Kitokia pasaulio idėja

Mantas Kvedaravičius (1976–2022)

Mantas man visada buvo, o dabar jau visiems laikams liks paslaptis ir neatsakytas klausimas. Su juo bendraudamas negalėjau suprasti, racionaliai įvardyti jo kūrybos versmės koordinačių.

Yra režisierių, kurių filmai remiasi intelektu, proto įžvalgomis, yra kuriančių nuojautomis, intuicija, širdimi, yra formuojančių filmus iš savo baimių, neurozių, sapnų. Mantas Kvedaravičius niekada netilpo nė vienoje iš šių kategorijų. Jo filmų šaknys siekė kažkokias tolimas, tamsias, su anapusybe susiliečiančias mūsų pasaulio erdves.

 

Tai be galo pavojinga teritorija. Tamsa, kaip ir Šviesa, turi stiprų gravitacinį lauką. Jis per arti priėjo prie Tamsos teritorijos, jis per daug tikėjo Šviesos galia apsaugoti. Jis žiūrėjo tiesiai į akis, tikėdamas, kad atviras žvilgsnis gali sustabdyti žudiko ranką. Ne, ranka nesustojo. Širdis nesuminkštėjo. Gražus, protingas, talentingas, mylintis žmogus krito veidu į miesto dulkes. Jis gulėjo ten dienas ir naktis.

 

Kino kūrėjas, dažnai pats to nesuprasdamas, brėžia savo likimo liniją. Mantas, nužudytas ir numestas gatvėje, tas dienas ir naktis buvo barzakh erdvėje – teritorijoje tarp gyvenimo ir mirties. Neatrastas, nepalaidotas, jau nepriklausantis gyvųjų pasauliui, bet dar neapraudotas, nepriimtas į mirusiųjų šalį.

 

Bandau įsivaizduoti paskutinį vaizdą jo gęstančiose akyse, paskutinę mintį. Tikiu, kad Tas, kuris jį apdovanojo talento ugnimi ir tiesos troškuliu, nepaliko Manto tiesiog gulėti Mariupolio dulkėse, o pakėlė jo pavargusį, nukankintą kūną, apgaubė jį karališka teisiojo mantija ir jam vienam atskleidė taip atkakliai jo ieškotą gyvybės ir mirties paslaptį.

Audrius Stonys

 

Puikiai prisimenu, kaip Vilniuje pamačiau pirmuosius Manto Kvedaravičiaus filmo projekto vaizdus. Jie skyrėsi nuo visko, ką kada nors buvau matęs. Su Mantu taip pat susitikome Šveicarijoje, Niono festivalyje „Visions du Réel“. Buvo smalsu daugiau sužinoti apie šį autorių, kurio darbus išmokome vertinti to, ką vadiname dokumentika, kontekste, nors iš tiesų jie buvo kur kas daugiau. Žvelgėme vienas į kitą smalsiai, jis turbūt šiek tiek pralinksmintas (o gal suerzintas, kas žino?) programų sudarytojo smalsumo (entuziazmo). Po kelerių metų, 2019-aisiais, būdamas Venecijos kino festivalio konkursinės programos „Kino kritikų savaitė“ prezidentu, turėjau garbės pristatyti „Partenoną“. Filmą, kuris mus paliko be žado. Nedažnai šių dienų kine nutinka susidurti su kūriniu, iškylančiu kaip tabula rasa prieš visa, ką manomės žinantys apie judančius vaizdus.

 

Būtent apie tai noriu kalbėti. Ne rašyti nuspėjamą panegiriką apie kūrėją, išplėštą iš gyvenimo gėdingu ir žiauriu būdu. Kalbėti apie jo meną. Apie jo galingą ir mįslingą žvilgsnį. Apie jo deginantį įnašą į meno formą, kuriai vis sunkiau įsitvirtinti kaip atvirai ir stipriai. Manto filmo vaizdai net jau šiek tiek susipažinusiems su jo darbais buvo svaiginantys ir geliantys. Kažkas dar niekad nematyto. Mantas nekūrė vaizdų – jis perkurdavo pasaulį. Ir tai darė su aklu tikėjimu žmogaus, vis dar tikinčio, kad verta kovoti, ginti kitokią pasaulio idėją. Puikiai prisimenu tylą, apgaubusią „Perlo“ salę Venecijos Lido saloje. Žinoma, buvo tokių, kurie rodant filmą išėjo. Prisimenu žmonių, nusprendusių pasilikti (būtent tai čia svarbu – apsisprendimas), akis, spindinčias iš susijaudinimo ir nuostabos. Kaip iš kelionės grįžusių žmonių, kurių sąmonė prisipildžiusi dar niekad nepatirtų emocijų. Prisimenu, kaip mano žvilgsnis perbėgęs salę pasiekė Mantą, bandžiau suprasti jo reakciją, lyg jis būtų kaltinamasis.

 

Tai, kas perskrodė salę rodant filmą, buvo elektros srovė. Apreiškimas, kad įmanoma kurti kiną, peržengiantį to, kas įprasta, ribas. Šis filmas sugriovė oficialaus konsensuso sieną ir su sakraliu primygtinumu išsviedė mus prieš dar nepatirtą „įmanoma“. Turbūt tik Pieras Paolo Pasolini būtų sugebėjęs užčiuopti šių vaizdų, tokių stiprių ir taip mus paveikusių, prasmę. Itin modernių ir kartu archajiškų, senovinių vaizdų, lyg atsirandančių iš laiko klodų. Bandžiau pasikalbėti su Mantu (angliškai, mūsų oro uostų lygio lingua franca). Jis pasižiūrėjo į mane ir paklausė: „Bet tau tikrai patinka mano filmas?“ Šiame nusižeminime, manau, slypi Manto Kvedaravičiaus meno paslaptis.

Giona Nazzaro,

Lokarno kino festivalio meno vadovas

Iš italų k. vertė Ramunė Brundzaitė

 

Elektroniniai laiškai ir socialiniai tinklai turi ir liūdnąją pusę – ten daug jau mirusių kolegų ir bičiulių pėdsakų. Štai atsidarau vieną iš elektroninių pašto dėžučių ir ten randu 2014 m. parašytą Manto laišką su klausimu, ar nesutikčiau moderuoti vienos sesijos jo organizuotoje konferencijoje „Shadowing the Scene: Negativity in Affects, Politics, Aesthetics“. Pamenu, kaip tada nustebau, kadangi jau senokai pažinojau Mantą, bet visų pirma kaip kino kūrėją, mįslingai ieškantį rakto į savo pirmojo, debiutinio filmo „Barzakh“ (2011) montažą. Moderuoti sesiją sutikau, o netrukus Mantas atsiuntė ir konferencijos programą. Jis pats ten ketino skaityti pranešimą „Images of Absence“, susiejantį filme „Barzakh“ vaizduotus Čečėnijoje dingusius žmones su šiuolaikinės filosofijos korifėjų Jacques’o Rancière’o ir Alaino Badiou idėjomis.

 

Deja, dieną prieš konferenciją susirgau ir perspėjau Mantą, kad moderuoti diskusijos jo organizuotoje konferencijoje negalėsiu. Neišgirdau ir paties Manto pranešimo. Bet galbūt todėl jį labiausiai ir prisimenu ne per filosofines mintis, net ne per jo kurtų filmų vaizdinius, o per susitikimus bendrų bičiulių šventėse, Basanavičiaus gatvėje ar kur nors prie „Skalvijos“ kino teatro. Ką kalbėdavome – beveik nepamenu, bet puikiai pamenu Manto tylos pauzes ir akis. Ir net jei užmarštis nutrintų beveik viską, netikiu, kad galėčiau užmiršti, kaip Mantas tyli.

Nerijus Milerius