Kuo mažiau pinigų, tuo geriau
Corneliu Porumboiu apie „Švilpautojus“
Šiemet „Kino pavasaris“ rodys naują vieno rumunų Naujosios bangos pradininkų Corneliu Porumboiu filmą „Švilpautojai“ („La Gomera“, Prancūzija, Vokietija, Rumunija, 2019). Jo premjera įvyko pernai Kanuose. Tai kruvinas, sąmojingas ir erotinis film noir. Jo veikėjas – korumpuotas policininkas iš Bukarešto – patenka į salą, kad išmoktų paslaptingą kalbą, kuria naudojasi mafija. Toje kalboje nėra žodžių – tik švilpimas.
Porumboiu filmai „12.08 į rytus nuo Bukarešto“, „Policininkas, būdvardis“, „Lobis“, „Begalinis futbolas“ sulaukė ištikimų gerbėjų ir Lietuvoje. Pateikiame fragmentus iš režisieriaus interviu rusų kritikams Stanislavui Zelvenskiui bei Antonui Dolinui ir filmo reklaminio bukleto.
Film noir – ne visai tai, ko iš Jūsų įpratome laukti.
Pirmiausia norėjau sukurti filmą apie švilpimo kalbą. Ilgai sėdėjau prie scenarijaus, atmesdamas vieną variantą po kito, kol sustojau ties štai tokiu pasauliu, kuriame visi veikėjai žaidžia dvigubą žaidimą ir kažką slepia.
O kaip sužinojote apie šią kalbą?
Netrukus po to, kai pasirodė mano antrasis filmas „Policija, būdvardis“, per prancūzų televiziją pamačiau šiai kalbai skirtą laidą ir pradėjau domėtis. Mane sudomino tai, kokia sena ši kalba. Žinoma, čia slypi ir ironija, bet kartu mūsų technologijų amžiuje tai tikrai reta galimybė pažvelgti į amžių glūdumą.
„Švilpautojai“ – beveik „Policijos, būdvardžio“ tęsinys. Filmo centre – kalbos diktatūra ir mūsų bandymai nuo jos pabėgti.
Taip, mažai kas mato, bet šitie du filmai artimai susiję.
Po „policinio“ filmo – „gangsterių“ filmas. Nebijojote imtis visų mėgstamo žanro? Juk tai taip pat kalba su savo taisyklėmis.
Atvirai kalbant, nebijojau – aš mėgavausi. Kurti gangsterių žanro filmą – retas malonumas. Iš pradžių sugalvojau struktūrą. Paskui herojų, kuriam būtina išmokti slaptą kalbą. Bet kodėl jam to prireikė? Reikėjo atrasti priežastį. Padalijau filmą į skyrius, sumaišiau chronologiją ir tada gangsterių kino žanras materializavosi savaime. Žinoma, peržiūrėjau daugybę senų film noir. Tai milžiniškas malonumas.
Ar Jums patiko nuotykis – filmuoti egzotiškoje Kanarų saloje? „YouTube“ yra puikių vaizdo klipų.
Tai, žinoma, aš juos mačiau. Na, ir galų gale pats nuvažiavau į La Gomeros salą. Bijojau filmavimo ir ilgai jam rengiausi. Tačiau nepatyriau jokio streso – lyg būčiau filmavęs Rumunijoje! Be to, iš pradžių ir pats, panašiai kaip mano herojus, elgiausi lyg turistas. Pasižiūri į salą atvykėlio akimis – juk tai tikras rojus! Tai ir reikėjo parodyti.
Kaip Jums patiko sala?
Ji man padarė didžiulį įspūdį. Tai vulkaninė sala ir ten tokie įspūdingi akmenys – filmas, suprantama, jais ir prasideda. Sala saugoma – joje beveik nieko neleidžiama statyti. Jos centre yra labai gražus parkas, kurį saugo UNESCO. Jo apskritai negalima liesti. Šiuo požiūriu politika ten gera.
Ar tokiu atveju nebuvo problemų dėl filmavimo?
Ne, jie buvo labai atviri ir draugiški. Suprantama, kad mes ne pirmoji ten filmavusi kino grupė. Pavyzdžiui, Ronas Howardas ten filmavo „Vidury vandenyno“.
Neišvengiamas klausimas: ar pats išmokote švilpimo kalbą?
Deja, ne. Teoriškai techniką, kaip tai daroma, žinau, bet... Kai mano aktoriai mokėsi švilpti ir treniravosi, pildžiau popierius, norėdamas gauti finansavimą. Kad ir kaip būtų liūdna, pinigai svarbiau už viską.
Jūsų aktoriai skundžiasi, kad buvo sunku.
Tikrai? Taip, reikalavau iš jų, kad išmoktų teisingus judesius. Kai kur švilpimas įgarsintas, bet rodant stambius planus žiūrovas, net ir nesuprasdamas niuansų, pamatytų, kad aktorius nešvilpia iš tikrųjų.
Kiaurai korumpuotas Jūsų filmo pasaulis išaugo iš realios rumuniškos korupcijos?
Nepasakyčiaus, apie tai daug negalvojau. Tai žanro pratimas, o žanras turi konkrečias taisykles: suprantama, kad film noir ir amerikietiškų filmų apie policininkus, tarkime, „Los Andželo paslapčių“, veikėjai visada korumpuoti, juk rodome tam tikro pobūdžio herojus. Bet koncentravausi ne į korupciją, nebent pasąmoningai. Man buvo įdomi personažo – policininko, kuris prieš dešimt metų galėjo paaiškinti viską pasaulyje, – istorija. Dabar jis staiga nieko nebesupranta, praranda žemę po kojomis. Tai naujas pasaulis. Kartą jis užsimena, kad valdant komunistams jo tėvas buvo įtakingas, bet dabar kita realybė, kurios jis negali kontroliuoti. Jis nebegali kontroliuoti savo likimo. Nenoriu čia gilintis į pagrindinio veikėjo psichologiją, bet jį užvaldė abejonės – savimi, įstatymais, tuo, ką jis padarė.
Vadinasi, tam tikra prasme tai ir su naujomis sąlygomis susidūrusios rumunų visuomenės metafora?
Matyt, tam tikra prasme. Bet tai filmas, kuriame idėjos išreikštos veiksmais. Ir visi personažai, išskyrus pagrindinio veikėjo mamą, pasižyminčią net perdėtu nuoširdumu, vaidina vaidmenis. Mane domino jų judesiai, jų kūno kalba. Norėjau, kad tai, kas vyksta filme, būtų tarsi šiek tiek sąlygiška, nerealu, kad mes išsaugotume distanciją. Bet apskritai tai, matyt, būdinga man ir filmams, kurie man patinka.
Daug autorių dabar bando kurti žanrinį kiną. Koks žanras Jums artimesnis?
Pirmiausia tai, žinoma, padaro filmus prieinamesnius žiūrovams, nes žmonės žino žanrų kodus. Bet žanras formuoja ir mus, režisierius, – mes su tokiu kinu augame. To negalima pamiršti. Man patinka film noir. Esu visos jo klasikos gerbėjas – „Maltos sakalo“, „Didžio miego“, „Trečio žmogaus“, „Gildos“. Mano personažai bando elgtis taip, tarsi galėtų kontroliuoti savo likimą, bet tai iliuzija: jie sutrikę, kaip ir žiūrovai, iš skirtingų elementų renkantys siužeto dėlionę. Taip vyksta ir senuose amerikietiškuose film noir.
Filme yra Johno Fordo „Ieškotojų“ („The Searchers“, 1956) gabalėlis.
Taip, netyčia susidūriau su šiuo fragmentu ir staiga paaiškėjo, kad jame praktiškai atsispindi mano filmas, jame taip pat švilpaujama! Labai apsidžiaugiau ir nustebau, juk kadaise žiūrėjau filmą ir į tai neatkreipiau dėmesio. O dabar tiesiog peržiūrinėjau senus vesternus, nes norėjau pasirengti susišaudymo tarp kino dekoracijų scenai, mat viena mano filmo veiksmo scenų vyksta apleistoje Bukarešto kino studijos filmavimo aikštelėje, imituojančioje Laukinių Vakarų miestelį. Man pasirodė, kad būtų juokinga prisiminti vieną chrestomatiškiausių vesternų.
Dar pastebėjau rumunų komunistinės klasikos – filmo „Policijos komisaras kaltina“ („Un comisar acuză“, rež. Sergiu Nicolaescu, 1975 – K. R.) fragmentus.
Visa tai žiūrėjau, kai buvau mažas. Svarbu, jog rodau gabalėlį, kai Miklovanas bėga, kad išsigelbėtų, ir būtent apie tai mąsto mūsų veikėjas. Ir kada televizoriuje Miklovanas pabėga, mano filme iškart yra montažinė sandūra, vedanti į finalinį epizodą. Žinoma, tai ironiška, nes anas komisaras – nepaperkamumo pavyzdys. Matyt, visame šiame projekte man svarbus sugrįžimo į vaikystę momentas. Sugalvoti tokias scenas, iš kurių susideda „Švilpautojai“, – tai truputį vaikiška ir kartu didžiulis malonumas.
Ar tikėjote, kad galite sukurti komercinį filmą? Tai žingsnis didesnės auditorijos link ar vienkartinis eksperimentas?
Neturiu supratimo! Gal mano kitas filmas vėl bus nežiūroviškas. Arba atvirkščiai – sukursiu jį anglų kalba. Svarbiausia, jog pats jausčiau, kad man būtina jį sukurti. Įsiklausau į savo instinktus – jie svarbiausi. Siužetas ar žanras gali būti bet koks.
Ar norėtumėte sukurti didelį holivudinį filmą?
Manęs vis tiek nepakvies. Bet ir pats nelabai tuo domiuosi.
Kuo ypatingas rumunų aktorius Vladas Ivanovas, suvaidinęs „Švilpautojuose“ pagrindinį vaidmenį? Kodėl jį renkasi visi geriausi rumunų režisieriai?
Pasirinkau jį negalvodamas. Iškart. Tai buvo labai svarbu. Jis nuostabus aktorius, tuo niekas neabejoja, o kuo ypatingas? Jis gali tapti filmo centru, aplink kurį išsidėlios kiti personažai ir visa filmo architektūra. Nesuprantu, kaip jis to pasiekia.
„Švilpautojai“ – pats brangiausias Jūsų filmas. Ar pinigai Jums suteikia daugiau kūrybos laisvės, ar atvirkščiai?
Mažiau. Ankstesnius filmus kūriau laisviau ir ramiau. Kuo mažiau pinigų, tuo geriau. Kuriant šį buvo daug žmonių ir sudėtinga struktūra. Atsakomybė pernelyg didelė, kad galėčiau mėgautis kūrybos laisve.
Įprasta, kad kai režisierius kuria filmą ne gimtąja kalba, nacionalinis kodas ir individualus stilius šiek tiek nusitrina. „Švilpautojai“ atrodo kaip šimtaprocentinis rumunų filmas, nors, žinoma, ir didžioji jo dalis filmuota rumuniškai. Ar galėtumėte kurti filmą JAV ar Prancūzijoje, neprarasdamas savęs?
Manau, kad man pavyktų. Svarbiausia rasti pakankamai įtikinamą ir man pačiam įdomią temą bei siužetą. Tada viskas pavyks. Kalba ne taip ir svarbi – tereikia rasti savo istoriją. Šiuolaikinis pasaulis atviras, sienos nebe tokios svarbios. Metams bėgant tai vis akivaizdžiau. Nesirengiu užsidaryti tik Rumunijoje.
„Begaliniame futbole“ suformuluota paradoksali idėja: panorėjęs vienas žmogus gali iš naujo išrasti ir pakeisti net tokio žaidimo, kurį žaidžia visas pasaulis, taisykles. Su kinematografu taip pat galima pasielgti panašiai?
Dabar prasidėjusi skaitmenos era atnešė išsilaisvinimą. Tai nuostabu. Galima kurti filmus, turint minimalų biudžetą, ir jie bus visaverčiai. O jei kalbėsime apie taisykles, mes tik tuo ir užsiimame, kad išradinėjame jas iš naujo. Tiesiog tai darosi vis paprasčiau.
Ar bendraujate su kitais rumunų Naujosios bangos režisieriais?
Mes ne judėjimas – mes karta. Taip tai matome iš vidaus: kiekvieno savas kelias ir savas stilius. Mūsų santykiai geri – mes draugaujame, bendraujame, kartais net keičiamės scenarijais ir patariame vienas kitam.
Parengė K. R.