai to nedariau, kad išsigydyčiau kokias nors žaizdas. Mano tėvai mirė, kai buvau labai maža (režisierės tėvas mirė nuo AIDS treji metai prieš jos motiną – red. past.). Su naująja šeima visada atvirai apie tai kalbėjomes. Tačiau atradau dalykų, apie kuriuos anksčiau nesusimąsčiau. Bandydama atkurti emocinę Fridos kelionę daug skaičiau apie įvaikinimą ir apie tai, kaip vaikai dorojasi su mirtimi. Tik tada supratau, kodėl elgiausi taip, kaip elgiausi.

Parengė Kora Ročkienė