Klounų išmintis

Teismo filmas – vienas amerikietiškiausių žanrų. Perkelti jį į Europos kiną retai pasiseka. JAV šio žanro istorija ilga, ne vienas toks filmas įamžino svarbius istorijos momentus. Garsaus Holivudo scenaristo, neseniai pradėjusio ir režisuoti, Aarono Sorkino filmas „Čikagos septyneto teismas“ („The Trial of Chicago 7“, JAV, D. Britanija, Indija, 2020), kurį pristato „Netflix“, kaip tik iš tokių. Sorkinas atkuria 1969-aisiais vykusį teismo procesą, kuris pastarųjų ketverių metų JAV istorijos kontekste atrodo net labai aktualus.

1969-ųjų rudenį Čikagoje prasidėjo teismas, buvo teisiami Abbie Hoffmanas, Jerry Rubinas, Davidas Dellingeris, Tomas Haydenas, Rennie Davisas, Johnas Froinesas, Lee Weineris ir Bobby Seale’as. Visi kaltinti sąmokslu ir riaušių prieš Čikagos policiją organizavimu 1968-aisiais, mieste vykstant Demokratų partijos suvažiavimui. Nors iš pradžių net teisiamųjų advokatas nenorėjo to pripažinti, iš tikrųjų tai buvo politinis procesas. Žmonės buvo teisiami ne už veiksmus, o už pažiūras, nes pasisakė prieš karą Vietname, buvo pacifistai, kultūrinės revoliucijos šalininkai. Prokuroro žodžiais tariant, kairieji radikalai. Todėl juos ir reikėjo sukompromituoti visuomenės akyse, o kad kaltinimai skambėtų įtikinamiau, prie baltaodžių aktyvistų buvo pridėtas „Juodųjų panterų“ narys Seale’as, riaušių dienomis Čikagoje praleidęs vos keturias valandas. Vėliau jo byla išskirta, jis buvo teisiamas kitame mieste.

1968-ieji buvo audringi ne tik Europoje, bet ir JAV: prezidento rinkimų išvakarėse nužudyti Martinas Lutheris Kingas ir Robertas Kennedy, vyko studentų streikai ir protesto akcijos prieš karą Vietname. Su filmo herojais susipažįstame dar iki filmo titrų, kai jie rengiasi vykti į Čikagą protestuoti prieš karą Vietname. Protestu jie tikisi paveikti demokratus ir jų lyderius.

Tačiau 1969-ųjų vasarį Baltuosiuose rūmuose įsikūrė Richardas Nixonas ir jo aplinka nusprendė, kad reikia nubausti tuos, su kuriais siejasi visuomenės permainos, o prieš jas ir balsavo Nixono šalininkai. Tačiau iškart akivaizdu: teisiamieji pernelyg skirtingi, kad galėtų susivienyti sąmokslui. Vyriausias iš jų Davidas Dellingeris (John Carroll Lynch) yra radikalus pacifistas, kviečiantis atsisakyti bet kokios prievartos naudojimo politikoje. Abbie Hoffmanas (Sacha Baron Cohen) ir Jerry Rubinas (Jeremy Strong) – „Youth International Party“ („Yippies“) įkūrėjai – pasisako ne tik prieš karą Vietname, bet ir prieš JAV institucijas bei tradicijas ir politinės kovos įrankiais laiko provokaciją, skandalą ir net pažadus į Čikagos vandentiekį įleisti LSD. Studentų judėjimo aktyvistą Tomą Haydeną (Eddie Redmayne) Hoffmanas ir Rubinas erzina. Haydenui jie klounai, kurių infantilumas tik kenkia, o ne padeda.

Sorkinas šių dviejų požiūrių susikirtimą paverčia viena filmo ašių, suteikdamas pranašumą tai vienai, tai kitai pusei, nors akivaizdu, kad Sachos Barono Coeno personažas ir jam daug įdomesnis. Aktorius, pasitelkdamas Hoffmano pasirodymus žiūrovams, o paskui ir jo liudijimą teisme, po truputį atskleidža, kad už klouno kaukės slepiasi įžvalgus išminčius. Tai iš tikrųjų didis vaidmuo. Neatsitiktinai šis kultūrinės revoliucijos entuziastas ištars vieną įsimintiniausių filmo frazių: „Tai revoliucija. Gal prireiks įžeisti kieno nors jausmus.“

Kitoje barjero pusėje – jaunas, karjeros siekiantis prokuroras Schulzas (Joseph Gordon-Levitt) ir teisėjas Julius Hoffmanas (Frank Langella), regis, net nebandantis slėpti, kad vykdo valdžios nurodymus. Sorkinas taip ir nepaaiškina, ar teisėjo elgesys – senatvinių sutrikimų rezultatas, ar galia apdovanoto žmogaus puikybė, bet žiūrint į šį personažą sunku išvengti palyginimų su kadenciją baigiančiu JAV prezidentu. Užtat Schulzui režisierius suteiks progą šiek tiek reabilituotis ir teisiamųjų, ir žiūrovų akyse. Ši proga susieta su akivaizdžiu Seale’o teisių pažeidimu nuo pat pirmos teismo dienos, kai teisėjas ignoruoja Seale’o pareiškimus, kad jo advokatas serga. Matydamas, kaip teisėjas liepia surakinti Seale’ą (Yahya Abdul-Mateen II) ir užkimšti jam burną, neišlaiko net Schulzas – teisėjo veiksmai pernelyg primena linčo teismą.

Su Seale’u siejasi ir kita sukrečianti filmo scena, kai advokatas Williamas Kunstleris (Mark Rylance) ir Haydenas atvyksta į kalėjimą pranešti Seale’ui, kad naktį nužudytas Čikagos „Juodųjų panterų“ lyderis Fredas Hamptonas. Seale’as reaguoja taip, lyg gyventų BLM laikais.

Nesu didelė Sorkino gerbėja – ir jo, ir pagal jo scenarijus sukurti filmai visada pergrūsti žodžių, o veikėjai numatomi ir nuspėjami. Išimtis gal tik Davido Fincherio „Socialinis tinklas“, parodęs vieną naujųjų laikų pasaulio vadovų, FB įkūrėją Marką Zuckerbergą kaip visišką vidutinybę. „Čikagos septyneto teisme“, kurio scenarijų daug anksčiau Sorkinas parašė Stevenui Spielbergui, taip pat daug žodžių. Bet Sorkinas pagyvina veiksmą, įterpdamas veikėjų prisiminimus apie susidūrimus su policija, kol galiausiai paaiškėja, kad riaušes ji ir išprovokavo. Prie šio veiksmo posūkio Sorkinas priartėja meistriškai, o tada ekrane pasirodo įsimintinas Michaelo Keatono personažas, sujaukiantis nešvaraus žaidimo taisykles. Nenoriu atimti filmo žiūrėjimo malonumo, todėl ir šio epizodo, ir patoso kupinos pabaigos (koks Holivudo filmas be jos?) nekomentuosiu. Tačiau žiūrėti „Čikagos septyneto teismą“ smagu ir kai matai deginant ne tik kvietimus į armiją, bet ir moterų liemenėles, ir pirmoje protestuotujų gretoje einant poetą Alleną Ginsbergą, ar kaip meistriškai Sorkinas montuoja ir vaidybines, ir dokumentines riaušių scenas. Sorkinas įrodo, kad politinis filmas apie praeities įvykius – nepaprastai įtraukiantis reginys, juolab kad jis gerai paaiškina tai, kas vyksta dabar.