Senatvė – tai kiti

„Žemuogių pievelė“, rež. Ingmar Bergman, 1957
„Žemuogių pievelė“, rež. Ingmar Bergman, 1957

Maždaug prieš dešimt metų perskaičiau amerikiečių kino rinkodaros specialistų prognozes, kad netrukus kūrėjai turės vis labiau orientuotis į pagyvenusius žmones. Jie tai siejo su senstančia Baby boom karta ir jos poreikiais. Netrukus kažkodėl pasipylė romantinės komedijos, kurių herojams filmų kūrėjai siūlė iš naujo atrasti seksualumą ir su juo susijusius malonumus. Šių filmų suformuluotą šūkį, esą gyvenimas prasideda sulaukus šešiasdešimties, ne vienas priėmė kaip asmenišką programą. Neabejoju, kad jau būtų galima parašyti disertaciją apie tai, kaip kito senatvės ir senų žmonių vaizdavimas XX a. pabaigos ir XXI a. pradžios kine.

Taip sutapo, kad šį rudenį vienas po kito kino teatruose pasirodė trys filmai, kurių pagrindiniai veikėjai – seni žmonės. Algimantas Puipa „Edeno sode“ personažus apgyvendino ateityje, brangiuose senelių namuose lietuvių kažkodėl taip mėgstamam elitui. Man jie vis dėlto priminė kalėjimą, nes garbūs jų gyventojai verčiami paklusti vidinėms namų taisyklėms ir maloniais apsimetantiems, bet nuolat juos sekantiems slaugytojams. Gal tokį įspūdį išprovokavo filme parodyta niūri ateities Lietuva ir jos klaustrofobiškumą pabrėžiantys nebylūs imigrantai gatvėse ir viešajame transporte. Senatvės drama filme siejama su fizine negalia, atminties praradimu, savižudybės troškimu, eutanazija, nusivylimu ir simboliškais svetimais. Senatvė filme – lyg saldžiame kiče skendintis pragaras, begalinis nevilties ritualas.

Paolo Sorrentino filme „Jaunystė“ rodo prabangią šiuolaikinę Šveicarijos sanatoriją, kurioje susitinka du draugai – kompozitorius ir kino režisierius. Jų senatvės dramą Sorrentino susiejo su kūryba, nors pasvarstymų apie senatvės apatiją ir prisiminimų čia taip pat apstu. Kompozitorius atsisako bet kokios veiklos ir pasineria į letargišką nieko neveikimą, kino režisierius dar tikisi sukurti paskutinį filmą – savo testamentą. Tačiau aplinkybės susiklostys taip, kad abu pasielgs priešingai nei planavo. Režisierius nusižudys, o kompozitorius grįš į koncertų salę. Priežastys bus gana konkrečios, nors jas užgožia tai, kad Sorrentino visą filmą kartoja manieringus savuosius ritualus, primenančius, kad jis – pervertinto ir pergirto „Didžio grožio“ autorius.

Abiejuose filmuose veikėjų senatvė tampa rezervatu, uždara teritorija, į kurią gali patekti nebent tik raupsuotieji. Vaikystėje kartu su tėvais keliavau į leprozoriumą Latvijoje. Jis stovėjo tarp didžiulių miškų ir priminė sanatoriją. Diena buvo graži, kelias vingiavo ilgai, švietė saulė, bet leprozoriumas žadino baimę, norėjau kuo greičiau grįžti atgal.

Abu filmai daug kuo panašūs. Abiejuose svarbus tėvus kaltinančių dukterų motyvas. „Edeno sode“ duktė kaltina motiną, kad ši buvo šalta ir prisidėjo prie tėvo mirties, „Jaunystės“ kompozitoriaus duktė taip pat kaltina tėvą, kad vaikystėje nepatyrė jo meilės, nes šiam rūpėjo tik kūryba. Galiausiai dukterys atleidžia ir tai tik pabrėžia kūrėjų tendencingumą bei poreikį moralizuoti. Jausmai, troškimai šiuose filmuose tampa ir didžiausiu kaltinimu senatvei, ir vieninteliu jos pateisinimu, ypač jei džiaugsmas sumažėja iki galimybės nusišlapinti ar pamatyti į baseiną žengiančią nuogą „Mis Visatą“.

Vilniaus „Skalvija“ pradėjo rodyti 1957 m. sukurtą klasikinį Ingmaro Bergmano filmą „Žemuogių pievelė“. Jo herojus – profesorius Isakas Bergas (režisierius yra pripažinęs, kad tariant švediškai tai skamba kaip „ledas ir tvirtovė“) automobiliu važiuoja į Lundą, į jo garbei rengiamas iškilmes. „Žemuogių pievelė“ – kelio filmas. Profesorius ne tik vyksta į Lundą, sapnuose ir prisiminimuose jis keliauja į savo vaikystę ir jaunystę, kur susitinka su artimais žmonėmis. Filmo pabaigoje mirties nuojauta tampa visai konkreti.

Po daugelio metų knygoje „Vaizdai“ Bergmanas rašė: „Nulipdžiau personažą, kurio išorė priminė mano tėvo, bet kuriuo iš tikrųjų buvau visas aš. Aš – trisdešimt septynerių, susvetimėjęs, užsisklendęs savyje, atsitvėręs nuo kitų, pasipūtęs, ne tik nelabai laimingas, bet iš tikrųjų giliai nelaimingas. Sulaukęs daug sėkmės. Ir talentingas. Ir solidus. Ir disciplinuotas. (...) Visą tą istoriją persmelkia skirtingi vieno motyvo variantai: neišsipildymas, niekingumas, tuštuma, jokio pateisinimo. Iki šiol dar iki galo nesuvokiu ir nesuvokiau tada, kad šis filmas buvo mano kreipimasis į tėvus: „Pasižiūrėkite į mane, supraskite mane ir, jei galite, atleiskite.“

Matyt, kiekvienas filmas apie senatvę yra ir filmas apie tėvus, apie jų ir savo kaltę, nuoskaudas ir prisiminimus. Juk iš tikrųjų niekas nesijaučia senas. Senatvę matome tik kituose, projektuojame ją į tėvus ir tuos kitus, kuriuose matome įsikūnijusias savo baimes.