Tamsus debesėlis

Sprendimas geriausiu filmu pripažinti lenkų režisieriaus Sławomiro Fabickio „Myliu“, mano manymu, buvo logiškiausias. Kartu – lengviausias ir atsargiausias. Visi pritars, kad ši melodrama turi visus stipraus filmo elementus: gerą istoriją, meistrišką jos vystymą, puikų aktorių ansamblį. Nors man „Myliu“ pasirodė pernelyg tvarkingas ir dramaturgiškai teisingas.

Sławomiras Fabickis kruopščiai ir nedramatizuodamas kuria dviejų žmonių – sutuoktinių Marijos ir Tomeko – jausmų studiją. Abu dirba pelningus darbus, įsirenginėja naują būstą, laukia pirmagimio: gyvenimas klostosi be didesnių rūpesčių ir dramų, paprasčiausiai laimingai. Tačiau į šią šeimyninę idilę įmetamas šaukštas deguto – Marijai įkyriai simpatizuoja kolega miestelio meras. Vieną popietę jis išprievartauja Mariją, o moteris nusprendžia tai nutylėti. Taip prasideda melagysčių, apgaulės, įtarinėjimų ir išbandymų metas, galiausiai priverčiantis sutuoktinius suabejoti meile ir bendro gyvenimo ateitimi. Fabickis rodo, kaip po truputį „apnuodijamos“ mylinčių žmonių mintys apie vienas kitą. Net viskam paaiškėjus, Tomekas nebesugeba (pasi)tikėti Marija. Svarbiausiu tampa ne nusikaltimo ir pažeminimo faktas (meras už tylėjimą sumoka nemažą sumą), bet ištikimybės ir meilės klausimas. Galiausiai Tomekas prisipažįsta nebemylintis Marijos ir tą jautęs daug anksčiau, dar prieš lemtingą įvykį. Režisierius istoriją vysto kamerinėje aplinkoje, tuščiuose, pritemdytuose, pabrėžtinai buitiškuose interjeruose, paryškinančiuose jausmų nykimą. Statiška, suvaldyta operatoriaus Piotro Szczepańskio kamera kuria ramybę ir rimtį, paradoksalu, iš tiesų dramatiškai ir tragiškai istorijai. Tačiau didžiausių pagyrų nusipelnė profesionali pagrindinio dueto – Marcino Dorocińskio ir Julijos Kijowskos – vaidyba.

Buvo galima lengva ranka jiems skirti geriausių aktorių apdovanojimus. Tą leido suprasti ir žiuri komentarai spaudos konferencijoje. Tačiau už geriausią vyro vaidmenį buvo apdovanotas rumuno Mariano Crisano filmo „Rokeris“ aktorius Danas Chioreanas, suvaidinęs buvusį roko muzikantą, besirūpinantį į narkotikus įnikusiu vienturčiu sūnumi. Liko neaišku, ar tai vieningas žiuri sprendimas, ar festivalis laikosi politikos neapdovanoti to paties filmo keliais prizais. Tokiu atveju sprendimai sąlygoti. Juolab kad Chioreano personažas pasirodė kiek monotoniškas ir vienodas. Taip, jo herojus tikrai vertas užuojautos, poelgių niuansai suvaidinti įtikinamai, tačiau siužeto vystymo trūkumai, buksuojantis, finale taip ir nepasiūlantis nieko nauja pasakojimas vertė nuobodžiauti. Negelbėjo net aktorius.

Be apdovanojimų liko vienas įdomiausių konkurso filmų – bulgaro Emilio Christovo „Chameleono spalvos“. Tai tragikomiškas pasakojimas apie komunistinės Bulgarijos slaptąjį agentą Batko ir jo nešvarius darbelius norint sukompromituoti aukščiausius politinius postus užimančius asmenis. Po nedrąsaus, užguito, nekalto veido jaunuolio kauke iš tiesų slepiasi racionali, gudri ir be jokių skrupulų asmenybė (chameleoniškai tiksli Rusceno Vidinlievo vaidyba). Ją pastebi slaptosios policijos agentai ir pasiūlo šnipinėti. Batko sutinka, tačiau vėliau pradeda žaisti į fatališką baigtį vedantį dvigubą žaidimą.

Žaidžia ir Christovas. Jis varijuoja keliais žanrais bei stiliais: nuo jautrios dramos iki detektyvo, nuo lengvabūdiškos komedijos iki trilerio. Režisierius suplaka tikrą postmodernų šnipų filmų pastišą, kuriame pilna tiesioginių ir paslėptų užuominų į platų kultūrinį kontekstą. Minimi garsūs detektyvinių romanų autoriai (Raymondas Chandleris, Johnas le Carré), filme gausu nuorodų į klasikinio Holivudo kino lauką, pirmiausia – film noir tradiciją. Taip „Chameleono spalvose“ atsiranda „filmo filme“ kompozicija. Pastarajame (nespalvotoje istorijoje à la „Kasablanka“) persisvėręs per laivo bortą pagrindinis herojus ir žūva. Tuo tarpu „realybėje“ po įvykdyto sąmokslo lieka gyvas. Komunizmą keičia demokratija. Batko užsideda akinius nuo saulės ir įsimaišo į naujos epochos ritmą. Finalas teigia: santvarka žlugo, bet „nekalto veido“ chameleonai toliau egzistuoja tarp mūsų.

Christovo filmas ir Kristinos Buožytės „Aurora“ konkurse išsiskyrė žanru ir įdomesne pasakojimo struktūra. Žanrinis „kokteilis“ ir mokslinės fantastikos drama buvo atsvara šiuolaikines socialines problemas gvildenantiems filmams – gruzinų „Nenustok šypsotis“, lenkų „Mamos liūdesys“, slovakų „Mano šuo Kileris“ (apdovanotas už geriausią režisūrą). Savotiškas atskiras programos blokas buvo Balkanų šalių filmai, kuriuose skirtingais rakursais pasakojama apie neseno karo pasekmes. Pažįstama serbė kadaise man guodėsi dėl šiuolaikinio Balkanų kino situacijos. Jai įkyrėjo (jaunieji) režisieriai, filmuose iki šiol eskaluojantys karo temą: nuo įvykius inscenizuojančių iki karo padarinius reflektuojančių juostų. Ji pasigenda universalių, istoriškai neterminuotų pasakojimų, kaip pavyzdį nurodydama Šarūno Barto kiną. Karas buvusios Jugoslavijos šalių kinematografe, anot jos, tapo tema-monumentu, kurio neįmanoma apeiti. Iš dalies suprantu jos pasipiktinimą, bet kartu prisimenu lietuvišką kiną, iki šiol užtikrintai ignoruojantį sovietinės praeities, Nepriklausomybės pradžios laikotarpį. Dabarties situaciją – taip pat. Matyt, kiekvienos valstybės kinas patiria savąjį stokos jausmą.

Festivalio konkurse buvo parodyti du filmai apie karą – bosnės Aidos Begič „Sarajevo vaikai“ ir jos tėvynainio, dabar gyvenančio Kanadoje Igorio Drljacos „Krivina“. Jie man savotiškai iliustravo du būdus, kuriais kinas kalba apie žiaurią praeitį. Pirmojo filmo atveju – simptomiškai iliustratyviai (nors daug kas nutylima, ištariama užuominomis), antrojo – ieškant originalesnių sprendimų kalbėti apie traumines patirtis.

„Sarajevo vaikai“ – tradicinė socialinė drama apie „nuskriaustuosius ir pažemintuosius“, našlaičius Rahimą ir jos brolį Nedimą, besistengiančius išgyventi sunkiomis socialinėmis sąlygomis. Rahima sunkiai dirba, paauglys Nedimas įsipainioja į nusikalstamą veiklą. Rūpesčių daugėja, buitis smukdo, o brolis ir sesuo pamažu tolsta vienas nuo kito. Sesuo visomis jėgomis ir priemonėmis bando išlaikyti brolį šalia savęs. Filme vis šmėkšteli karo šešėlis – personažų prisiminimuose ir dialoguose bei tiesiogiai rodant archyvinę medžiagą iš sugriauto Sarajevo. Režisierė rodo anemijos ir pesimizmo kamuojamą dabartinę šalies visuomenę, be tėvų likusius vaikus ir jų likimus. Nors tai, reikia pasakyti, daro kiek prikišamai. Begič filmui pritrūko aiškaus siužetinio stuburo. Tolygiai besirutuliojanti istorija prašėsi esminių lūžių ir konfliktų.

Visai kitaip apie skaudžius dalykus prabyla Drljacos debiutinis filmas „Krivina“. Režisierius pasakoja imigranto Miro kelionę iš Kanados į gimtąją Bosniją ieškoti dingusio be žinios jaunystės draugo. Miro klajoja vaikystės teritorijomis, retkarčiais užkalbina vietinius gyventojus, stebi kraštovaizdį. Kartais kelionę pertraukia rodomos gyvenimo Toronte akimirkos ir, rodos, pašaliniai pasakojimai: pavyzdžiui, autobuso avarijos netoli Miro gimtinės epizodas. „Krivina“ eliptiškai laužo linijinio pasakojimo konvencijas, po truputį žiūrovą įtraukdama į fantasmagorišką atmosferą: peizaže pasirodo autobuse žuvusi mergina, Miro užklysta pas vienišą senolį, šis ryte keistai dingsta. Paslaptingą, vaiduoklišką nuotaiką paryškina fone prislopintai grojanti nerami elektroninė muzika. Iš fotografijos, kurią Miro nešiojasi, sužinome, jog ieškomas draugas yra jis pats – seniai dingęs, galbūt miręs. Taip odisėjiško grįžimo namo pasakojimas tampa savęs ir savos tapatybės paieškų istorija, lydima praeities prisiminimų ir traumų. Galiausiai Miro pakliūva į saulės nutviekstą mišką, vaikšto tarp aukštų medžių, stebi gamtą, žiūri į drugelį, nutūpusį ant delno. Ši graži rami scena leidžia kalbėti ir apie archetipinį mišką (prieglobstis, saugumas, vieta, kur nugalimos baimės, atsiveriama paslapčiai). Miro vėl pajunta ryšį su palikta žeme ir susitaiko su (savo) mirtimi. Man ši scena pasakė kur kas daugiau apie skaudžius praeities dalykus, nei tiesiogiai rodomi karo vaizdai Begič filme.

Kartais Drljacos kino kalba kiek manieringa, bet tokie ieškojimai įdomesni nei, sakykim, melodramatiškas jo vienmetės režisierės Darios Oniščenko filmo „Rytų nostalgija“ tonas. Autorė seka šiuolaikiniame kine labai madinga kelių susikertančių istorijų logika (ją naujai išpopuliarino Alejandro Gonzálezas Iñárritu). Trijose šalyse rutuliojasi trys istorijos, kurių herojus jungia giminystės ryšiai. Miunchene gyvenanti ukrainietė Ruslana laukia atvykstančio sūnaus Bogdano. Pastarasis paskutinę minutę apsigalvoja ir nutaria likti Kijeve, kur išgyvena nelaimingą meilę savo boso draugei. Vieną vakarą likimas (tiksliau, naminė degtinė) suveda Ruslaną su serbų imigrantu, buvusia bokso žvaigžde Vladanu. Jie abu turi sūnus, abu savaip nelaimingi. Vladano sūnus Zoranas paliko Miuncheną ir grįžo gyventi į Serbiją. Čia vieną naktį jis sutinka Jeleną – liūdną ir desperatišką moterį, kitą rytą visam laikui ketinančią išvykti į Vokietiją. Tarp šių geografinių taškų pasakojimas ir blaškosi. Skirtingose šalyse stebime vienišų žmonių troškimą užmegzti artimą ryšį, bandymą suprasti vienas kitą. Nesvarbu, kad juos skiria tautybė ar kalba. Vis dėlto ilgainiui filmas pradeda klimpti į stereotipus ir saldų sentimentalumą. Jame pilna klišių apie egzotišką Rytų Europą (samanės varymas namuose, „dvasingos“ dainos, tarp kurių ir nostalgiška krokodilo Genos dainelė). Stebiesi, jog tai ukrainietės filmas: vakariečio filme, rodos, dar galėtum pateisinti tokius neįdomius sprendimus.

Paskutinis dramatiškas akordas „suskamba“ finale. Netikėtai tris šalis sujungia prapliupęs simboliškas juodas lietus, kurį „nudažė“ kitame Europos pakraštyje išsiveržusio ugnikalnio pelenai. Žinutė aiški: gyvename po tuo pačiu tamsiu debesėliu ir dalijamės bendra teritorija, vis dar vadinama Europa.