Žiemos ekranai

Šeštasis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“ kaip visada margas. Programoje – šiuolaikinių režisierių darbai ir retrospektyva, skirta kukliai besišypsančiai, bet tvirto charakterio aktorei ir režisierei Sandrine Bonnaire. Prisiminsime pirmus jos žingsnius kine – Maurice’o Pialat filmą „Už mūsų meilę“, kultines juostas „Bastūnė“ (rež. Agnés Varda), „Puritonė“ (rež. Jacques Doillon), „Ceremonija“ (rež. Claude Chabrol), susipažinsime su pas mus mažiau žinomais filmais, kuriuose ji vaidino. Taip pat išvysime Bonnaire režisūrinį debiutą – dokumentinę juostą apie aktorės seserį autistę „Jos vardas Sabina“.

Specialioji „Žiemos ekranų“ programa skirta Afrikai. Kokios Juodojo žemyno aktualijos jaudina prancūzų režisierius ir išeivius, atsigręžiančius į gimtinę? Pamatysime naują Claire Denis filmą „Balta medžiaga“ („White Material“). Ši Afrikoje gimusi ir užaugusi režisierė kuria savitą kiną, jos filmai primena tapybos darbus, o dialogai ir tyla skamba lyg muzika. Filme „Balta medžiaga“ naujame amplua išvysime aktorę Isabelle Huppert. Ji vaidina kavos plantacijos savininkę, atsisakančią išvykti iš neramumų krečiamos šalies. Mahamat-Saleho Harouno dramoje „Šaukiantis žmogus“ („Un homme qui crie“) pilietinio karo kontekste subtiliai atskleidžiami tėvo ir sūnaus santykiai. Režisierės Eliane de Latour įvairiomis kalbomis prabylančiame filme „Rojaus paukščiai“ („Après l’océan“) susipina dviejų draugų likimai. Otas ir Šadas iškeliauja iš Dramblio Kaulo Kranto ieškoti laimės į Europą. Pamatysime daug karštų diskusijų Prancūzijoje sukėlusią kostiuminę dramą „Juodoji Venera“ („Vénus noire“, rež. Abdellatif Kechiche), kurioje XIX a. pradžioje įspūdingų formų juodaodė moteris tampa mokslo ir minios pajuokos objektu. Ar dabar mūsų žvilgsnis į kitoniškumą pasikeitė? Specialiosios programos linksmoji gaida – dokumentinis muzikinis filmas „Benda Bilili!“ (rež. Renaud Barret, Floret de la Tulaye), pasakojantis apie gatvės muzikantų iš Kongo sėkmės istoriją Europoje.

Pagrindinėje programoje – François Ozono „Prieglobstis“ („Le Refuge“), kuriame režisierius jau ne pirmą kartą jautriai prisiliečia prie motinystės temos. Tony Gatlifas lieka ištikimas čigonų temai. Filme „Laisvė“ („Liberté“) jis atverčia skaudų jų istorijos puslapį – padėtį Prancūzijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Kaip kad įprasta Gatlifo filmuose, šiame taip pat daug muzikos, šokių ir šurmulio, išraiškingų ir spalvingų personažų. Jauno režisieriaus Xabi Molia socialinė drama „Aštuoni bandymai atsitiesti“ („Huit fois debout“) pasakoja apie bedarbius, kuriems ne kartą tenka kristi, bet jie nepraranda vilties atsitiesti. Kamerinėje juostoje „Mintimis toli“ („La tête ailleurs“, rež. Frédéric Pelle) – žvilgsnis į paprastą žmogų. Tai filmas apie svajones ir jų (ne) išsipildymą.

Šiais metais programą praturtins trys belgų filmai. Režisierės Marion Hänsel neįprastos stilistikos vizualinė odė „Juodasis vandenynas“ („Noir Océan“) pasakos apie jaunus jūreivius, dalyvaujančius branduoliniuose sprogdinimuose Ramiajame vandenyne. Skaudaus turinio juosta „Nelegalu“ („Illégal“, rež. Olivier Masset-Depasse) iškels retorinius klausimus: kodėl su „nelegalais“ elgiamasi nelegaliai, kodėl civilizuotose šalyse kasdien trypiamos žmogaus teisės? Ir dar – labai belgiška juodojo humoro komedija „Nužudyk mane, prašau“ („Kill me, please“, rež. Olias Barco), kurioje savižudybė – tik paprasta medicininė procedūra.