Nematomi žmonės

Hirokazu Kore-eda apie „Vagiliautojus“

Kadras iš filmo „Vagiliautojai“
Kadras iš filmo „Vagiliautojai“

Vienas svarbiausių šių metų „Kino pavasario“ filmų – japonų režisieriaus Hirokazu Kore-edos filmas „Vagiliautojai“ („Mabiki kazoku“, 2018). Kore-eda gimė 1962 m. Tokijuje, studijavo literatūrą Vasedos universitete ir norėjo tapti rašytoju. Tačiau baigęs studijas pradėjo dirbti dokumentinių filmų režisieriaus asistentu televizijoje. Savarankiškai Kore-eda pradėjo režisuoti 1991 m., kūrė dokumentinius filmus. Pirmas režisieriaus vaidybinis filmas „Iliuzija“ („Maboro no hikari“, 1995) buvo apdovanotas Venecijos ir Čikagos kino festivaliuose. Nuo tada jis sukūrė per dešimt vaidybinių filmų, kurių premjeros vyko svarbiausiuose kino festivaliuose. Kore-eda yra pelnęs daug apdovanojimų, tačiau, matyt, svarbiausias – pernai „Vagiliautojams“ paskirta Kanų „Auksinė palmės šakelė“. Pateikiame fragmentus iš režisieriaus interviu, parengtus spaudos konferencijos Kanuose pagrindu.

 

Įsivaizduokite, kad esate savo filmo „Po gyvenimo“ (1998) veikėjas ir atsidūrėte pomirtiniame laukiamajame, kur reikia pasirinkti gražiausius gyvenimo prisiminimus. Ar tai būtų „Auksinė palmės šakelė“?

Ko gero, ne. Žinoma, apdovanojimai labai svarbūs, tačiau jie greičiau profesinės karjeros posūkio taškai. Turiu dar daug filmų sumanymų, tad galima sakyti, kad „Auksinė palmės šakelė“ – tam tikras posūkio taškas tolesniame kelyje. Labiausiai mane sujaudino akimirka, kai buvo paskelbtas apdovanojimas ir nugriaudėjo ovacijos, – pasižiūrėjau į šalia mano aktorių Sakuros Andō ir Kirin Kiki sėdinčias Andō mamą ir Kirin seserį. Jos susijaudinusios verkė. Man širdis sudrebėjo, nes jos tai išgyveno net giliau už aktores. Nuostabi akimirka – gal ją ir pasirinkčiau. Iš esmės ne savą, o svetimą prisiminimą...

 

Apie Jus sakomz, kad esate Yasujirō Ozu kino paveldėtojas ir jo tęsėjas, bet, regis, pats nemėgstate tokio lyginimo?

Tai tiesa. Kritikai mane dažnai lygina su šiuo japonų kinematografijos meistru. Man sunku su tuo sutikti, bet priimu tai kaip didžiausią iš visų įmanomų pagyrimų. Iš tikrųjų mano pirmas filmas „Iliuzijos“ filmavimo metodo požiūriu buvo nestandartinis, panaudojau vadinamuosius pillow shots (kai filmuojama iš sėdinčios ant tatamio žmogaus perspektyvos), kad būtų matoma visa gyvenamoji filmo veikėjų erdvė. Žiūrovai buvo įsitikinę, kad bet kokia kaina bandau priartėti prie Ozu, bet aš visada mačiau save labiau Mikio Naruse’s pusėje. Jis panašiai domėjosi socialinėmis temomis. Kurdamas filmus visada prisimenu iš Hou Hsiao-hsieno gautą patarimą, kad kameros judesį ir veikėjų judėjimo bei gestikuliavimo būdą reikia nustatyti tiesiogiai filmavimo aikštelėje. Jei reikėtų save lyginti su užsienio režisieriais, greičiausiai tai būtų Kenas Loachas arba broliai Dardenne’ai, kurie, nors ir kuria filmus kitaip, temų požiūriu man artimesni už Ozu.

 

Jūsų filmuose esama daug autobiografinių motyvų. Ar sunku rekonstruoti savus išgyvenimus?

Atmintis mane dažnai apgauna. Mano subjektyvūs prisiminimai gali būti suprasti klaidingai, todėl jų perkėlimo į kino juostą procesas reikalauja daug pasirengimo, o pirmiausia – pusiausvyros tarp atminties, jos suvokimo ir fikcijos elementų. Visada svarsčiau, ar esu teisus naudodamas savo gyvenimą, – taip buvo „Vis einu, einu“ ar „Po audros“ atveju. Gal turėčiau kai ką pagražinti, kad neįskaudinčiau artimųjų?

 

Savo knygoje rašote, kad žiūrovai klaidingai interpretuoja Jūsų ketinimus, dažnai apibrėždami filmus kaip „tipiškai japoniškus“. Kiek juose yra to tariamo japoniškumo, kuris Jums taip mielai priskiriamas?

Jau mano debiutinis filmas „Iliuzija“ buvo vadinamas „tipišku japonišku filmu“, prilipdant prie jo giliai su zen budizmu ar haiku susieto kūrinio etiketę, bet aš tikrai neturėjau noro pardavinėti tariamą „Rytų egzotiką“. Žiūrovų interpretacijos peržengė drąsiausius lūkesčius ir turiu prisipažinti, kad mane ištiko tikras šokas. Su siaubu pagalvojau, kad viršų paėmė nelemtas orientalizmas ir žiūrovai pamatė Japoniją tokią, kokią norėjo matyti. Gal toks neatrodau, bet turiu peštuko charakterį ir kurdamas „Po gyvenimo“ nusprendžiau atsisakyti visų anksčiau naudotų metodų. Dažnai rėmiausi Ernstu Lubitschiumi, bet kai kurie žiūrovai ir toliau matė filmų vaizduose „kažką rytietiška“. Tada supratau, kad būti japonu, matyt, yra taip giliai manyje, kad nesugebu to atsikratyti. Gal tai susiję su požiūriu į išnykimą. Sakoma, kad mano filmuose visada miršta koks nors veikėjas, kad nėra gyvenimo ir mirties opozicijos, tik jų susijungimas, persismelkimas, koegzistencija. Nežinau, ar visi, bet, ko gero, dauguma žmonių mano, kad kurį laiką gyvename, o po to mirštame. Aš mąstau kitaip. Po filmo „Mūsų mažoji sesutė“ premjeros Kanuose man sakė, kad filmo laikas ne linijinis, o cikliškas. Būtent toks ir buvo mano sumanymas. Ir vėl pasigirdo komentarų „visai kaip Ozu filmuose“, ir vėl pajutau, kad juo labiau noriu nutolti nuo didžiojo meistro, tuo labiau jis manyje pasireiškia. Bet žurnalistui atsakiau, kad neturėjau tokių ketinimų, kad man artimesnės Naruse’s socialinės dramos. Tačiau jis mane įtikino, kad mano filmus su Ozu sieja nuolatinis šeimos, kuri siekdama atkurti ryšius tik dar labiau dezintegruojasi, irimo motyvas. Iki tol apie tai negalvojau, bet buvau priverstas pripažinti, kad jis teisus.

 

Jūsų filmuose yra Čechovo dramų atmosferos ir trūkusios stygos efektas, nutraukiantis tariamai ramią gyvenimo prozą. Toks staigus skilimas atsiranda ir paskutinėse „Vagiliautojų“ scenose.

Toks nuotaikos dvylipumas tarnauja realistiškumui. Gyvenimas nesusideda tik iš džiugių ar tik iš liūdnų akimirkų. Tai akivaizdu ir paskutinėse „Mūsų mažosios sesutės“ scenose, ir „Vagiliautojuose“: kai kraujo ryšių nesiejama šeima išyra, jos nariai suvokia tėvo ir motinos svarbą ir tik tada jais tampa iš tikrųjų. Paradoksas: jie suauga tam vaidmeniui, nes buvo atskirti.

 

Ar tiesa, kad parašyti „Vagiliautojų“ scenarijų Jus įkvėpė laikraščio žinutė?

Taip. Laikraščiai rašė, kad kai kurios japonų šeimos gaudavo seniai mirusių tėvų pensijas. Pamenu, kai skaičiau apie tai, keliskart aplankė mintis, kad tik nusikaltimai gali iš tikrųjų suvienyti žmones. Žinoma, panašius atvejus japonų visuomenė griežtai kritikuoja. Teisingai kritikuoja. Tačiau mane stebina, kodėl žmonės taip agresyviai reaguoja į menkus pažeidimus, kai aplink vyksta daug rimtesni nusikaltimai, kurie lieka nenubausti. Mane stebina, kaip dažnai mes giname formalumus, atiduodame duoklę sąlygiškumui, sprendžiame paviršutiniškas problemas, pamiršdami fundamentalias. Niekam ne paslaptis, kad socialinis šeimos institutas japonų visuomenėje praranda svarbų statusą, turėtą anksčiau. Visada norėjau tikėti, kad šeima ir toliau sieja emociškai ir dvasiškai artimus žmones. Tačiau iš tikrųjų vyras ir žmona japonų šeimoje dažnai gyvena dvilypį gyvenimą ir apie tai nutyli. Dievas žino, kodėl jie gyvena kartu, jei atmestume finansinius santuokos privalumus ar duoklę banaliai tradicijai, kurios laikantis vedybos reiškia socialinio statuso sustiprėjamą. Tačiau, nepaisant to, japonai toliau kalba apie šeimos ryšių svarbą. Norėjau patyrinėti šią temą, suprasti, už ką žmonės vertina šeimą ir kaip šeimos nariai įtraukiami į nusikalstamą veiklą.

Be abejo, mano filmas – socialinės krypties. Japonijoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, žmonės pradėjo pastebimai skursti. Todėl mano filmas kelia teisingumo klausimą. Šią temą pradėjau filme „Trečioji žmogžudystė“, kuriame kalbama apie teismo procesą. „Vagiliautojų“ veikėjų gyvenimas atsiduria už įstatymo ribų, bet kartu vis dėlto derinasi su aukščiausiomis bendražmogiškomis vertybėmis. Labai norėčiau būti visuomenės, kurios nariai nesmerkia vieni kitų, dalis, bet ar tai įmanoma?.. Mano herojai kritikuojami. Jei jie turėtų galimybę atsikirsti, pasakytų, kad kritikams nepavyko patiems pasiekti harmonijos ir teisingumo nei savo šeimose, nei visuomenėje. Tegu mano herojai – nusikaltėlių gauja, bet jie gali jausti stiprius žmogiškus jausmus.

Stabilumas ir klestėjimas liko praeityje. Juos pakeitė klasinė nelygybė, socialiniai skirtumai ir finansinė krizė. Japonų kinas taip pat pradeda keistis. Tai jau vyksta ir tikiuosi, kad prie to prisidėjo ir mano filmai. Neturiu aiškios strategijos, kur link pasuks mano kinas. Man pačiam svarbu gyventi kukliai – būti tokiu žmogumi, kurio buvimas neapsunkina kitų. Norėčiau kurti filmus, dėl kurių man nebūtų gėda. Kiekvieną kartą, kai imuosi naujo darbo, viduje vyksta kova tarp troškimo analizuoti man įdomią temą ir troškimo daryti tai maksimaliai gerbiant žiūrovą.

 

Kas, Jūsų manymu, atsitiko, kad ryšiai tarp žmonių Japonijoje taip susilpnėjo?

Manau, tai lemia kodifikuotų struktūrų ir socialinių normų suirimas. Neįtikėtina, kaip pasikeitė Japonija per pastaruosius keliasdešimt metų. Ne tik įmonės, kuriose anksčiau gyvavusi įdarbinimo iki gyvos galvos sistema prisidėjo prie to, kad ryšiai tarp žmonių ir atskirų firmų buvo nepaprastai stiprūs. Dabar jau taip nėra. Kadaise kelių asmenų šeima gyveno kartu, o dabar sutuoktiniai nenori turėti vaikų, ir dar vyras išvažiuoja ieškoti darbo, palikdamas žmoną vieną. Kai kurie net negalvoja apie santuoką. Galima tik numanyti, kodėl taip atsitiko, – visas vaiko auklėjimas paliktas motinai. Anksčiau vaikas būdavo atiduodamas artimųjų globai arba ateidavo senelė, net kaimynai vieni kitiems padėdavo. Bet šie ryšiai prarasti. Dabar viskas gula ant tėvų pečių. Vyras, atsidedantis vaiko auklėjimui? Taip nebūna. Moteris, nenorinti atsisakyti karjeros, taip pat negalvos apie motinystę. Tokiomis sąlygomis atsiranda izoliacija, viena iš šeimos problemų priežasčių. Pagrindiniai „Vagiliautojų“ herojai yra tos izoliacijos aukos, praradusios savo šeimos židinį. Mano filmą galima suvokti kaip šiuolaikinės japonų visuomenės dezintegracijos metaforą. Per uždarymo ceremoniją Cate Blanchett pavadino filmo herojus nematomais žmonėmis. Po to ilgai apie tai galvojau.

 

Ar manote, kad artimiausiu metu Japonijoje tuos ryšius būtų galima atkurti?

Jaučiu diskomfortą girdėdamas žodį „ryšiai“. Žinoma, suvokiu, kad šis žodis turi žadinti teigiamas emocijas, tačiau pastaruoju metu Japonijoje jis vartojamas visai kitame kontekste. Netrukus Japonijoje vyks olimpiada, kurios principingai neremiu. Žiniasklaida rėkauja, bandydama parodyti pasauliui, kad Japonija nepalaužiama ir iš mūsų reikia imti pavyzdį. Sportas akivaizdžiai yra tik priedanga, o tie „ryšiai“ naudojami kaip nacionalistinių šūkių atrama – tokie jau dabar laikai. Esu tuo labai pasipiktinęs. Kai kas nors kritiškai pasisako, esą mūsų šalis tampa vis homogeniškesnė ir į kitus žiūrime iš aukšto, ant jo iškart pasipila kritikos banga. Man taip pat sakė, kad esu „antijaponiškas“. Labai gėda dėl tokių komentarų. Sakoma, jog šio nacionalistinio kurso ištakos – 2011 m. žemės drebėjimas, bet aš manau, kad tai prasidėjo daug anksčiau.

 

Parengė K. R.