Vokiečių kino dienos

2011 04 29 – 05 06

„Toks laimingas dar niekad nebuvau“
„Toks laimingas dar niekad nebuvau“

Vilnius, Kaunas, Klaipėda

Prie jau tradiciniu tapusio renginio, kurį organizuoja Goethe’s institutas Vilniuje, šiemet prisijungė Šveicarijos ambasada. Devynių vokiškai kalbančių šalių filmų programa pateiks ne vieną staigmeną Europos kino mėgėjams. Filmuose iškyla sudėtinga šių dienų realybė ir jos problemos, rodomi paprasti žmonės, priversti priiminėti svarbius sprendimus. Kartu tai ir žaismingas žvilgsnis į naujus laikus. Pastaraisiais metais filmų herojais dažnai tampa anksčiau kino nepastebėti personažai – neįgalūs žmonės. Toks yra ir Dieterio Brüggemanno filmo „Bėk, jei gali“ („Renn, wenn Du kannst“, Vokietija, 2010) herojus Benas. Prieš kelerius metus patyręs sunkią avariją, jis gali judėti tik vežimėliu. Vyrui sunku susitaikyti su padėtimi, bet jis stengiasi neprarasti humoro jausmo. Tačiau kai šis vis dėlto dingsta, Beno „aukomis“ tampa jauni globėjai, jo namuose atliekantys civilinę tarnybą. Alexanderis Adolphas dramoje „Toks laimingas dar niekad nebuvau“ („So glücklich war ich noch nie“, Vokietija, 2009) rodo labiau įprastus kinui personažus, nors vokiečių kritikai įžvelgė filme šiuolaikinio kapitalizmo kritiką. Frankas (Devis Striesow) yra sukčius, kurio ieško policija, o Tania (viena įdomiausių jaunosios kartos vokiečių aktorių Nadja Uhl) – prostitutė. Jie susipažįsta prabangioje parduotuvėlėje. Netrukus Frankas patenka už grotų. Išėjęs iš kalėjimo, jis nori dorai pelnytis duoną. Bet vieną dieną vėl sutinka moterį iš parduotuvėlės. Dėl Tanios jis pasirengęs viskam, Frankui netrukdo net jos profesija. Bet netrukus jis bus priverstas grįžti prie senų darbų ir pamažu neteks realybės jausmo. Dar vieną keistos meilės istoriją pamatysime Alaino Gsponerio filme „Lila, Lila“ (Vokietija, Šveicarija, 2009). Jis sukurtas pagal populiaraus rašytojo Martino Suterio romaną. Filmo herojus Davidas Kernas („Viso gero, Leninai“ ir „Negarbinguose šunsnukiuose“ matytas Danielis Brühlis) – niekuo neišsiskiriantis kelneris. Jis įsimylėjęs studentę literatūrologę Mari. Vieną dieną jo gyvenimas pasikeičia. Vaikinas randa paslaptingą rankraštį. Jo savininkas, regis, nusižudė. Pagautas impulso, Davidas perrašo romaną kompiuteriu ir jį pateikia Mari kaip nuosavą. Merginą sužavi ne tik tekstas, bet ir jo autorius. Davidas tampa populiariu rašytoju, bet tada pasirodo nežinomas valkata alkoholikas ir pareiškia, kad jis yra tikrasis rankraščio autorius... Romantinė rašytojo ir režisieriaus Michos Lewinsky komedija „Civilinių aktų registratorė“ („Die Standesbeamtin“, Šveicarija, 2009) pasakoja apie gražią merginą Rachelę (debiutantė Marie Lauenberger), kurios darbas – registruoti santuokas. Vieną dieną į ją kreipiasi vaikystės draugas Benas. Vos pažvelgusi į jį, Rachelė įsimyli. Iškart atsiranda trys problemos: Rachelė yra ištekėjusi, Benas susižadėjęs ir rengiasi vesti, deja, jis nori, kad sutuoktuvių ceremonijai vadovautų būtent Rachelė. „Džiulijos dingimas“ („Giulias Verschwinden“, Šveicarija, 2009) – tai Christopho Schaubo komedija apie amžiną jaunystę ir kitokias problemas. Kai filmo herojei Džiulijai sukanka penkiasdešimt, ji padaro didelį atradimą: amžiaus nebeįmanoma paslėpti. Ji nusprendžia pataisyti nuotaiką parduotuvėje ir čia sutinka svetimšalį, su kuriuo praleis vakarą, užuot šventusi gimtadienį su draugais. Filme gausu personažų – tai ir Džiulijos restorane laukiantys draugai, ir dvi paauglės, parduotuvėje ieškančios gimtadienio dovanos, bet atkreipiančios parduotuvės detektyvų dėmesį, ir išsiskyrę vienos iš mergaičių tėvai, atvykę atsiimti savo dukters į policijos nuovadą, ir aštuoniasdešimtmetė Leoni, kuri per savo gimtadienį pasipriešina dukteriai, amžiui ir konvencijoms. Vieno garsiausių šveicarų režisierių Xavier Kollero filmo „Avarija“ („Havarie“, Šveicarija, 2006) tema – ekologinė katastrofa. Jos grėsmė iškyla, kai Biskajos įlankoje ima skęsti gruzinų tankeris. Tuo pat metu ekonomikos studentas Jensas pradeda stažuotę naftos koncerne Šveicarijoje. Pagrindinis koncerno akcininkas – ukrainiečių oligarchas. Netrukus Jensas susipažįsta su paslaptinga mergina Beatris. Ji tikisi, kad Jensas padės išsiaiškinti brolio – ekologinės organizacijos aktyvisto – mirties aplinkybes. Jensas įsitikina, kad mergina buvo teisi ir jo firma susijusi su byla. Nepaisydama grėsmės, pora nusprendžia paskelbti internete koncerno veiklą demaskuojančius duomenis. Savaitės programoje – ir dokumentiniai filmai. Agostino Imondi ir Dietmaro Ratscho filmas „Neukölln Unlimited“ (Vokietija, 2010) pernai buvo rodytas Berlinalės „Generation 14plus“ programoje. Filmo herojai – talentingi paaugliai, gyvenantys viename Berlyno kvartale. Jų tėvai – imigrantai, dalis jų nelegaliai įsikūrė Vokietijoje. Peržengdami įprastas filmų apie imigrantus iš vadinamųjų „probleminių kvartalų“ ribas, filmo kūrėjai pasakoja apie trijų jaunuolių, kovojančių už teisę jų šeimoms pasilikti Vokietijoje, kasdienybę. Filmo „Moteris ir penki jos drambliai“ („Die Frau mit den fünf Elefanten“, rež. Vadim Jendreyko, Vokietija, Šveicarija, 2009) herojė – aštuoniasdešimt penkerių Svetlana Geier – taip pat kažkada buvo imigrantė. Ji – viena žinomiausių rusų literatūros vertėjų Vokietijoje. Keturiasdešimt metų ji dėstė Freiburgo universitete vertimo meną, bet tikros šlovės sulaukė 10-ajame dešimtmetyje iš naujo išvertusi penkis klasikinius Fiodoro Dostojevskio romanus. Vertėjos likimas atspindi XX a. istorijos vingius: jos tėvą nužudė Stalino budeliai, ji buvo žydų žudynių Kijeve liudininkė. Išgyventi moteriai padėjo neįtikėtinas talentas kalboms. Ji pabėgo į Vokietiją, žinodama, kad „liaudies priešo“ dukters ir gestapo vertėjos niekas nepasigailės. Gittos Gsell filmas „Šveicariško stepo ritmu“ („Bödälä“, Šveicarija, 2010) pratęsia dabar itin populiarią temą. Tai filmas apie tradicinį Šveicarijos šokį „bödälä“, kuriame itin svarbus ritmas. Kartu tai pasakojimas apie aistrą šokiui ir žmones, kuriems jis suteikia džiaugsmo, nesvarbu, ar skambėtų flamenko, ar airių liaudies muzikos garsai.