Kino dangoraižiai
Toronto tarptautiniam kino festivaliui pasibaigus
Dauguma kino festivalių turi savo veidą: vienų akcentas – konkretūs regionai, kitų – naujų kūrėjų darbai, kartais filmus jungianti kino kryptis. Toronto tarptautinis kino festivalis, šį rugsėjį vykęs jau 40-ą kartą, regis, kaip ir pats Torontas, yra tvarkingas, puikiai organizuotas kino renginys, tačiau jo veidą dėl didelio filmų skaičiaus ir įvairovės sunku įžvelgti. Daugiau nei 400 filmų programa aprėpia viską – ir būsimus didelio biudžeto filmus, ir novatoriškus eksperimentinius. Tad festivalis – išties puiki vieta pamatyti naujausius kino kūrinius, skirtus įvairių skonių žiūrovams.
Vaizdžiai tariant, festivalio filmai, kaip ir Toronto statiniai, skiriasi aukščiu, o jį galima matuoti įvairiai. Dangoraižiais gali būti pavadinti didelio biudžeto „Gala“ ar Specialioji programos, o maži kinų ar Kensingtono kvartalų namai atitiktų mažo biudžeto filmus. Tačiau norėčiau dangoraižiais pavadinti labiausiai įsiminusius filmus, nes atmintyje jie ilgainiui vis išsistiebia, o dauguma šabloniškai sumeistrautų filmų pasiklysta atminties užkaboriuose.
Šįmet Toronto kino festivalyje pirmą kartą vyko tarptautinis konkursas, pavadintas režisieriaus Jia Zhangke filmo „Platforma“ garbei. Nugalėtoju išrinktas dokumentinio kino režisieriaus Allano Zweigo filmas „Skausmas“ („Hurt“) pasakoja apie kontroversišką Kanados bėgiko Steve’o Fonyo gyvenimą. Konkursinė programa pasirodė itin eklektiška. Išsiskyrė tik Beno Wheatley J.G. Ballardo knygos „Aukštybėse“ („High Rise“) to paties pavadinimo ekranizacija, kurios veiksmas vyksta dangoraižyje. Naujas ir prabangus pastatas, besistiebiąs į dangų, kuriame kiekvienas aukštas atitinka vis aukštesnę klasę, po truputį tampa smurto ir vulgarumo šiukšlynu. Pilnas metaforų ir užuominų filmas, nors ir vaizduoja romano parašymo metus – 8-ojo dešimtmečio vidurį, vis dar taikliai atspindi šių laikų problemas. J.G. Ballardo knygos ne kartą ekranizuotos, tačiau Wheatley pavyko perteikti anglų rašytojo kritiką šiuolaikinės klasinės visuomenės atžvilgiu ir mirties baimę.
Iš programos „Bangų ilgiai“ („Wavelenghts“) įsiminė filmas „Eva nemiega“ („Eva Doesn’t Sleep“, rež. Pedro Agüero). Filmo apšvietimas, kontrastingi, bet labai tamsūs kadrai sukuria mistinę atmosferą, tad Evos Perón palaikų istorija tampa simboline Argentinos istorijos gija, jungiančia pokyčius šalyje po numylėtosios Evitos mirties. Tai vienas iš retų atvejų, kai šalies istorija ir mitologizuota asmenybė vaizduojami be pakilios muzikos bei žaižaruojančių spalvų, pasirenkama vaidybinį ir dokumentinį kiną jungianti niūri kelionė į subjektyviai konstruojamą istorinę atmintį. Nepamirštamas Denis Lavant’o vaidmuo – tamsią, lietingą naktį jo personažas vykdo slaptą misiją – gabena surastus Evitos palaikus.
Dokumentinio kino programoje labiausiai iškilo filmas „Šuns širdis“ („Heart of a Dog“, rež. Laurie Anderson). Menininkė talentingai pasakoja istorijas – daro tai ir koncertuose, ir performansuose, o šįkart Anderson sukūrė asmenišką esė apie artimųjų mirtis, Rugsėjo 11-ąją ir šio įvykio įtaką kasdieniam amerikiečių gyvenimui bei klajonėms atminties labirintais. Filmas eklektiškas ne tik temų požiūriu, bet ir vizualiai, tačiau tai kuria dvigubą fragmentacijos sluoksnį, kuris labiau sustiprina filmo poveikį.
Labiausiai laukti trijų meistrų filmai – Jerzy Skolimowskio „11 minučių“ („11 minut“), Apichatpongo Weerasethakulo „Didingumo kapinės“ („Cemetary of Splendour“) ir Aleksandro Sokurovo „Frankofonija“ („Francofonia“) – nenuvylė. Pirmasis meistriškai supina 11 minučių trunkančią atsitiktinumų grandinę Varšuvoje, antrasis saugo Tailando kareivių miegą, kai jų energija naudojama praeities didvyrių kovoms, o trečiasis keliauja meno istorijos ratilais Luvro muziejuje. Kad ir kokie skirtingi šie filmai, jų centre – laiko tėkmė, jo nevienakryptis takumas. Režisieriai skirtingai perteikia daugiasluoksnį laiką: kasdienį, mistinį ir istorinį.
Viena įdomiausių programų „Vanguards“ siekia pristatyti novatoriškas kino idėjas. Jos koncepciją atspindi lenkų režisieriaus Marcino Wronos filmas „Demonas“ („Demon“), Lucile Hadzihalilovic „Evoliucija“ („Evolution“) ar Harrisono Atkinso „Nėriniuotas krateris“ („Lace Crater“.) Jiems būdingos tamsios režisierių vizijos, žaidimas žanrinio ir arthouse kino konvencijomis. Lucile Hadzihalilovic „Evoliucija“ (scenarijaus bendraautorė Alantė Kavaitė) šiemet dalyvavo ir San Sebastiano festivalio pagrindinėje konkursinėje programoje, kur laimėjo Specialųjį žiuri prizą ir apdovanojimą už geriausią operatoriaus darbą. Filme pasakojama apie moterų bendruomenės, įsikūrusios saloje toli nuo civilizacijos, eksperimentus su mažais berniukais. Nors dramaturgija viduryje ima klupti ir pagrindinė linija dažnai atrodo pretenzinga bei tuštoka, meistriški kadrai įtraukia ir kuria mįslingą atmosferą.
Visuomet įdomu žiūrėti naujų režisierių kūrinius, tokią galimybę Toronte suteikia programa „Atradimai“. Mano didžiausias atradimas sutapo su festivalio paskelbtu geriausiu – tai slovakų filmas „Eva Nova“ („Eva Nová“, rež. Marko Skop). Filmas pasakoja apie karjerą nesėkmingai baigusios aktorės Evos, kurią meistriškai suvaidino Emília Vásáryová, bandymą ištrūkti iš alkoholizmo ir atkurti prarastą ryšį su šeima. Nors „Eva Nova“ ir kalba apie socialines problemas, iš panašių filmų jis išsiskiria giliu psichologizmu, stipria, nevienprasmiška veikėja ir išbaigtu scenarijumi.
Festivalyje buvo daug filmų, kurių veiksmas remiasi vienu veikėju, tačiau net pripažintų autorių filmai – Stepheno Frearso „Programa“ („Program“) ar Marco Abrahamo „Aš pamačiau šviesą“ („I Saw the Light“) neprilygsta „Eva Nova“ tuo, kaip atskleidžiamas pagrindinės veikėjos vidus. Daugumoje filmų veikėjai tampa veiksmo įrankiu – priežasčių ir pasekmių grandinė neša žiūrovus per sudėtingus personažų gyvenimus, bet nė vienas nestabteli ilgesniam laikui ir nerodo ilgų žvilgsnių ar mažų gestų, kurie dažnai perteikia daug daugiau nei greit skriejantys faktai.
Kitas sužavėjęs atradimas – debiutinis režisierės Yaelle Kayam filmas „Kalnas“ („Mountain“). Apie žydus ortodoksus, išryškinant gyvenimo būdo skirtumus tarp šios ir vakarietiškos didmiesčių bendruomenės, kine jau ne kartą kalbėta. Šiame filme į tai pažvelgta iš moters perspektyvos. Filmo veikėja kartu su vyru ir trimis vaikais gyvena Jeruzalėje, šalia ir žydų, ir krikščionių gerbiamų kapinių ant Alyvų kalno. Moteris kasdien lanko kapines ir vaduojasi iš nuobodulio bei vienatvės skaitydama ten palaidotos unikalios žydų poetės Zeldos (Zelda Schneurson Mishkovsky) poeziją. Šaltos pastelinės spalvos dar labiau sustiprina rutinoje uždarytos moters būsenas. Naktiniai slapti pasivaikščiojimai, kai ji surūko cigaretę, ir ilgainiui užsimezgę keisti santykiai su naktiniais kapinių lankytojais po truputį atveda moterį prie ryžtingo sprendimo. „Kalno“ pabaiga galėtų būti pavyzdinė, nes režisierė sustoja būtent ten, kur reikia, neprideda nė vieno papildomo kadro ar žodžio, kuris padiktuotų žiūrovui atsakymą.
Atmintyje dangoraižių peizažas po truputį užleidžia vietą kitokiems miesto pastatams. Juk ne dideliu biudžetu ir garsiais vardais besipuikuojantys filmai, pasibaigus festivaliui, lieka tie svarbiausi. Bet norėdama išsaugoti atminties metaforą įsimintinus filmus noriu vadinti Toronto kino dangoraižiais.