Daddy, wake up!

„Koriolanas“, 2011
„Koriolanas“, 2011

Pasižiūrėjusi pirmąjį Kopenhagos karališkosios operos meno vadovo Kaspero Holteno kino opusą – operą „Don Žuanas“ („Juan“, 2010), prisiminiau šūkį, kurį pasaulinė reklamos agentūra „Saatchi and Saatchi“ sugalvojo Londono Viktorijos ir Alberto muziejui. Jis skambėjo taip: „Geriausia kava, be to, dar ir visai neblogas muziejus“ („An ace cafe with quite a nice museum attached“). Šiek tiek perdarius, šūkis tiktų filmui: „Įspūdingas pusantros valandos videoklipas, be to, dar ir visai nebloga Mozarto muzika.“

Pavadinimo Don Žuanas, filme vadinamas tiesiog Chuanu, yra mergišius menininkas. Jis įgyvendina genialų projektą, todėl yra pasirengęs suvedžioti kiekvieną sutiktą moterį, o Chuano asistentas Leporelas jo meilės nuotykius fiksuoja skaitmenine kamera. Projektas įgyvendinamas sėkmingai (Leporelo kompiuteryje – daugiau kaip tūkstantis „dokumentuotų“ moterų), kol Chuanas atsitiktinai nužudo aukštą policijos karininką (kuris kažkodėl vilki rusišką karininko uniformą). Šis grįžo namo, kai Chuanas buvo su jo dukra: pamatė ją operoje, žiūrėdamas tradicinį W. A. Mozarto „Don Žuano“ pastatymą. Po šio nelaimingo įvykio Chuaną persekioja ne tik policija, bet ir nepažįstamasis, kuris, kaip paaiškėja finale, yra menininko antrininkas, jo susidvejinusios sąmonės ar kaltės jausmo vaizdinys.

Holteno filmas atrodo lyg sudėliotas iš banalybių kaladėlių. Jis tobulai sterilus (pradedant kostiumais ir baigiant interjerais), klipiškai spindintis ir ryškių reklamiškų spalvų, perkrautas „fuck you“ bei „mat’ tvoju“ (Leporelo dar ryškus rusiškas akcentas), gaudynių ir policijos automobilių, yra ir bohemos vakarėlis, vykstantis, suprantama, įspūdingame Chuano „lofte“, ir gana daug erotikos bei nuogybių (vieną ariją Chuanas sudainuoja nuogas stovėdamas po dušu). Bet man Chuanas labiau priminė kito milžiniško „projekto“ idėjos apsėstą „Kvepalų“ personažą.

Tiesa, fone yra nuostabusis Budapeštas. Naktį jame vis dar klaidžioja Austrijos–Vengrijos imperijos šešėliai ir kvapai, ir tai bene vienintelė filmo sąsaja su Mozartu ir jo opera, žinoma, neskaitant muzikos bei siužeto griaučių. Bet stereotipai, naujakalbe, arba vadinamąja oro uosto anglų kalba, garsaus danų scenaristo Morgenso Rukovo perrašyti operos žodžiai užgožė net Budapešto grožybes. Užsimerkti ir tik klausytis muzikos bei puikių balsų nepavyks, nes išgirdęs dainininkę rypaujant „Daddy, wake up!“ atsimerksi net prieš savo valią.

Neabejoju, kad šį filmą kūrusių menininkų tikslai buvo patys kilniausi. Prieinamai kuo platesnei publikai pateikti genialią operą, kurios premjera įvyko neatmenamais 1787 metais. Įtikinti, tarkime, trilerių ir erotinių filmų gerbėjus, kad kartais ir opera jiems gali pasiūlyti visai neblogą pramogą. Sužavėti išprususius Vakarus išskirtine Rytų ir Vidurio Europos egzotika. Manau, kad kūrėjai išvardytų tų tikslų dar daugiau, bet man įdomesnė jų logika. Jie naudojasi šių dienų masinės kultūros įnagiais ir įvaizdžiais, nes yra įsitikinę, kad žiūrovai nepajėgs pasižiūrėti ekrane tiesiog kinematografinės originalaus „Don Žuano“ versijos. Kad šiuolaikiniai menininkai turi kurti projektus, nes žiūrovams reikia gerai virškinamos košelės. Tas begalinis noras rūpintis mūsų virškinimo sistema atsiranda ne todėl, kad jie, menininkai, mus laiko kvailesniais ar naivesniais už save. Atvirkščiai – jie nori mums padėti prisiliesti prie tikro meno ir kad tas prisilietimas vyktų kuo neskausmingiau ir maloniau. Trumpai tariant, jie jaučiasi tikri demokratai, nešantys didįjį meną aptingusioms ir kičo persivalgiusioms liaudies masėms.

Kultūros institucijos vis dažniau tampa pramogų tiekėjomis arba skatinamos jomis tapti. Iš mokyklų ar studijų programų dingsta vis daugiau „sunkių“ kūrinių, esą mokinių nereikia perkrauti informacija. Pamažu įsigali pigus populizmas ir pataikavimas publikai. Įsigali principas: „Viskas prieinama.“ Nori būti menininkas – būk, nesvarbu, ar gali juo būti. Nori būti meno vertintojas, būk, nors neturi elementarių žinių. Taip pamažu visose srityse įsigali lygiavos principas, vidutinybės ir banalybės kultas.

Vis dažniau suabejoju, ar verta klasiką perkelti į mūsų dienas. Šiemet Berlyne mačiau Ralpho Fienneso režisūrinį debiutą „Koriolanas“. Williamo Shakespearo tragedijos herojai – IV a. pr. m. e. Romos miestiečiai rengia demonstracijas, kurias vaiko neperšaunamas liemenes vilkintys kariai, politikų debatai iš senato persikelia į televizijos studijas, žiniasklaida manipuliuoja visuomenės nuomone, o pilietinio karo vietovaizdžiai gerai atpažįstami, nes Fiennesas filmavo ten, kur palyginti neseniai baigėsi kruviniausias XX a. pabaigos karas, – Balkanuose.

Iš pradžių net sunku patikėti, kad iš aktorių lūpų girdi 1607 m. parašytus žodžius. Ir jie skamba tiksliai bei įtikinamai. Fienneso (jo vaidinamas pagrindinis filmo herojus, ištremtas iš miesto, sudaro sutartį su priešais) pastangos akivaizdžios. Jis nori atskleisti politikos, manipuliacijų ir populizmo esmę. Bet filmui pasibaigus supranti, kad noras parodyti, koks aktualus Shakespeare’as ir mūsų laikais, vis dėlto baigėsi menininko pralaimėjimu. Šiuolaikiškas tragedijos perskaitymas užgožė jos esmę, kuri slypi ne epochos anturaže, o žmogaus viduje.