Ponia prezidentė užmezgė romaną

Charlize Theron apie filmą „Be šansų“

„Be šansų“
„Be šansų“

Šią savaitę ekranuose pasirodo Jonathano Levino filmas „Be šansų“ („Long Shot“, JAV, 2019), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė Charlize Theron. Ji vaidina Šarlotę Fild – vieną įtakingiausių moterų pasaulyje. Ją, protingą ir žavią, visuomet lydi sėkmė. Kitas filmo veikėjas Fredas Flarskis (Seth Rogen) – talentingas, bet į savidestrukciją linkęs žurnalistas. Jie neturi nieko bendra, išskyrus tai, kad Šarlotė – pirmoji Fredo meilė. Kadaise ji uždarbiavo aukliaudama. Kai abu susitiks po daugelio metų, Fredas pakerės Šarlotę ir ji pačiai sau netikėtai pasiūlys Fredui būti jos rinkimų kampanijos kalbų rašytoju. Taip prasidės nuotykiai, privertę klausti, ar talentinga moteris gali rizikuoti savo ateitimi bendraudama su tokiu vyru, o ne vieną kritiką privertę prisiminti 4-ojo dešimtmečio pabaigos Holivude sukurtas Howardo Hawkso, George’o Cukoro komedijas apie savarankiškas moteris ir pasvarstyti, kas pasikeitė per beveik šimtą metų. Pateikiame pagal užsienio spaudą parengtą interviu su Charlize Theron.

 

Kada moteris vadovaus JAV?

Pati norėčiau tai žinoti. JAV turėjo jau 44 prezidentus, ir tarp jų – nė vienos moters. Nežinau, ką apie mus pagalvos ateities kartos. Niekas nepasikeitė nuo tada, kai mums su Sethu Rogenu kilo šio filmo sumanymas. O juk tai buvo prieš aštuonerius metus.

 

Kas Jus įkvėpė?

Norėjome išleisti filmą prieš prezidento rinkimus, kuriuos (buvome tuo įsitikinę) laimės moteris. Atsitiko kitaip, tad pakeitėme filmo ištarmę. Parodėme, kad Šarlotė šalies vadovė nėra kažkas ypatinga. Senatas ir Kongresas reaguoja į ją normaliai. Ji nekelia nuostabos, niekas neabejoja jos kompetencija todėl, kad yra moteris. Ji turi aiškintis dėl dalykų, neturinčių nieko bendra su jos lytimi.

 

Idealistinė vizija.

Mums rūpėjo ne idealizmas. Mums rūpėjo, kad filmas būtų aktualus ir po dvidešimties metų, kai, viliuosi, „Be šansų“ parodyta situacija jau nebus neįprasta.

 

Kino pasaulyje vadovų pozicijose taip pat nematyti daug moterų. Nors keli vyrai susigadino savo reputaciją.

Šiemet ir vėl nebuvo nė vienos režisierės, nuominuotos „Oskarui“! Pažįstu daug moterų, kurios juda į priekį, nors jų kelias į režisūrą pilnas daugybės kliūčių, susijusių su lytimi. Bet ne kiekviena iš mūsų turi tam jėgų. Kai kurios pasitraukia, ir tai suprantu: kodėl moterys turi konkuruoti su vyrais, jei joms tai daryti sunkiau?

 

Aktorė Cynthia Nixon dalyvavo Niujorko valstijos gubernatoriaus rinkimuose, Sarah Jessica Parker parėmė vietinių rinkimų dalyves, Oprah Winfrey pavardė atsiranda net prezidento rinkimų kontekste. Ar Jūsų toks kelias netraukia?

Palieku šį darbą kitiems. Aš netinku pasauliui taisyti.

 

Bet juk užsiimate labdaros veikla.

Esu prasta diplomatė. Nemėgstu žmonių, besilaikančių kitokių nei mano pažiūrų į lygybę. Nesirengiu eiti į kompromisus, kai kalbama apie tikėjimo laisvę, teisę spręsti, ką mylėti, lygybę, nepaisant lyties, odos spalvos ar kilmės. Su manančiaisiais kitaip į diskusijas nesileisiu. Šiais klausimais esu autoritariška. O juk laikantis demokratiškos politikos autoritarizmui vietos nėra. Demokratija reikalauja, pavyzdžiui, 2019 metais kalbėtis su žmonėmis, kurie mano, kad nėra jokių klimato permainų. Aš manau kitaip, todėl toks pokalbis man nepavyktų. Mieliau remsiu tuos, kurie eina į politinę veiklą ir kovoja už man artimus įsitikinimus.

 

Šarlotė filme kovoja už aplinkos apsaugą. O Jūs?

Taip, bet savo lygmeniu: rūšiuoju atliekas, o pamačiusi kokį nors šiukšlintoją mielai jį pasodinčiau į kalėjimą. Tačiau nesu apsėstoji. Daugelis garsenybių reklamuojasi pasitelkusios gamtos apsaugą – taip lengva perspausti ir tapti savo paties parodija. Su Sethu juokavome, kad norėdami geriau parduoti filmą turėtume žiniasklaidai sakyti, kad namie turime vieną lėkštę, šakutę ir stiklinę, bet dažniausiai ir taip valgome rankomis. (Juokiasi) Bet Sethas man imponuoja – jis rūpinasi aplinka ir nusipirko elektromobilį. Rengiuosi pasielgti taip pat.

 

Ar seniai pažįstate Sethą Rogeną?

Susipažinome, kai jis pasiūlė prisidėti prie šio filmo. Draugaujame jau penkerius metus. Niekam anksčiau nepavyko manęs įkalbėti filmuotis romantinėje komedijoje. Tai ne mano žanras. Man atrodė, kad nebūsiu tikroviška, kai reikės saldaus žvilgsnio ar suvaidinti „drugelius pilve“. Jei kas prieš dešimt metų būtų paklausęs apie mano trūkumus, būtent juokingas meilės peripetijas būčiau nurodžiusi kaip tokias, kurių negalėčiau suvaidinti. Sethas žinojo mano požiūrį, todėl pasiūlė kartu dirbti prie scenarijaus jau ankstyvame etape. Jis tikino: „Jei suprasi, kad tai ne tavo pasaka, išsiskirsime be pykčio.“ Tačiau paaiškėjo, kad mus juokina panašūs dalykai. Panirome į darbą. Sethas manė, kad nevaidinu romantinėse komedijose, nes jaučiuosi „per gera aktorė“. Tik po ilgų pokalbių jis suprato, kad iš tikrųjų netikiu galinti suvaidinti Amūro strėlės sužeistą moterį.

 

Ar tai taip sunku?

Filmas, kuriame įtikinamai suvaidinami personažai, kurie traukia vienas kitą, bet jiems kliudo socialinė padėtis ir vieno jų atliekama funkcija, labiau primena dramą, o ne komediją. Užjaučiau filmo personažus, svarčiau, kaip pati pasielgčiau jų vietoje. Filmo gegai padėjo spręsti dramatiškus epizodus.

 

Filme yra epizodas, kai Setho personažo sekso juosta patenka į svetimas rankas.

Tai reali grėsmė. Kameros yra visur, intymūs mūsų gyvenimo momentai gali itin lengvai patekti į nepageidaujamas rankas. Tam reikia pasirengti. Filme rodome situaciją, kai skandalas, susijęs su sekso juosta, naikina dviejų žmonių santykius, nes viešųjų ryšių specialistai pataria poniai prezidentei, kad karjeros labui nuo tokio vyro geriau atsiriboti. Tai kvaila, nes ištiesti ranką žmogui, kuris buvo šitaip pažemintas, atrodo brandos ir empatijos gestas.

 

Ar klausote agentų patarimų, susijusių su asmeniniu gyvenimu?

Skaitausi su jų nuomone, bet neleidžiu, kad jie už mane gyventų. Daug dirbu, daug važinėju, todėl balansuoju tarp motinos ir aktorės vaidmenų. Kaip motina norėčiau būti su savo vaikais, bet kaip aktorei ir moteriai man būtina išsaugoti nepriklausomybę. Ir tik aš žinau, kur nubrėžti ribą. Man nesvarbu, jei žiniasklaida rašo, kad esu bloga motina, nes ėmiausi vaidmens, reikalaujančio keliauti. Nesu su vaikais viena ir tai suteikia komfortą. Bet ir nenoriu, kad baimė prarasti darbą priverstų imtis visko, užuot leidus laiką su vaikais.  

 

Charlize Theron bijo prarasti darbą?

Kiekvienas vaidmuo man kelia baimę – manau, kad jis gali nepavykti, ieškau sudėtingų scenų. Bijau, kad nesusidorosiu ir mane atleis. Nemėgstu interviu, nes nenoriu visąlaik kartoti tą patį. Nemėgstu vaidinti pernelyg daug, kad nuolat nesinaudočiau tomis pačiomis išraiškos priemonėmis. Kiekvieną kartą prieš kamerą noriu jausti, kad iškapsčiau savyje kažką nauja, o tai neįmanoma, jei dirbi kaip prie konvejerio. Kinas yra verslas. Megažvaigždžių ir jų kaprizų laikai baigėsi. Dabar ne auksinis Holivudo amžius (4-asis ir 5-asis dešimtmečiai – K. R.), kai brangiausiai vertinami aktoriai lemdavo filmo formą ir vaidmens pobūdį. Jei kaip Marilyn Monroe vėluočiau į darbą, su manimi iškart atsisveikintų. Šandien niekas negali sau leisti prarasti pinigų tik todėl, kad aktorius vėluoja. 

 

Kodėl manote, kad žvaigždžių laikai baigėsi?

Dabar populiarumas „išsklaidytas“. Atsiranda tiek daug filmų ir serialų, kad aktorių atpažinimas sumažėjo. Esu „Oskaro“ laureatė, bet šis apdovanojimas mažai ką reiškia „Netflix“ ar HBO žiūrovams. Dabar aktoriai yra žinomi tik tam tikruose sluoksniuose, o ne globaliai. Ir ši permaina mus pakeitė.

 

Paprašyčiau pavyzdžio.

„Be šansų“ vaidinu su Alexandru Skarsgardu – vienu gražiausių aktorių pasaulyje. Kai matau jį ekrane, negaliu atitraukti žvilgsnio. Džiaugiausi, kad susitiksime. Į filmavimo aikštelę įėjo aukštas mėlynų akių gražuolis, tik... plikas ! Neįsivaizdavau, kad jis toks vaidins mūsų filme. Buvau įsitikinusi, kad prodiuseriai palauks, kol jam ataugs plaukai, kuriuos nusikirpo dėl kito vaidmens. Tačiau niekas negalėjo laukti. Tad Alexandras nešiojo peruką, beje, iš to visąlaik pats šaipėsi. Darė romantišką miną, atrodė kaip primuštas šuo, o po to pasakojo pokštą ir negalėjau išlaikyti nesijuokusi. Žiūrėjau į jį ir nors žinojau, kad juoktis negalima, vis tiek prapliupdavau. Beje, toks minų supriešinimas mane daug ko išmokė…

 

Ko konkrečiai?

Kad būna daugybė situacijų, kai humoras nėra geras sprendimas. Anksčiau maniau, kad humoras atpalaiduoja įtampą ir malšina blogas emocijas. Darbas su Sethu leido suvokti, kad klydau, nes juokas – abipusis ginklas. Esu patyrusi situacijų, kai pokštas žeidžia, nes sumenkinami kito žmogaus jausmai. Kiekvienąkart, kai mano herojė Šarlotė išgyvendavo sunkų momentą, norėjau papokštauti, nes taip elgiuosi gyvenime. Sethas man paaiškino, kad taip jai tik pakenksiu. Dabar kiek kitaip skaitau naujus scenarijus. Po „Be šansų“ kiekvienoje filmavimo aikštelėje penkis kartus klausiu, kodėl mano herojė juokiasi, kam juokauja. Žmonės, su kuriais dirbau anksčiau, svarsto, ar neišsikrausčiau iš proto. O aš tiesiog tapau išmintingesnė!

 

Parengė K. R.