Kanai ir Ukraina
Vasario pabaigoje Kanų festivalis savo pranešime taip pat pareiškė, kad „nepriims oficialių delegacijų iš Rusijos ir nesutiks, kad jame dalyvautų su Rusijos vyriausybe susiję asmenys“. Kartu organizatoriai išreiškė palaikymą rusų menininkams, išdrįsusiems protestuoti prieš invaziją į Ukrainą. Dalis kino bendruomenės narių nesutiko, kad iš festivalių būtų pašalinti visi rusiški filmai, ir pabrėžė, kad Rusijoje yra menininkų, besipriešinančių valdžiai. Be kitų, nepriklausomus kino kūrėjus gynė ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica. „Esu prieš savo kolegų, Rusijos kino kūrėjų, pasisakančių prieš Putino režimo nusikaltimus, boikotą“, – sakė jis. Beje, į Kanų programą įtrauktas naujas Loznicos projektas – dokumentinis filmas „Natūrali destrukcijos istorija“ („The Natural History of Destruction“, Nyderlandai, Vokietija, Lietuva) pagal W. G. Sebaldo to paties pavadinimo esė apie barbarišką Vokietijos miestų bombardavimą per Antrąjį pasaulinį karą.
Kirillas Serebrennikovas tapo Vladimiro Putino režimo auka, jam buvo skirtas namų areštas, tačiau prasidėjus karui teatro ir kino kūrėjui buvo leista emigruoti į Vakarus. Režisierius labai mėgstamas Kanų programos sudarytojų. Jo naujasis filmas „Čaikovskio žmona“ („Жена Чайковского“, Rusija, Prancūzija) – jau ketvirtasis, įtrauktas į Kanų konkursą. Kilus nemažam šurmuliui, daugeliui festivalių, renginių, kino teatrų atsisakius Rusijos Federacijos finansuotų kūrinių, tas pats Thierry Frémaux teigė, kad festivalio organizatoriai esą nenorintys prisijungti prie kolektyvinio boikoto ar vadinamosios atšaukimo kultūros ir kiekvieną atvejį vertinantys atskirai. Ką gi, Serebrennikovas, Kanų spaudos konferencijoje paraginęs atšaukti sankcijas jo filmo rėmėjui Romanui Abramovičiui, pademonstravo ir esantis toks atskiras atvejis.
Buvusi Ukrainos instituto kino srities vadovė Olga Birzul, reaguodama į „Čaikovskio žmonos“ atrinkimą į pagrindinę konkursinę programą, savo feisbuko paskyroje piktinosi, kad dabar kuriamas „gero ruso“ įvaizdis ir siūlo paskaityti Peterio Pomerancevo knygą „Niekas nėra tiesa ir viskas yra įmanoma: nuotykiai naujojoje Rusijoje“. Anot jos, knygos autorius labai tiksliai padeda suvokti „kultūrinių“ sankcijų kontekstą ir europinės „tolerancijos“ nereikšmingumą.
Dar kovo mėnesį Ukrainos kino prodiuseris Denisas Ivanovas, koprodiusavęs Sergejaus Loznicos filmą „Donbasas“ (2018), tačiau dažniausiai dirbęs su Olehu Sencovu, paskelbė atvirą laišką, kuriame ragino boikotuoti rusų kiną, teigdamas, kad „dabar netinkamas metas tiesti raudonus kilimus mūsų brangiems rusų kolegoms“. Ivanovas pridūrė nesąs nusiteikęs „prieš Serebrennikovą kaip menininką“, tačiau akcentavo jo ryšius su buvusiu Putino administracijos darbuotoju Vladislavu Surkovu. Ukrainos atstovai Surkovą apibūdino kaip „Rusijos propagandos mašinos architektą, tiesiogiai atsakingą už barbarišką karą, kuris dabar vyksta Ukrainoje“.
Konfliktas kilo ir dėl Kanus atidarančio Michelio Hazanaviciaus filmo „Z (kaip Z)“ – „Z (comme Z)“ pirminio pavadinimo. Raidė Z šiandien siejama su fašistiniu simboliu, reprezentuojančiu ne tik Rusijos armiją, bet ir nemažą rusų visuomenės dalį. Z tapo Kremliaus propagandos ir paramos agresyviai V. Putino politikai simboliu, Rusijoje ji naudojama plakatuose, ant marškinėlių ir net mokyklose, kur vaikams liepiama išsirikiuoti į eilę šios raidės forma arba ją piešti, taip išreiškiant paramą diktatoriui.
Taigi Ukrainos instituto generalinis direktorius Volodymyras Šeiko laiške Kanų festivalio organizatoriams rašė, kad filmo pavadinimo pakeitimas būtų „gestas prieš Rusijos armijos barbariškumą, smurtą ir terorą Ukrainoje“. Savo ruožtu filmo prodiuseriai, režisierius, platintojai ir pats Kanų festivalis į laišką reagavo supratingai, nors tam ir prireikė kone dviejų savaičių. „Negalime sau leisti jokių dviprasmybių ar nesusipratimų, kai minėta raidė karo metu įgijo tokią neigiamą reikšmę“, – oficialiu pranešimu informavo festivalio vadovybė. Taigi filmo apie zombius pavadinimas buvo pakeistas į prancūzišką „Coupez!“ ir tarptautinį – „Final Cut“, kurį būtų galima versti kaip „Galutinis montažas“, nors išlieka ir dviprasmybė: ar tai režisūrinis galutinis montažas, ar visgi paskutinis kirtis, nors filmas – akivaizdi nuoroda į japonų siaubo filmą „Vienu kirčiu“, kurio angliškas pavadinimas – „One Cut“ („Kamera o tomeru na!“, rež. Shin’ichirô Ueda, 2017).
Laukiamiausiu lietuvių filmu Kanuose tapo „Mariupolis 2“. Tai Mariupolyje nužudyto Manto Kvedaravičiaus darbas. Tiksliau – jo filmuotą medžiagą po mirties filmu pavertė Kvedaravičiaus partnerė Hanna Biloborova ir montuotoja Dounia Sichov, montavusi Šarūno Barto „Šerkšną“ (2017), Kvedaravičiaus „Partenoną“ (2019) ir šiemet Lietuvos ekranuose pasirodysiantį Kristijono Vildžiūno filmą „Dainos lapei“. Galima pacituoti ištrauką iš filmavimo užrašų, kurie panaudoti kaip oficialus filmo aprašymas: „Žinote, kas Mariupolyje buvo visiškai neįtikėtina? Niekas nebijojo mirties, nors ir manė, kad bijo. Mirtis jau buvo čia, ir kiekvienas norėjo mirti prasmingai. Žmonės padėjo vieni kitiems net rizikuodami gyvybe. Jie rūkė lauke ir šnekučiavosi net krintant bomboms. Pinigai nebeegzistavo, nes gyvenimas tapo per trumpas, kad apie juos galvotum. Visi tenkinosi tuo, ką turėjo, tapdami geresne savo pačių versija; nebuvo nei praeities, nei ateities, smerkimo, dviprasmybių! Tai buvo rojus pragare. Susiliečiantys trapūs drugelio sparnai. Tikrosios mirties vertės kvapas. Toks ten buvo gyvenimas.“
Regis, neatsitiktinai „Drugelio žvilgsniu“ („Бачення метелика“, Ukraina, Švedija, Čekija, Kroatija) pavadintas ir ukrainiečio Maksymo Nakonechnyi filmas, pretenduojantis į „Ypatingo žvilgsnio“ ir „Auksinės kameros“ apdovanojimus.
Kanai dar niekada nebuvo tokie politizuoti: pirmąkart festivalio istorijoje per atidarymo ceremoniją į prašmatnią, auksinėmis suknelėmis ir deimantais žvilgančią kino pasaulio grietinėlę kreipėsi Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. Ten buvusi Ukrainos režisierė ir poetė Iryna Tsilyk sakė apsiverkusi, o šalia sėdėjusi Agnieszka Holland ją palaikydama apkabino.
Susiedamas kino ir konkrečių filmų kontekstus su šiandienos realijomis, Zelenskis pasakė kalbą, įeisiančią ne tik į kino istoriją.
P. S. Vienas rusų kino kritikų, po vasario 24-osios pasitraukęs į Rygą, tapęs oficialiu Kremliaus priešu, taip pat dalyvauja Kanuose. Prieš išskrisdamas į Nicą feisbuko paskyroje jis pasidalijo savo, sėdinčio lėktuve, asmenuke su prierašu, kuriame apgailestauja dėl pastaruoju metu apėmusio beprasmybės jausmo. Tačiau ūpą jam pakėlė nesenas jo interviu su Andrejumi Zviagincevu – pokalbio įrašą peržiūrėjo daugiau nei milijonas lankytojų. Taigi jis persižegnojo ir išskrido į Nicą, rankose laikydamas Blaisé’o Pascalio knygą „Mintys“ originalo kalba... Taip, beprasmybės jausmas šiandien nesvetimas, nors „gerieji rusai“ juo skundžiasi itin dažnai.
