Margarethe Tiesel apie sudėtingiausią savo vaidmenį

Nors Jūsų karjeroje net 14 kino vaidmenų, Vienoje jūs labiau žinoma kaip teatro ir televizijos aktorė. Ar nesunku derinti šiuos iš pažiūros skirtingus amplua?

Visai ne. Man asmeniškai darbo specifika teatre, kine ir televizijoje nėra tokia ir skirtinga. Man svarbiausia yra aktorius ir jo vidinė laikysena, reiškiant kūrinio idėjas. Skiriasi tik tai, kad teatre iš aktoriaus reikalaujama viską – emocijas, judesius, kalbą – padidinti, nes režisieriai nori sukurti koncentruotą, išpūstą pasaulį, o kine dažnai aktoriui pakanka būti savimi. Todėl teatre aktoriaus darbas kur kas labiau varginantis.

Įdomu, kuo jus patraukė Ulricho Seidlio projektas, kodėl nusprendėte dalyvauti aktorių atrankoje?

Ulrichas Seidlis garsus ne tik Austrijoje ir aš labai gerbiu jo filmus. Mane žavi, kad jis niekam nebando įtikti. Suvaidinti jo filme buvo mano svajonė, be to, manęs nuolat klausinėdavo, kodėl dar niekad nesu su juo dirbusi, tarsi tai turėtų būti akivaizdu. Pagaliau, atsiradus progai, man nekilo abejonių.

Ar pasirinkimui įtakos turėjo ir filmo tema?

Dirbant su Seidliu įdomiausia tai, kad niekad nežinai, apie ką iš tiesų bus filmas. Kurdamas šią trilogiją režisierius turėjo daugiau nei 90 valandų nufilmuotos medžiagos, buvo planuojamas vienas ilgas filmas, tačiau galiausiai atsirado trys. Jo filmai niekad neturi scenarijaus, todėl vaidindamas gali tik numanyti, koks iš tiesų yra tavo vaidmuo. Teresos istorija galėjo turėti daugybę skirtingų baigčių ir peripetijų. Žiūrėdama galutinį montažą pamaniau, kad apie heroję ir filmą žinau kur kas daugiau nei parodyta, nes daug scenų liko nepanaudota. Teresos istorija – tai ne tik vienišos moters, ieškančios meilės, istorija. Man filme svarbesnė situacija tarp turtingų vakariečių ir visokiais būdais bandančių užsidirbti afrikiečių.  

O koks Jūsų požiūris į neturtingas Afrikos ir kitų žemynų šalis eksploatuojantį sekso turizmą, tų šalių kultūrą, vertybes ir pasaulio suvokimą sparčiai keičiančius globalizacijos procesus? Juk filme rodomas paplūdimio vaikinų gyvenimas yra toks tik dėl vakariečių įtakos. Kai pasaulis vis labiau niveliuojasi, ar manote, kad tokio turizmo ribojimas galėtų būti išeitis?

Manau, būtų naivu tikėtis, kad XXI amžiuje dar įmanoma apsaugoti kai kurias kultūras nuo globalizacijos procesų ir apskritai, kas suteikia teisę Vakarams kelti tokį globėjišką klausimą? Ar nenormalu, kad ir Afrikoje gyvenantys žmonės nori naujos suknelės arba sportinių batelių? Mėgstu keliauti ir savo akimis matau, kaip milžiniški viešbučių kompleksai ir baseinai griauna idiliškas pakrantes, tačiau manau, kad tai lygiaverčiai mainai, nes vakariečiai turi pinigų, o afrikiečiai – rojų žemėje. Suprantama, kad kiekviena pusė nori turėti tai, ką turi kita, ir jie turi teisę vystyti tokius mainus.

Filmas siūlo mintį, kad austrai turi pinigų, tačiau jiems trūksta meilės, o afrikiečiai už pinigus siūlo savo „meilę“. Seidlis tarsi grįžta prie savo ankstesnio filmo „Importas– Eksportas“ apie rytų europiečius temos.

Taip, tai lygiavertis sandėris tarp šių dviejų pusių. Meilė perkama už pinigus, tačiau niekas niekada nesugebės pasakyti, ar ta meilė tikra.

Vakariečiai šio filmo nesutiko taip šiltai, kaip jis buvo sutiktas čia, rytinėje Europos dalyje. Kaip Jūs manote, kodėl?

Manau, kad čia žmonės turi kur kas geresnį humoro jausmą nei Vakaruose. Ten visuomet siekiama politinio korektiškumo ir bet kas, kas juos verčia jaustis nesmagiai, pasmerkiama arba ignoruojama.

Kita vertus, sunku būtų įvardinti labiau politiškai korektišką filmą apie Afriką. Prisiminus prancūzų režisieriaus Laurent’o Cantet „Kelionę į Pietus“, nagrinėjančią tą pačią problemą, akivaizdu, kad Seidlis, kitaip nei Cantet, neprovokuoja žiūrovų gailesčio afrikiečiams.

Seidlis nesileidžia į konformizmą. Šią situaciją buvo galima pavaizduoti ir visiškai kitaip, būtų lengviau ir įprasčiau, jei paplūdimio vaikinai būtų verti gailesčio, o sugarmama (austrės, Kenijoje ieškančios meilės nuotykių) keltų pasišlykštėjimą. Tačiau Seidlis nenusileido. Greičiausiai atsirado nemažai žiūrovų, kurie priekaištavo, kad režisierius privertė neprofesionalus vaidinti tokius vaidmenis, nors iš tiesų jiems reikalinga užuojauta ir apsauga. Negaliu pakęsti panašaus rasistinio požiūrio, nes savo akimis stebėjau situaciją. Paplūdimio vaikinai, pakliuvę į filmą, tapo miestelio pažibomis, jie tuo didžiavosi ir jiems tai apsimokėjo, o pagrindinis personažas prieš kelionę į Kanų kino festivalį pareiškė, kad verčiau jau pasiims pinigus, skirtus kelionei, todėl filmo prodiuseriai turėjo jam papildomai sumokėti, kad atvyktų. Tie vaikinai žino, kaip gyventi, ir man juokinga, kai vakariečiai globėjiškai kalba apie jų apsaugą.

Kurie iš jų – paplūdimio vaikinai ar sugarmama – dvasiškai skurdesni?

Sunku pasakyti – abi pusės nėra laimingos. Sugarmama be galo trokšta tapti mylimomis ir bando tą meilę nusipirkti. O paplūdimio vaikinai... gal jie ir gerbia tas moteris, tačiau nemanau, kad jauni, gražūs vaikinai tikrai myli šešiasdešimtmetes baltaodes. Jie turi save nuolat apgaudinėti. Tačiau tai jų pasirinkimas ir nė vienos pusės nereikia teisti ar gailėtis.

Rodos, abi pusės bėga nuo savo realybės...

Jeigu jiems tai bent kiek pavyksta – jau gerai, ir nėra ko čia smerkti.

Sugarmama, savo šalyje priklausydamos pasiturinčių žmonių sluoksniui, tik Afrikoje sau leidžia įgyvendinti beveik laukinius troškimus. Čia jos išsilaisvina nuo bet kokių etiketo normų.

Mano herojė filme kardinaliai pasikeičia. Pradžioje ji yra naivi ir tiki, kad gali egzistuoti meilė, bet supratusi, kad šiuos santykius valdo pinigai, ji ima naudotis savo pranašumu. Didžiausia jos tragedija įvyksta pabaigoje, kai Teresa įsivaizduoja esanti visagalė, o paskutinis vaikinas ją atstumia. Viskas pasikeičia. Svarbiausia tai, kad Afrikoje bet kas, atvykęs iš Europos, laikomas aukštesne klase. Tai išprovokuoja vakariečius, leidžia jiems elgtis taip, kaip namuose niekad negalėtų sau leisti. Žinau, kad pagyvenę japonai keliauja į Indoneziją ir ten išlaiko jaunas mergaites, neabejodami, kad tai yra jų teisė, o merginos jų visada laukia. Tai visai kas kita nei prostitucija.

Seidlis trilogijai pasirinko pavadinimus pagal Ödöno von Horvátho 1932-ųjų pjesę „Tikėjimas, viltis ir labdara“, pakeisdamas paskutinį žodį „meile“. Režisierius apeliuoja į svarbiausias vertybes, bet finale laimės, tikėjimo ir vilties nėra. Seidlis rodo, kad jų nebėra, egzistuoja tik iškreiptos jų atmainos.

Manau, kad kinas ir tokie režisieriai kaip Seidlis labai reikalingi ir Vakarų, ir Rytų bei Pietų pasauliams. Įvairių medijų kasdien mums brukamos klišės apie pasaulį formuoja siaubingą jaunų žmonių požiūrį. Tokie filmai kaip „Rojaus“ trilogija yra reikalingi, nes tai alternatyva, griaunanti šias dirbtinas klišes, kuriomis mes nesąmoningai matuojame pasaulį. Seidlio filmas man yra meilės deklaracija žmogiškumui, visam tam, kokie mes iš tiesų esame, – netobuli, pilni ydų ir troškimų. Tačiau visi trokšta būti mylimi. Be to, pažiūrėjusi visus filmus pagalvojau, kad viltis yra. Pirmoji meilė visada būna nevykusi, o mano herojės dukteriai viskas dar priešaky.

Jūsų herojė sujungia visus trilogijos filmus, visose dalyse jos buvimas, nors ir už kadro, labai svarbus.

Vykstant filmavimams žinojau tik tiek, kad savo dukrą išsiunčiu į lieknėjimo stovyklą, o mano sesuo yra šiek tiek kvaištelėjusi dėl Jėzaus. Labai netikėta, kad Teresos buvimas juntamas visose dalyse, nes man, tiesą pasakius, buvo pasakyta tik tiek, kad turiu paskambinti dukrai ir ji neatsilieps.

Žinojimas, kad Teresa taip toli nuo dukros ir kenčia, dar labiau įprasmina paskutinę dalį. Žiūrint visą trilogiją iš eilės akivaizdu, kad Jūsų herojė jungia ir kristalizuoja visų trijų filmų prasmę. Tai įdomus režisieriaus sprendimas.

Tikrai taip. Tai buvo be galo sunkus, tačiau vienas įdomiausių mano gyvenimo darbų. Seidlis – didelis režisierius.

Anksčiau esate sakius, kad nematėte scenarijaus, nes jo ir nebuvo. Ar nuolatinė nežinia netrikdė?

Tai nebuvo lengva, tačiau jei pasirenki būti atvira ir laisva, tai tampa privalumu. Yra daugybė režisierių, kurie iš karto žino, ko siekia, ir tiksliai nusako kiekvieną detalę, kaip turi atrodyti ir elgtis aktorius. Tačiau Seidliui daug svarbiau ištraukti tai, ką aktoriai turi viduje. Mėgstu šokti, todėl filme atsirado scena, kurioje šoku. Iš tiesų nuostabu jausti, kad režisierius priima tave tokią, kokia esi iš tikrųjų. Tai siejasi ir su filmo tema – žmonės ir situacija vaizduojami tokie, kokie yra.

Ar vaidmuo buvo didelis iššūkis?

Tai buvo sudėtingiausias vaidmuo mano gyvenime. Kartu jis labiausiai jaudino ir įkvėpė. Tai pats įdomiausias projektas, su kuriuo esu kada nors dirbusi.

Šis vaidmuo pirmą kartą gyvenime Jums atnešė tokį platų tarptautinį pripažinimą, ar tai yra svarbu?

Meluočiau, jei sakyčiau, kad man neturi reikšmės svarbiausias austrų kino apdovanojimas ir nominacija Europos kino apdovanojimuose. Juk kai metai iš metų sunkiai dirbi, sulaukti įvertinimo – didžiausia dovana ir atlygis.

Filmas buvo iššūkis dar ir dėl dokumentinį kiną primenančio stiliaus. Viskas iki menkiausių detalių atrodo tikra.

Man nebuvo problema, nes esu viena iš tų aktorių, kurie vaidmenį įsileidžia į save labai giliai. Yra aktorių, kurie apsimeta ir vaidina, o man patinka savo vaidmenis išgyventi. Todėl man priimtinas toks Seidlio požiūris į aktorių – jis išnaudoja realias kiekvieno savybes, leidžia būti savimi.

Ar galėtumėte teigti, kad tai svarbiausias Jūsų gyvenimo vaidmuo?

Taip. Tai be galo stiprus vaidmuo, ypatingas režisierius ir didžiausia mano karjeros sėkmė. Manau, kad po jo tapau labiau savimi pasitikinčia aktore. Man buvo svarbu įrodyti, kad galiu padaryti ir itin sudėtingus darbus. Į kiekvieną savo vaidmenį žvelgiu kaip į kelionę, nes kiekvieną kartą, pažinęs svetimus kraštus ir gyvenimus, tampi šiek tiek atviresnis. Taip ir su kiekvienu vaidmeniu aktorius išplečia savo pasaulio matymą.