Kai sode gieda lakštingalos

Originalas dabar guli Vokiečių kinematekoje po stiklu. Jis – vienas iš daugybės retų Ingmarui Bergmanui skirtos parodos eksponatų. Šiemet Berlinalė surengė Ingmaro Bergmano filmų retrospektyvą, paroda ją puikiai papildė, kaip ir susitikimai su Bergmano bendradarbiais, jo kūrybos tyrinėtojais.

Šiųmetinėje Berlinalėje Bergmano filmai galėjo tapti argumentu svarstant, kas vis dėlto yra kinas. Festivalio rengėjai neslepia, kad yra atviri pačioms įvairiausioms kino idėjoms. Bet ypač šiemet, pasižiūrėjus konkursinę Berlinalės programą, manau, buvo akivaizdu, kad šių dienų kine įvairumas dažnai sutapatinamas su eklektika. Kad ir ką sakytum, konkursinė programa vis dėlto festivalyje svarbiausia. Šiemet konkursas ne kartą nustebino, bet ne gerąja prasme. Šalia metafizinio kino grynuolio – Bélos Tarro „Turino arklio“ („A Tórinoi ló) – jame galėjau pamatyti gamybinę amerikiečių JC Chandoro dramą „Marginal Call“ apie Volstryto ryklius, didvyriškai bandančius per vieną naktį išgelbėti savo banką, o kartu ir pasaulį nuo ekonominės katastrofos grėsmės, arba mėgėjišką kažkodėl populiarios amerikietės menininkės Mirandos July darbelį „Ateitis“ („Future“). Jos pastangos iš bejėgiškų narciziškų (režisierė vaidina ir pagrindinę heroję, beje, vaidina taip pat mėgėjiškai) etiudų sudėlioti kažką panašaus į pasakojimą apie šiuolaikinių vyro ir moters santykius tikrai nebuvo tai, ką vadiname kinu. Buvo subtilesnių filmų apie meilės paieškas, bet ir jautriam, minimalistiškam argentiniečio Rodrigo Moreno „Paslaptingam pasauliui“ („Un mundo misterioso“), kurio herojus, paliktas mylimos moters, atsiduria tarsi staiga išretėjusiame laike, ir kaligrafiškam Lee Yoon-ki „Ateik lietaus, ateik spinduly“ („Saraghanda, Saranghaji“, P. Korėja) apie porą, kuri po kelių valandų išsiskirs visam laikui, o dabar kraunasi daiktus ir stengiasi būti vienas kitam geri, vis dėlto stigo naujumo, originalesnio požiūrio ne tik į personažus ar pasakojamą istoriją. Po kelių panašių ne tik konkurse pamatytų filmų supratau, kad klausimas, ar tikrai viskas, kas rodoma ir vadinama kinu, juo ir yra, net labai aktualus. Nes taip pat negalėčiau pavadinti kinu triukšmingai Berlinalės „Panoramos“ sekcijoje debiutavusio Romo Zabarausko trumpo metražo „Porno melodramos“ ir dar ne vieno aktualia tema ar kitomis vertybėmis rengėjus sudominusio filmo. Temos aktualumu galėjai paaiškinti ir ne vieno filmo atsiradimą konkurse. Tai suvokus, buvusiam tarybiniam žmogui iškart užsidega pavojaus signalas, primenantis laikus, kai tema dažnai lemdavo ir kino funkcionierių sprendimus, būti filmui ar nebūti. Manau, tai suvokė ir žiuri, apdovanojęs kiekvieną daugmaž dėmesio vertą filmą. Kaip ir pernykščiai Kanai, Berlynas šiemet laukė kalėti nuteisto režisieriaus Jafaro Panahi. Bet jo kėdė žiuri eilėje liko tuščia.

Didžiuoju žiuri prizu apdovanotas „Turino arklys“ – tai filmas apie pasaulio pabaigą. Pasakojimas simboliškai padalytas į šešias dienas. Jis prasideda ilga kelione namo. Arklys, kurį apsikabinęs ką tik raudojo Friedrichas Nietzsche (pasakojimas apie tai skamba filmo pradžioje, juodų kadrų fone), ir jo šeimininkas grįžta namo į apleistą, vėjo perpučiamą fermą kažkur pasaulio pakraštyje, kur jo laukia duktė. Ji perrengia tėvą, pamaitina, paguldo. Nespalvotas, dvi su puse valandos trunkantis „Turino arklys“ priverčia išgyventi kiekvieną filmo akimirką kaip akistatą su neišvengiamu ir nesugrąžinamu pasaulio išnykimu. Iš pradžių dar gali pasirodyti, kad pasikartojantys žmonių ritualai, karštas maistas, ugnis ir balti marškiniai suteikia tam pasauliui prasmės. Tik arklys atsisako ėsti. Paskui ir judėti. Jis traukiasi iš gyvenimo lėtai ir liūdnai.

Vienintelis ilgesnis filmo pokalbis iš esmės yra monologas. Į fermą nusipirkti naminukės atėjęs vyras kalba apie tai, kad žmogus negali nieko pakeisti. Jis gali tik būti stebėtojas. Ir susitaikyti su savo bejėgiškumu ir beprasmiškumu. Bet iš tiesų Tarras viską pasako ne žodžiais, o kadrą vis labiau pripildančia tamsa, vėjo, muzikos garsais ir tuo racionaliai gal ir paaiškinamu, bet, nepaisant to, tarytum pro laiko ir erdvės materiją prasiskverbiančiu kameros judesiu.

Geriausio filmo „Auksinis lokys“ Irano režisieriui Asgharui Farhadi už „Naderas ir Samira skiriasi“ („Jodaeiye Nader az Simin“) nenustebino. Tai iš tikrųjų meistriškas pasakojimas, palaipsniui, bet tarsi su chirurgo skalpeliu atveriantis vis gilesnius šiuolaikinio Irano gyvenimo, vertybių, religijos, žmonių tarpusavio santykių ir kasdienio konformizmo sluoksnius. Jis prasideda teisme, kur žmona paaiškina, kad nori skirtis su vyru, nes šis pasirinko slaugyti Alzheimerio liga sergantį tėvą, o ne vykti kartu su ja ir dukrele gyventi į užsienį. Filmas baigiasi taip pat teismo salėje. Tik dabar jau pora laukia dukters sprendimo, su kuriuo iš tėvų ji nutarė pasilikti.

Filmų, kurių autoriai neabejoja žiūrovų protiniais sugebėjimais, pastebimai mažiau ne tik mūsų ekranuose, bet ir Berlyne. Kažkodėl kūrėjai jaučia poreikį viską supaprastinti, paaiškinti, pabrėžti, pabaksnoti pirštu. Į šią tendenciją ironiškai pažvelgė Werneris Herzogas. Dokumentiniame, ne konkurse parodytame filme „Pamirštų sapnų urvas“ („The Cave of forgotten Dreams“) jis surengė tikrą 3D ekskursiją šiuolaikiniams žmonėms į urvą Prancūzijos pietuose, kur išliko pirmykščių žmonių prieš 30 000 metų piešti piešiniai, ir prieinamai kiekvienam paaiškino, kad jau tada egzistavo žmogaus poreikis kurti vaizdus ir garsus, o kartu bandyti suprasti supantį pasaulį ir save. Vis dėlto Herzogas – didis optimistas: nors kalbama tik apie praeitį, jo filmas paradoksaliai suteikia ateities vilčių.

Kitas puikus vokiečių dokumentininkas Andresas Veielis konkurse pristatė vaidybinį debiutą „Kas, jei ne mes“ („Wer wenn nicht wir“). Tai – dar vienas vokiečių kino bandymas grįžti prie 7-ojo dešimtmečio maištininkų temos. Veielio filmo herojai – Bernwardas Vesperis ir jo žmona Gudrun Ensslin, kuriuos įtikinamai ir nebanaliai suvaidino Augustas Diehlis ir Lena Lauzemis. Jų sudėtingos santuokos istorijos fonas – audringas dešimtmetis, pavertęs Gudrun teroriste ir žudike, o Bernwardą savižudžiu narkomanu, parašiusiu vieną svarbiausių savo kartos knygų. Kitaip nei Uli Edelis garsiame filme „Baaderio–Meinhof kompleksas“, Veielis nenori visko paaiškinti ir nekuria karikatūros. Atvirkščiai, jis pats nori suprasti, kodėl talentingi žmonės staiga pasirinko opoziciją, kovą ar autodestrukciją. Spaudos konferencijoje režisierius sakė, kad herojų pasirinkimą lėmė ir nelaimingas šeimynininis poros gyvenimas, ir Ensslin asmeninė tragedija, kai ji liko su Andreasu Baaderiu ir pati atsisakė sūnaus.

Vis dėlto „Kas, jei ne mes“ – ne istorinis filmas. Jame liko daug erdvės ne tik klausimams apie praeitį. Man pasirodė svarbus vienas filmo epizodas, kai po tėvo mirties herojus kalbasi su motina. Ji staiga pasako sūnui: „Jei ne Hitleris, tavęs nebūtų buvę!“ Ir apstulbusiam paaiškina, kad tėvas niekad nenorėjo turėti vaikų. Tačiau neišdrįso pasipriešinti Hitlerio politikai gimdyti Vokietijai vaikus. Tada geriau supranti emocinį tėvo šaltį, kurį bando įveikti sūnus.

Bet, man regis, tikslesnis atsakymas glūdi filmo pradžioje, kai mažas berniukas bando paslėpti šiene katiną, kuris prieš tai sode sumedžiojo lakštingalą. Berniuko tėvas yra garsus nacių poetas. Jis nori, kad sode giedotų lakštingalos, todėl pasiima šautuvą ir įvykdo nuosprendį katinui. Tėvų kartos konformizmas, nenoras pripažinti kaltę ar tyli rezistencija nuolat verčia filmo herojus peržiūrėti savo santykius su idiliška, karo žaizdas užgydžiusia ekonominio stebuklo Vokietija.

Kita vertus, vis dažnesni ne vien vokiečių kine 7-ojo dešimtmečio maištininkai ir teroristai liudija ne tik kūrėjų pastangas sužinoti tiesą apie neseną praeitį, bet ir maišto ilgesį. Bent jau Berlinalėje tikrų kino maištininkų (išskyrus, žinoma, Bélą Tarrą) šiemet akivaizdžiai pristigo.