Kinas, kuris ir šalia, ir jau toli

Apie parodą „Laisvas kinas: 1990–2020“

Kadras iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Troleibusų miestas“
Kadras iš Giedrės Beinoriūtės filmo „Troleibusų miestas“

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje (LTMK) atidaryta paroda „Laisvas kinas: 1990–2020“, skirta nepriklausomybės laikotarpio kinui. Ši paroda – pirma įdėmesnė apžvalga Lietuvos kinematografijos procesų, vykusių jau laisvoje valstybėje. Apie parodą kalbamės su jos kuratore Sonata Žalneravičiūte.

 

Kaip kilo nepriklausomybės laikų kiną apžvelgiančios parodos sumanymas?

Idėja surengti tokią parodą natūrali, nes trisdešimt metų, man regis, jau visai nemenkas laiko tarpas pasižiūrėti, kas per juos buvo sukurta. Šis nepriklausomybės kinas atrodo esantis dar visai šalia, bet jau ir labai toli, nes daug kas pasikeitė, ir iš esmės. Įdomu, kad tyrinėjant šį laiką išryškėja net atskirų dešimtmečių ypatumai ir skirtumai. Kad ir didelė technologijų kaita. 10-ajame dešimtmetyje kino operatoriai filmavo dar kino juostoje, o dabar beveik viskas daroma skaitmeninėmis technologijomis. Dabar be kompiuterio negalėtume gyventi, o parodoje rasime režisieriaus Andriaus Šiušos spausdinimo mašinėlę, kuria jis spausdino filmo „Ir jis pasakė jums sudie“ scenarijų. Ir ne tik techniniai dalykai, bet ir tematika, žanrai, vidinė raiška – matyti, kaip viskas kito per tuos tris dešimtmečius.

 

Kaip sekėsi rasti ir surinkti parodos eksponatus? Kokia šio laikotarpio kino paveldo saugojimo situacija Lietuvoje?

Atėjusi dirbi į LTMK muziejų (viena iš mano pareigų ten – rūpintis nepriklausomybės kino rinkiniu), pirmiausia turėjau išsiaiškinti, kas jau yra surinkta. Nepasakyčiau, kad labai nustebau, labiau pasitvirtino nuojauta, kad beveik nieko nėra. Keletas prizų, plakatų, katalogų, nuotraukų. Vos keli prodiuserių dovanoti rekvizitai. Tiesa, Audrius Stonys beveik viską jau buvo atidavęs. Muziejus labiausiai koncentravosi į ankstesnio laikotarpio kiną, į jau išėjusius autorius, o tai taip pat nemažas darbas. Galbūt nepriklausomybės kinas dėmesio nesulaukė, nes atrodė, kad viskas dar čia pat, šalia. Tačiau pradėjus ieškoti eksponatų paaiškėja, kad patys filmų kūrėjai nei saugojo, kas likdavo po filmo, nei pasirūpino atiduoti tai muziejui.

 

Kai pamačiau, kad beveik nieko neišlikę, iš pradžių piktinausi, bet vėliau supratau, kad kino kūrėjai neturi prisiėmę tokios misijos. Jų siekis – pats filmas. Kitas dalykas – jie neturi kur saugoti, todėl daug kas atsidūrė šiukšlių konteineryje. Neabejoju, kad kai kam įsipykau su savo prašymais pasižiūrėti spintose, sandėliukuose – o gal kažkas likę. Kai kuriuos kino žmones suintrigavo grįžimas į primirštą praeitį. Džiaugėsi, jei kažką atrasdavo, taip atgaivindami ir savus prisiminimus. Manau, kad Lietuvos kine dar nėra tradicijos vertinti paveldą, nesuvokiama, kaip tai svarbu. Tai įrodo ciniškai parduotas ir... sunaikintas Lietuvos kino studijos turtas. Ši paroda galėtų tapti impulsu, kad LTMK muziejaus durys atviros. Laukiame eksponatų iš pabaigtų ir dar į ekranus neišėjusių filmų. Pavyzdžiui, neseniai prodiuserė Ieva Norvilienė dovanojo aktoriaus Valentino Masalskio dėvėtus drabužius filmuojant „Tvano nebus“ (rež. Maratas Sargsyanas).

 

Kaip išsigrynino parodos koncepcija?

Kad paroda nebūtų padrika – ką gauni, tą padedi, – konsultavausi su kino kūrėjais ir vertintojais, kokie filmai galėtų būti svarbūs, atspindintys savo laiką, kokie padarė įtaką Lietuvos kino raidai, įnešė naujovių, tapo reikšmingi kitoms kino kartoms. Buvo sudarytas 25 vaidybinių ir dokumentinių filmų sąrašas. Pirmąjį laisvės dešimtmetį – tik penki filmai. Kodėl tik tiek? Todėl, kad žlugo Lietuvos kino studija, o tuo metu pradedantieji kurti kiną praktiškai neturėjo jokios finansinės bazės. Savaime suprantama, kad besikuriančiai valstybei atriekti kad ir nedidelę riekę kino gamybai nebuvo iš ko. Parodoje galima matyti, kad per tris dešimtmečius lietuviškas kinas išsiplečia, sukuriama vis daugiau filmų.

 

Paroda prasideda nuo lietuviškam kinui liūdno įvykio, bet ženklinančio naujus laikus kine – Lietuvos kino studijos sugriovimo.

Pirma parodos salė pavadinta „Paskutinė vakarienė“ (architektai Justinas Dūdėnas, Jurgis Dagelis). Joje rodomi keturi dokumentiniai filmai, kuriuose atsispindi LKS raida. Pradedama 1965 m. sukurta dokumentine apybraiža ir baigiama Aloyzo Jančoro 2009 m. filmuotais dokumentiniais kadrais, kuriuose užfiksuotas LKS griovimas. Nuo to prasideda naujas, kitas kinas, įsikuria atskiros nepriklausomos kino studijos, kurių pavadinimus lyg atskiras planetas matome besisukančius ant salės sienų.

 

Kas parodoje dar akcentuojama iš pirmojo laisvės dešimtmečio?

Autoriai, kurie pradėjo kurti pačioje nepriklausomybės pradžioje. Taip sąmoningai atsiribojant nuo tų autorių, kurie kūrė prieš tai ir nepriklausomybės metais. Norėjau pasižiūrėti, kaip šie jauni žmonės iškart, be „tramdomųjų marškinių“, be cenzūros ieškojo savos kino kalbos, savo temų ir saviraiškos. Tai labai sutapo ir su pačia valstybe, kuriai, atgavus laisvę, nepriklausomybę, reikėjo suprasti, kas tai yra ir kas esame mes patys. Kaip pasakoja kino operatorius Rimvydas Leipus, nors ir būta klaidų tuose filmuose, viskas buvo daroma įsiklausant, bandant suprasti aplinką. Arūno Matelio, Valdo Navasaičio, Romo Lileikio bei kitų režisierių juostose dažnai matome Užupį, kuris išraiškingai atspindi tuometinę aplinką ir būsenas.

 

Pirmajame dešimtmetyje buvo tikras laisvės proveržis. Lietuviški filmai pasiekė ne sovietinį užsienį, o Vakarų Europą, Ameriką. Pateko į svarbiausius kino festivalius ir juose buvo pastebėti, pripažinti. Matelio „Dešimt minučių prieš Ikaro skrydį“ parsivežė prizą iš Oberhauzeno, Stonio „Neregių žemė“ pelnė „Feliksą“ (Europos kino akademijos apdovanojimą) už geriausią dokumentinį filmą. Šarūno Barto filmai „Praėjusios dienos atminimui“ ir „Trys dienos“ atkreipė kino pasaulio dėmesį į šį autorių. Navasaičio „Kiemas“ pelnė ne vieną prizą operatoriui Leipui ir t.t.

 

Būtų galima įžvelgti pirmojo nepriklausomybės dešimtmečio kino dramą. Filmai, pastebėti ir apdovanoti tarptautiniuose festivaliuose, buvo nematomi mūsų kino teatruose. Kodėl? Todėl, kad kino teatrai buvo masiškai privatizuojami, uždaromi. Žiūrovai troško holivudinių, skirtingo žanro filmų, kurių sovietmečiu neteko matyti. Kino teatrai, įkūrę videosales, mėgino dar taip suktis. Todėl natūralu, kad bus tokių atėjusių į parodą, kuriems pirmojo dešimtmečio filmai bus nematyti, nes jų ir negalėjo pamatyti. Tie filmai arba nepateko į kino teatrus, arba buvo rodomi tik po vieną ar kelis seansus.

 

Kuo pasižymi antrasis laisvojo kino dešimtmetis?

Antrajame dešimtmetyje ateina nauja jaunų žmonių karta, kuri studijavo kiną jau Lietuvoje, Henriko Šablevičiaus įkurtoje Kino ir TV katedroje LMTA. Karta, kuri norėjo kalbėti apie tai, kas jiems aktualu, ką jie mato savo aplinkoje. Tai režisieriai Ignas Miškinis, Giedrė Beinoriūtė ir kt. Buvo ir prodiuserių, manančių, kad reikėtų kurti didelį kiną, kuris grąžintų lietuvišką kiną į kino teatrus ir sutrauktų daug publikos. Taip atsirado Donato Ulvydo režisuotas „Tadas Blinda“, prodiusuotas Žilvino Naujoko. Jų siekiai pasiteisino. Paskutinėje parodos salėje rasime LKC statistiką, kad pagal žiūrovų kiekį nuo 1993 m. iki dabar „Tadas Blinda“ pranoko ir „Titaniką“, ir visus „Rokius“, ir kitus komercinius holivudinius bei lietuviškus filmus. Tai liudija, kad žiūrovai patikėjo, jog lietuviai gali sukurti vizualų veiksmo filmą, kuris patenkintų jų poreikius.

 

Netikėta žiūrovų reakcija buvo į Miškinio filmą „Lengvai ir saldžiai“. Žiūrovai užpildė didžiąją tūkstantinę „Lietuvos“ kino teatro salę ir šis trumpametražis filmas buvo įtrauktas į repertuarą. Matelio dokumentinis filmas „Prieš parskrendant į Žemę“ apie kraujo vėžiu sergančius vaikus ne tik pelnė gausybę tarptautinių kino įvertinimų, bet ir sulaukė didžiulio Lietuvos publikos dėmesio.

 

O ką išskyrėte kine iš trečiojo laisvės dešimtmečio?

Kinas Lietuvoje jau įgauna finansinį stabilumą – 2012 m. įkuriamas Lietuvos kino centras. Atsiranda didesnė galimybė finansuoti įvairius, skirtingų kartų režisierių projektus. Filmus pradeda kurti nepriklausomybės metais gimusi kino karta. Galime pastebėti jų pasirenkamas drąsias, iki tol lietuviškame kine neliestas temas: homoseksualumo, savižudybių, depresijos, atkreipiamas dėmesys į emigraciją, bedarbystę, benamystę, įvaikinimą. Vyresnės kartos kino kūrėjai išdrįsta atsigręžti į sunkias istorines temas, skatina pervertinti mūsų istorinį suvokimą.  Audrius Juzėnas sukuria „Ekskursantę“ – pirmą ilgametražį vaidybinį filmą tremties tema.

 

Ką pavyko rasti ir eksponuoti parodoje iš tų trijų mūsų laisvės kino dešimtmečių?

Norėjau, kad filmus iliustruojantys eksponatai taip pat būtų tam tikri laiko ženklai. Nepriklausomybės pradžioje kuriant vaidybinį kiną kostiumai jau daugiausia nebe specialiai siuvami, kaip sovietmečiu, o surandami dėvėtų drabužių krautuvėse ar kur kitur, aktoriai rengiasi savais drabužiais. Tas pats dėl rekvizito – ištraukiama iš kažkur ar pasiskolinama. Labai nedaug buvo sukurta specialiai filmavimui. Tokie eksponatai kėlė klausimą, kiek jie yra autentiški, kiek autentiški filmo kontekste. Trečiajame dešimtmetyje daugelis filmų kuriami nuomojant rekvizitą, deja, nebelieka beveik nieko specialiai sukurto.

 

Ypač įdomu buvo (su)galvoti, kas galėtų iliustruoti dokumentinį kiną, išplėsti jo kontekstą. Pavyzdžiui, Artūro Jevdokimovo filmą „Suokalbio antologija“ iliustruoja tai, kas tuo metu kabėjo ant baro „Suokalbis“ sienų: jo dalyvių – poetų, prozininkų – fotografijos. Mindaugo Survilos „Stebuklų lauko“ eksponatais tapo atradimai Kariotiškėse. Specialiai su Mindaugu važiavome ten, kur išlikęs vienintelis herojaus namukas. Šioks toks iššūkis buvo apsispręsti, kas iš ten suverstų, purvu apėjusių daiktų būtų iškalbingi eksponatai. 

 

Viena erdvė paskirta Lietuvos animacijai. Koncentruotą šešių filmų sąrašą sudarė animatorius Gediminas Šiaulys. Manau, po apsilankymo šioje parodos erdvėje niekas nebepasakys, kad Lietuvoje animacijos nėra.

 

Rengiant parodą man buvo svarbu, kad joje „dalyvautų“ garsas, kad lankytojas bent kažkiek pasijustų kine. Norėjau, kad kiekvienoje parodos erdvėje lankytojas galėtų girdėti konkretaus dešimtmečio kino kūrėjų – režisierių, operatorių, prodiuserių – pasakojimus, kokia buvo jų pradžia kine, kaip jie tada kūrė. Matydamas eksponatus ir klausydamas gali identifikuoti, kas ir apie ką pasakoja.

 

Paskutinė parodos erdvė skirta kino industrijai. Į ją įėjus girdisi bendras šurmulys – kinas kaip procesas reikalauja visokių diskusijų, pokalbių, kritikų vertinimų. Taip pat galima išgirsti ir atskirus pasakojimus apie tai, kas kine vyko per tris dešimtmečius: apie kino apdovanojimus, kino mokyklas, kino teatrus ir kt.

 

Siekiau, kad paroda „Laisvas kinas“ ne tik būtų Lietuvos kino istorijos dalies apžvalga ar pažintis su ja, bet ir paskatintų rūpintis mūsų kultūrinio palikimo rinkimu ir saugojimu. Be to, norėtųsi, kad paroda būtų impulsas diskusijai, per kurią Lietuvos kino kūrėjai, jo vertintojai aptartų tuos tris mūsų laisvo kino dešimtmečius. Manau, jau laikas apmąstyti, koks tai buvo kinas, kaip mes jį matome dabar. Tai svarbu, kol gyva atmintis, kol mažesnė tikimybė interpretuoti, atsiradus istorijoje plyšiams.

 

Dar viena svajonė – kad muziejaus kieme šią vasarą būtų lietuviško kino klubas, kuriame kas savaitę būtų parodomas vienas iš parodoje „esančių“ filmų, o jį pristatytų jo kūrėjai.

Šiuo metu Valstybės pažinimo centre rengiama nauja paroda, skirta Lietuvos lūžio laikui, kurį turėtų atspindėti dailė, teatras, muzika ir kinas. Džiaugiuosi, kad turiu progą daug išsamiau patyrinėti to laiko kiną. Man tai vienas įdomiausių Lietuvos kultūrinių laikotarpių. Turėtų būti koncentruota ir įdomi jungtinė paroda.

 

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė