Po Vilniaus stogais

„Pagalbos linijos“ darbuotoja Justė (Milda Noreikaitė) bando suprasti, kas kankina Anatolijų. Jis tik skambina ir siūlo susitikti, bet iš užuominų galima nuspėti ir vaikino norą nusižudyti. Kas tas Anatolijus ir ar jis įvykdė savo ketinimus, taip ir nesužinosime, nors Tomo Smulkio filmo „Žmonės, kuriuos pažįstame“ (Lietuva, 2020 ) pradžią galima suvokti ir kaip priešmirtinį jo minčių srautą. Filmo scenarijaus autoriams Birutei Kapustinskaitei ir Smulkiui šis nematomas personažas, matyt, yra toji grandis, kuri atsitiktinai sujungia visus filmo veikėjus, o Justę dar ir skatina įsižiūrėti į ją supančius žmones, spėlioti, ar tarp jų nėra Anatolijaus. Atsitiktinumas vis dėlto keistas dėmuo šiame milimetro tikslumu sukonstruotame filme.

Dar įdėmiau Justė stebi savo vaikiną Paulių (Paulius Markevičius) ir šis, atrodo, ją vis labiau erzina. Jie kartu dirba, kartu nuomojasi butą, o Pauliaus tėvai net pasirengę padėti įsigyti nuosavą būstą naujame Vilniaus rajone. Apsilankymas tame daugiabučių miške Justę vėl suerzina – ji neįsivaizduoja savęs tokioje erdvėje, bet Paulius to suprasti negali. Įtampa tik kaupiasi ir galima spėti, kad jos pagrindas visai kitas. Filmo autoriai jį įvardys vėliau.

Panašiai atsitiks ir mokytojui Vytui (Arūnas Sakalauskas). Jis lanko ligoninėje mirštantį draugą, o grįžęs namo pareiškia žmonai, kad nori skirtis. Ir vėl įtampa tik didės, o kūrėjai leis spėlioti, kas atsitiko, kodėl Vyto paslaptis žino tik jo geriausias draugas.

Interjero dizainerės Godos (Gabija Jaraminaitė) mįslė iš pradžių visai išoriška – grįžusi namo ji randa vyriškus batus prieškambaryje ir lagaminą miegamajame. Pasirodo, iš anksto nepranešusi, Didžiojoje Britanijoje gyvenanti Godos sesuo davė jos raktus kažkokiam Džeimsui, kuris bus Vilniuje tik kelias dienas. Džeimso taip ir nepamatysime, bet jo buvimas gal padės Godai suprasti, kokia ji vieniša savo steriliame šiuolaikiškame bute ir kaip jai sunku susitaikyti su laiko tėkme.

Tačiau kad ir kokios iškalbingos ar dramatiškos būtų Godos akistatos su savimi gražiame veidrodyje auksiniais rėmais, ji ne iš tų žmonių, su kuriais norėčiau būti pažįstama. Užtenka išgirsti, kaip ji sako pagyvenusiam vyrui (Juozas Budraitis), kad vaikų apmokėtas ir iš esmės prievartinis jo buto remontas yra jam siūlomas naujas gyvenimo būdas, esą šis iškart prasidės šviesiai išdažius kambarių sienas ir baldus pakeitus naujais, kad pajusčiau Godai nuoširdžią antipatiją, kokią pajuntu visiems siūlantiesiems „laimės pamokas“ ir kitokias naujosios lietuviškos civilizacijos gėrybes.

Bendrumo nerasčiau ir su Vytu ar Juste, ir ne todėl, kad esame skirtingo amžiaus ar profesijos. Tiesiog filmo autoriai savo personažams suteikia per mažai bruožų, kad būtų galima ne tik su jais susitapatinti, bet ir tiesiog susidomėti. Ir gražios aktorių, kuriuos tikrai įdomu stebėti, pastangos dažnai nueina perniek. Toks įspūdis, lyg matytum veikėjų fotografiją profiliu – tik vieną veido pusę. Veikėjai primena šachmatų figūrėles tiksliai suliniuotame filmo lauke, jie įrėminti tobulai sukomponuotuose ir nuspalvintuose Vytauto Pluko nufilmuotuose kadruose.

Lyg bandydamas papildyti informaciją apie veikėjus, Smulkis rodo jų simboliškas mikrokatastrofas: iš spintos mokyklos sporto salėje ant Vyto pasipylusius kamuolius, užsikimšusią Justės virtuvės kriauklę, apie Godos praeitį primenančią nuotrauką draugų namuose ar Vyto žmonos padarytą avariją. Tai turėtų būti tie nematomi likimo ženklai, kurie išprovokuoja tolesnius įvykius, bet jie nepadeda prasibrauti į veikėjų mintis ar jausmus.

Daug prasmingesnės pasirodė filmo pauzės, kai galima stebėti dangų, Justės nagu krapštomus atsilupusius mėlynus dažus, gatvėje pliaupiantį lietų ar grožėtis dar vienu filmo herojumi Vilniumi. Pauzės – tas laikas, kai bręsta sunkūs ar ilgai atidėlioti Justės, Vyto, Godos sprendimai. Įtampos toms pauzėms suteikia Linos Lapelytės muzika. Ji kuria dviprasmiškumo atmosferą, bet, deja, ir pabrėžia, kokie vienareikšmiai yra veikėjai. Suprantu, kad su jais žiūrovus gali suartinti mintis, jog kiekvienas mūsų taip pat dažnai priverstas rinktis, kovoti savo nematomas kovas, jas laimėti ir pralaimėti – kartais net ne dėl savo kaltės. „Žmonės, kuriuos pažįstame“ kalba apie tai, kad sunkiausia būti savimi ir ne visada užtenka drąsos rinktis tikrąjį savo gyvenimą. Bet Godos, Vyto ar Justės argumentų, kad tuo patikėtum, bijau, neužtenka.