255 minutės gruoblėtais trumpo metražo keliais

 Konkursinė Scanoramos programa „Naujasis Baltijos kinas”

„Kita lėkštės pusė“, rež. Maria Kivirand
„Kita lėkštės pusė“, rež. Maria Kivirand

Jau šeštus metus festivalyje „Scanorama“ pristatomą „Naujojo Baltijos kino“ konkursinę programą šiemet beveik būtų galima pavadinti naujuoju estų kinu: iš 30 filmų 23 buvo estų, 5 lietuvių ir 2 latvių. Kas lemia tokią disproporciją, nežinau. Taip pat kiek nustebino kai kurie garbingojo žiuri sprendimai. Specialųjį paminėjimą gavęs esčių tandemo, pasivadinusio Girlin Bassovskaja, filmas „Tėtė“ („Papa“, 2014) pasirodė įdomus tik tuo, kad pademonstravo įvairias technikas ir priemones. Šis lėlių, gyvo žmogaus ir iškarpų koliažas pasakojo apie „sulaužytos“ vaikystės prisiminimus ir bandymus vėl „suklijuoti“ tėvo ir dukters santykius. Tačiau pats filmas taip ir nesusiklijavo, palikdamas perkrautos stilistikos įspūdį. Autorėms pastebimai didelės įtakos turėjo čekų animatorius Janas Švankmajeris, tačiau jo filmuose vyrauja homogeniškumas, kurio čia pasigedau. Dailės akademiją baigusioms kūrėjoms, rodos, buvo svarbu pademonstruoti visas savo galimybes. 

Kitas specialusis paminėjimas taip pat atiteko estų kūrėjui Kristjanui Holmui už animacinį filmą „Blogiausiu atveju“ („Must stsenaarium“, 2014). Šis žaismingas filmukas vaizdavo neatsakingos ir nesąžiningos biurokratinės sistemos mechanizmą. Tai buvo vienintelis pieštos animacijos filmas visoje programoje. Gaila, nes ši Lietuvoje nuvertinama ir dažnai pamirštama animacija kartais gali pademonstruoti daugiau išradingumo nei vaidybinis kinas. Gal todėl pagrindinis prizas ir atiteko ne vaidybiniam, o animacijos studijas Estijos dailės akademijoje baigusios Evos Anu-Lauros Tuttelberg filmui „Kitoje miško pusėje“ („Teisel pool metsa“, 2014). Tai pasakiška atgijusios molinės lėlės kelionė per daiktų mišką. Autorė atskleidžia magišką paprastų, kasdienių daiktų prigimtį lyg nostal-giškai prisimindama vaikystę, kai visi daiktai tapdavo kažkuo daugiau. Tikrai subtilus darbas, šiek tiek netgi priminęs Rainerio Maria Rilke’s daiktų poeziją, bendrą įspūdį sugadino tik sentimentalumu dvelkianti pabaiga.

Į kitą pusę taip pat nusprendė pažvelgti ir vienintelio šioje programoje dokumentinio filmo režisierė Maria Kivirand. Apetitą sužadinęs „Kitoje lėkštės pusėje“ („Armastus käib kõhu kaudu“, 2014) atskleidė įtempto virėjų darbo ypatumus. Estijoje esančio namų verslo restorano virtuvėje, kurioje sunkiai tilpo operatorius Robi Uppinas, skamba ir estų, ir rusų kalbos, tačiau tai visai netrukdo sklandžiai suktis ankštoje erdvėje. Priešingai nei filmo „Ivano diena“ („Ivanipäev“, rež. Ivanas Pavljutskovas, 2014) veikėjui Ivanui, kuris susiduria su Estijoje kartais pasireiškiančiu tautiniu uždarumu.

Žiuri geriausiu lietuvišku trumpametražiu pripažino Marijos Stonytės „Kelių eismo taisykles“ (2014). Filmas dėl pasirinkto kadravimo, šiltų atspalvių ir pačios istorijos priminė gražų, mielą paveiksliuką. Kamerinei ir jaukiai atmosferai puikiai tiko ir garso takeliui pasirinkta „Garbanoto bosisto“ daina. Tai labai tvarkingas, „iš rėmų neišeinantis“ filmukas, kurio visas veiksmas erdviškai apsiriboja traukinio kupė. Čia susitinka buvę mylimieji. Nors iškart gali nuspėti, kad jie pažįstami, režisierė išlaiko įtampą. Kaip kelyje, taip ir tarp žmonių galioja tam tikros taisyklės, teigia Stonytė. Ir filmo herojai jų mokosi – mokosi suprasti vienas kitą. Režisierė primena apie dažną jaunų žmonių baimę įsipareigoti. Apie tai iš dalies kalba ir Marijos Kavtarazdės filmas „Man dvim keli“ (2014). Trys jaunuoliai penktadienio naktį klaidžioja po miestą, jie „tik nori pasitūsinti“. Tačiau nerimas ir nepasitenkinimas juos veda iš vienos vietos į kitą. Filmas atskleidžia vyraujančią nūdienos atmosferą: herojai yra tarsi kankinami sielos nuobodulio. Portugalų rašytojas Fernando Pessoa „Nerimo knygoje“ beveik prieš šimtą metų rašė, kad toks nuobodulys yra tikėjimo praradimo, mitologijos stokos išdava. Panašu, kad nuo tokio pat nuobodulio nukenčia ir Roberto Neveckos filmo „Džiunglės“ veikėjas. Trys jaunuoliai dėl eksperimento vidury dienos sumuša žmogų. Filmas patraukia savo paprastumu, čia nėra jokių pretenzijų į intelektualizmą ar rafinuotumą. Mintis paprasta – net ir pažangioje visuomenėje vis dar kaip džiunglėse: kažkas ramiai stebi, kaip mušamas žmogus, policija tik atlieka formalumus, tad pamokyti savo skriaudikus tenka pačiam. Tik kam reikėjo jau einant titrams uždėti nuvalkiotą, studentišką „bajerį“ apie Čechovą, Stanislavskį ir Nekrošių? Atradimu tapo pagrindinį vaidmenį šiame filme suvaidinęs Vytautas Leistrumas. Iki tol kino ekrane nematytas „Keistuolių teatro“ bei „Atviro rato“ aktorius pasirodė labai tinkamas kinui.

Be šių LMTA režisūros studentų bakalaurinių darbų, lietuviškoje programoje buvo parodyti ir du iš kitų terpių atėjusių kūrėjų filmai. Priešingai nei akademijos studentai, koncentravęsi daugiausiai į asmenines patirtis, kiti režisieriai pabandė užgriebti platesnius kontekstus. Tai Jurgos Zabukaitės „Romantinio paukščio kliedesiai“ (2014) bei Karolio Kaupinio „Triukšmadarys“ (2014). Pastarasis tapo vos ne vienu laukiamiausių šios progra- mos filmų nuo tada, kai 2013 m. laimėjo „European Short Pitch“ apdovanojimą, o paskui buvo atrinktas į Lokarno kino festivalio konkursinę programą. Beveik metus vis pasirodydavo pranešimų apie sėkmingą „Triukšmadario“ kelionę po festivalius. Didžioji dalis žiniasklaidos dėmesio pristatant „Naujojo Baltijos kino“ konkursinę programą taip pat buvo nukreipta į Karolio Kaupinio filmą. Panašu, kad šįkart tai netapo „meškos paslauga“, kaip kartais tokiais atvejais atsitinka. Filmas organiškas, nestokojantis ironijos bei šmaikštumo, įkvėptas rumunų Naujosios bangos, jos minimalių raiškos priemonių ir realistinės stilistikos. Dabar itin populiari subjektyvi kamera seka Valentiną Masalskį, kaip magnetas traukiantį žiūrovo dėmesį. Čia jis vaidina jam nesvetimą mokyklos direktoriaus vaidmenį (prisiminkime M. Nastaravičiaus pjesę „Kita mokykla“). Režisierius pasakojo, kad filmo idėją įkvėpė tikra istorija apie vienoje miestelio mokykloje vykusius naujo skambučio rinkimus. Tačiau vystant scenarijų skambutis pasitraukė į šoną ir svarbiausia filme tapo „grėsmingos“ delegacijos, atvykstančios pakeisti skambutį, laukimas. Bėda ta, kad mokykloje trūksta mokinių, tad jai gresiauždarymas.Direktorius su ūkvedžiu (Šarūnas Puidokas) neriasi iš kailio, kad sukurtų gyvybingos mokyklos vaizdą: tualete pripaišo nešvankių piešinių, lipdo kramtomąją gumą, žodžiu, kuria paauglišką netvarką. Tai gana absurdiška situacija, nes dažniausiai į mokyklas atvykus svečiams viskas išblizginama, tualetuose atsiranda tualetinio popieriaus. Filme labai taikliai užčiuopiami mokytojų tipažai ir mokyklinė atmosfera, kai svečių atvykimas tampa perdėtai svarbiu įvykiu. Pristatydamas filmą režisierius ne kartą citavo Konstantino Kavafio eilėraštį „Barbarų belaukiant“, kuris, jo manymu, puikiai atspindi filmo idėją. Susikoncentravimas į baimingą laukimą yra ne tik šios mokyklos, bet ir visos Lietuvos problema – kai visa energija sunaudojama laukiant Europos pinigų, karo ar apokalipsės. „Jei galų gale barbarai taip ir neateis, būsi jų pralaukęs ir nieko nenuveikęs“, – teigia Karolis Kaupinis, o tada beliks pritarti Kavafiui, jog barbarai „buvo bent jau kažkokia išeitis“. Politologijos mokslus baigęs režisierius palietė dar vieną problemą: ženklų provincijos miestelių ištuštėjimą. Filmo pradžioje direktorius skaičiuoja mokinius, jų per mažai, filmo pabaigoje bibliotekininkė skaičiuoja skaitytojų korteles, o tuščios bažnyčios klausykloje išpažinčių laukia kunigas.

Visai kitoks Jurgos Zabukaitės filmas „Romantinio paukščio kliedesiai“, jau ir pats jo pavadinimas ganaiškalbingas. Įkvėpta Paryžiaus autorė teigia, kad tai Carlo Gustavo Jungo „Raudonojoje knygoje“ aprašomos Elijo ir Salomėjos istorijos fetišas. Režisierė bando žaisti vyro ir moters, tėvo ir dukters archetipais, įkūnyti moteriškąją animą, kurią Jungui jo sapne simbolizavo Salomėja, ir viską įvelka į prancūziško kino poetiką. Tačiau filmas atrodo gana schematiškas. Gal pagauta įkvėpimo autorė iki galo neišsiaiškino, ką nori padaryti? Suprantama, kad tai nėra bandymas ekranizuoti Jungą (kaip ji pati ir minėjo), tačiau visos tos citatos ir nuotrupos atrodo ne įkūnytos, o įdėtos. Filmas labai vizualus ir tai nemenkas operatoriaus Eitvydo Doškaus nuopelnas. Tiesa, šį impozantišką siekį sukurti stilingą kiną sutrikdė iliustratyvus Kauno Soboro, neva mečetės, vaidmuo. Šiaip ar taip, nepaisant pretenzingumo filmas pasirodė įdomus savo kitoniška forma ir tuo, apie ką bando kalbėti. 

Estų režisierė Eva Kübar taip pat buvo įkvėpta Paryžiaus. Jos filmas „Trys“ („Kolm“, 2014) – tai duoklė Godard’ui. Jo fone Zabukaitės filmas pasirodo tiesiog profesionalus (gal net ir nereikėtų lyginti). Kübar teigė, kad norėjo estų aktoriams įkvėpti prancūziško lengvumo, deja. Šiuo atžvilgiu Zabukaitei labiau pasisekė: ji turėjo prancūzų aktorę, o vyrą vaidinęs Darius Gumauskas – patyręs aktorius su ryškia ir šiuo atveju labai tinkama psichofizika. Sakyčiau, „Trys“ – tai ne duoklė, o bandymas kopijuoti. Bet net ir tam neužtenka sukurti nespalvotą filmą (o dar ir be jokių atspalvių ir šešėlių), aktorius aprengti à la prancūziškai, paleisti Brigitte Bardot dainą, sukurti meilės trikampį ir dar taip komiškai įjungti kriminalinį elementą.

Visa konkursinė programa – tikra kakofonija. Nuo studentiškų etiudų iki tikslingai pasirinkusių trumpą metražą. Nors vyrauja pradedantys, jauni kūrėjai, buvo parodytas ir patyrusios latvių režisierės Lailos Pakalniņos darbas „Trumpas filmas apie gyvenimą“ („Is filma par dzivi“, 2014). Tačiau jis tikrai nenustelbė pradedančiųjų, greičiau atvirkščiai. Dvi filmo minutes iš gyvenimo galima palaikyti nebent pokštu, bet ir tai geriau nei neskoningai makabriška sukomercialėjusių Kalėdų ironija „Visi mano mirusieji“ („Trauslā sirds“, rež. Astra Zoldnere, 2014) ar taip pat neskoningai iki šleikštulio nusaldintas „Vilties manifestas“ („Õnne manifest“, rež. Anna Hints, 2014). Visoje šių filmų gausybėje atrasti bendrą vardiklį būtų nelengva. Žinoma, nedaug ką galima pasakyti, kai latvių filmai tik du ir dar tokie savotiški. Nežinau ir kaip reikėtų spręsti pustuščių salių problemą, kai rodomi kaimynų filmai. Gal maišyti programas, nes saviškių pažiūrėti susirenka daug („Skalvijoje“ visi net nesutilpo). 

Tačiau peržiūrėjusi visą programą pasidariau porą išvadų. Pirma, jau nuo seno turime tikrai gerų operatorių. Taip pat po lietuviškų filmų seanso pagalvojau apie gana viltingą mūsų kino perspektyvą. Tik norėtųsi, kad kuriančiųjų potencialas neišsikvėptų sugalvojus kurti pilnametražį ar kovojant su biurokratizmu ir laukiant finansavimo. Bet taip pat norėtųsi daugiau eksperimentavimo bei įsigilinimo ir mažiau įvairių hommage, nes naujausias 84 metų Godard’o filmas „Sudie, kalba“ atrodo sukurtas jaunatviškesnio ir gyvybingesnio nei kai kurie jaunieji režisieriaus. Gal dėl to kalta vyraujanti nuobodulio dvasia, kurią taip tiksliai pavaizdavo savo filme Marija Kavtaradzė? Prancūzų režisierė Pascale Ferran teigia, kad šiandien įmanoma tik individuali revoliucija. Juk to ir tikimės iš filmo: individualaus žvilgsnio, savitos bei kūrybingos raiškos.