Pirmoji banga
Rugsėjo 12–22 d.
VILNIUS, KAUNAS
Rugsėjo 12–22 d.
VILNIUS, KAUNAS
Seniausi filmai rodomi programoje „The Phono-Cinema-Theatre“. Taip buvo pavadinta kino projekcijos sistema, kurią XIX a. pabaigoje išrado Henri Lioret ir Clement’as-Maurice’as Gratioulet. Jie siekė sinchronizuoti fonografe įrašytus aktorių balsus ir ekrane rodomus kino vaizdus. „The Phono-Cinema-Theatre“ seansai 1900-aisiais tapo Pasaulinės parodos Paryžiuje atrakcija. Tai dažnai ranka spalvinti trumpo metražo filmai – fragmentai iš teatro, operos ir operetės, šokių, miuzikholų pasirodymų, kuriuose užfiksuotos garsiausios to meto žvaigždės. Tarp jų ir dvi minutes trunkanti Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ ekranizacija „Hamleto dvikova“ („Le Duel d’Hamlet“, rež. Clement Maurice, 1900), kurioje danų princą suvaidino didžioji Sarah Bernhardt. Filme skambėjo ir jos balsas. „The Phono-Cinema-Theatre“ buvo pirmasis bandymas sujungti garsą ir vaizdą, tačiau garsinio kino epocha prasidėjo tik beveik po trisdešimties metų.
Ne viename „Pirmosios bangos“ filme galima pamatyti laiko realijas. 1919 m. pasirodžiusioje niūrioje Irvino Willato dramoje „Už durų“ („Behind the Door“) atsispindi ką tik pasibaigusio Pirmojo pasaulinio karo išgyvenimai. Filmo tema – kerštas. Jo herojus Oskaras – vokiečių kilmės amerikietis taksidermistas, kuris dėl ksenofobiškų kaimynų buvo priverstas palikti namus. Tapęs jūreiviu Oskaras sieks atkeršyti vokiečių povandeninio laivo kapitonui, tapusiam jo žmonos mirties kaltininku.
Filmą prodiusavo vienas JAV kino pradininkų Thomas Ince’as, o pagrindinį vaidmenį sukūrė Hobartas Bosworthas, kurio vardą prisimena tik kino istorikai, nors kadaise jis viliojo minias. Amžininkai aktorių siejo su pirmosiomis Jacko Londono kūrinių ekranizacijomis.
Vos pasirodęs, „Už durų“ sulaukė kontroversiškų reakcijų, filmas vadintas „antivokišku“. Po beveik šimto metų, 2016-aisiais, jis buvo restauruotas ir vėl prieinamas žiūrovams, nors ir dabar filmo, kurio pagrindinis veikėjas nori nudirti nekenčiamam vokiečių kapitonui odą, nepatartina žiūrėti silpnų nervų žmonėms.
Panašiai 4-ajame dešimtmetyje šokiravo ir Todo Browningo „Išsigimėliai“ („Freaks“, JAV, 1932), pasirodymo metais pristatinėtas kaip siaubo filmas. Tai taip pat pasakojimas apie kerštą. Šįkart keršija protiškai neįgalūs cirko trupės nariai. Jie nori nubausti oro gimnastę ir imtynininką už bandymą nužudyti ir apvogti vieną iš jų. Browningas filmavo tikrus cirkininkus, neįgalius ir deformuotus žmones (neūžaugas, Siamo seseris, vyrus ir moteris be rankų, kojų ir pan.). Šis faktas bei drastiškos filmo scenos iškart sukėlė daugybę kontroversijų. Studija MGM sutrumpino filmą, pakeitė jo pabaigą ir pridėjo prologą. Vis dėlto žiūrovai filmo nepriėmė. Jis buvo iš naujo atrastas ir įvertintas tik 7-ajame dešimtmetyje.
Amžininkus šokiravo ir filmas „Ragana“ („Häxan“, 1922). Jo režisierius Benjaminas Christensenas (1879–1959) – vienas originaliausių XX a. pradžios kūrėjų. Prieš tapdamas režisieriumi jis studijavo mediciną, dainavo operoje, vaidino filmuose, pardavinėjo prancūzišką šampaną. Būtent iš pastarosios veiklos uždirbtos pajamos ir leido Christensenui 1913 m. įkurti nuosavą bendrovę „Dansk Biograf Kompani“, kurios prodiuseriu, scenaristu, režisieriumi bei aktoriumi jis buvo. Kino istorikai mano, kad fenomenalaus Christenseno kino talento galėjo pavydėti net Davidas W. Griffithas. Carlas Theodoras Dreyeris rašė: „Visi gūžčiojo pečiais ir laikė jį bepročiu. Tačiau laikui bėgant paaiškėjo, kad būtent jis užmezgė ryšį su ateitimi.“
Garsiausią savo filmą „Ragana“ Christensenas kūrė Švedijoje, kur jį 1918 m. pakvietė „Svensk Filmindustri“ vadas Charlesas Magnussonas. Čia ir prasidėjo trejus metus trukęs vieno brangiausių (galutinė suma iki šiol nenustatyta) ir originaliausių švedų filmų kūrimas. Jo tema – juodosios magijos ir satanizmo istorija Europoje. Christensenas panaudojo visas tada žinomas kino išraiškos priemones – dabar „Ragana“ būtų pavadinta hibridiniu filmu, nes jame susilieja ir skirtingos kino rūšys, ir žanrai, ir mokslo teorijos (daugiausia režisierius rėmėsi psichiatro Jeano Charcot isterijos teorija).
Filmas susideda iš septynių dalių ir apima kelių tūkstančių metų istoriją. Paskutinėje dalyje režisierius formuluoja tezę, kad tam tikri psichikos reiškiniai, kurie anksčiau pasireiškė juodosios magijos praktikomis, XX a. įgijo kitas formas, pavyzdžiui, somnambulizmą ar kleptomaniją. „Ragana“ finansiškai žlugo, buvo sužalota cenzūros, Prancūzijos bažnyčia pavadino filmą „niekingu antireliginės propagandos aktu“. Christensenas netrukus išvyko į Vokietiją, o nuo 3-iojo dešimtmečio vidurio kelerius metus kūrė siaubo filmus ir trilerius Holivude.
Kompiuterinės animacijos laikais sunku įsivaizduoti, kaip anksčiau buvo kuriami animaciniai filmai. „Princo Achmedo nuotykį“ („Die Abenteuer des Prinzen Achmed“, 1926) kūrė vokiečių animatorė Lotte Reiniger, išgarsėjusi siluetinių iškarpų animacijos metodu. Iš „Tūkstančio ir vienos nakties“ paimtą istoriją ji perkėlė į ekraną, pasitelkusi iš popieriaus iškarpytus žmonių siluetus. Reiniger talkino jos vyras Carlas Kochas ir tada abstrakčios animacijos, o vėliau ir dokumentinio kino meistras Walteris Ruttmannas. „Princo Achmedo nuotykis“ laikomas ne tik viena Veimaro respublikos kino viršūnių, bet ir pirmuoju pilnametražiu animaciniu filmu.
1931 m. pasirodęs Leontine Sagan ir Carlo Froelicho filmas „Merginos su uniformomis“ („Madchen in Uniform“) – taip pat viena vokiečių kino viršūnių. Filme meistriškai papasakota istorija apie merginų pensione atsidūrusios vienišos paauglės meilę mokytojai įkvėpė ne vieną LGBT kūrėją. (Plačiau apie filmą – antrame šių metų „Kino“ numeryje“.)
Karelo Antono filmas „Tonka Šibenice“ (Čekoslovakija, 1930) ne vienam čekui ir slovakui tapo pirmuoju garsiniu filmu jų gimtąja kalba. Melodrama buvo įgarsinta „Gaumont“ studijoje netoli Paryžiaus. Jos pagrindu tapo vokiečių rašytojo Egono Erwino Kischo romanas. Filmo herojė – kaimo mergina Tonka, tapusi Prahos prostitute (gražuolė Ita Rina iš Jugoslavijos). Ji ilgisi namų ir dažnai aplanko motiną. Tonka iš gailesčio sutinka praleisti naktį su mirti nuteistu nusikaltėliu. Bet po šios nakties ji vis labiau ritasi į dugną... Tonkos motiną įkūnijo rusų aktorė Vera Baranovskaja, į pasaulinio kino istoriją įėjusi po to, kai suvaidino Vsevolodo Pudovkino filme „Motina“ (1926).
Režisieriaus Alexandro Esway’aus komedijos „Lažybos“ („It’s a Bet“, D. Britanija, 1935) tema tapo žiniasklaida. Jaunas reporteris susilažina su leidėju, kad išnyks mėnesiui, o jo išnykimas taps sensacija ir pakels laikraščio tiražą. Žiniasklaida paveiks ir Pero Lindbergo filmo „Birželio naktis“ („Juninatten“, Švedija, 1940) herojės Kerstin likimą. Ji gyvena mažame miestelyje, kur sutinka jūreivį Nilsą. Netrukus Kerstin nori nutraukti jų santykius. Nilsas grasina, kad nusišaus, bet šauna į merginą. Kerstin lieka gyva, pakeičia pavardę ir apsigyvena Stokholme. Ji sutinka naujų draugų, bet žurnalistai sužino apie jos praeitį ir pradeda skleisti gandus. Svarbiausia šiame filme – pagrindinį vaidmenį sukūrusi Ingrid Bergman. Po poros metų Holivude ji nusifilmuos garsiojoje „Kasablankoje“, taps Alfredo Hitchcocko numylėtine, viena didžiųjų XX a. kino žvaigždžių.
„Pirmoji banga“ kiekvienais metais stengiasi supažindinti su iškiliais japonų kino kūrėjais. Sadao Yamanaka (1909–1938) buvo kino klasikų Yasujiro Ozu, Mikio Naruse’s ir Kenji Mizoguchi amžininkas. Jis vienas pirmųjų pradėjo kurti specifiško japoniško istorinio filmo žanro jidaigeki filmus.Filmas „Ninjo kami fuzen“ (1937) nukels į XVIII a. Japoniją. Pagrindiniai jo veikėjai – šeimininko netekęs samurajus ir jo kaimynas kirpėjas.
„Pirmosios bangos“ žiūrovų šiemet laukia ir vieno svarbiausių pastarųjų metų archyvo atradimų premjera – visis kai atkurta klasikinio Fridricho Ermlerio filmo „Imperijos nuolauža“ („Oblomok imperii“, SSRS, 1929) peržiūra. Filmo restauravimas truko septynerius metus. Plačiau apie filmą ir jo autorių skaitykite „Kino istorijose“ (54 p.).
Rengėjų inf.
