Pasaulio linksmintojai su skėčiais

Jacques Tati

Vienas žymiausių ir galbūt didžiausio pripažinimo užsienyje sulaukęs prancūzų režisierius Jacques’as Tati per keturiasdešimt metų kine sukūrė 6 pilnametražius ir 3 trumpametražius filmus. Nors ir nedidelis, šis palikimas neįkainojamas. Su juo išaugo ne viena kino mylėtojų ir kūrėjų karta. Pats Tati sakydavo: „Niekada nebūsiu mokytojas, nes esu amžinas mokinys. Nesistengiu žmonėms nieko įteigti, tik kviečiu juos juoktis ne be priežasties.“ Jacques’as Tatischeffas (Tati) gimė 1907 m. netoli Paryžiaus. Nuo pat vaikystės jis buvo apsuptas iškilių, aristokratiško kraujo asmenybių. Jo senelis Dmitrijus Tatischeffas buvo rusų grafas, karo atašė Rusijos ambasadoje Paryžiuje, vedęs prancūzę. Senelis olandas iš mamos pusės bičiuliavosi su Vincentu van Goghu ir kitais menininkais. Jacques’as nebuvo pirmūnas mokykloje, bet jam visada sekėsi sportas, ypač tenisas ir jojimas. Būtent jojimo klube atsiskleidė jo komiko talentas, kurį jaunuolis netrukus pritaikė miuzikholuose, pasirodydamas komiškuose skečuose „Sporto parodijos“. Rašytoja Colette, kuriai teko matyti Tati scenoje, rašė: „Tai baletas, sportas, satyra ir šarada iškart.“

Tati pasaulis

Tati kviečia mus pasinerti į kruopščiai sukurtą pasaulį. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad čia karaliauja chaosas, iš tiesų viskas iki menkiausios detalės apgalvota ir suderinta. Rodos, Tati niekad neįsigilina į individą, neįsižiūri į jį, bet greitai aplink veikėjus lyg apie druskos krislus išsikristalizuoja visas pasaulis ir atsiskleidžia jų santykiai su visuomene. Tati pasaulis – detalių knibždėlynas, jis gali būti geometriškai tikslus arba meniškai nepagaunamas. Filmo veikėjai – neatsiejama dekoracijos dalis. Pati ryškiausia filmo žvaigždė, Tati žodžiais tariant, ir yra dekoracija. Režisierius žaidžia su objektais, prakalbina juos, priverčia tarnauti aplinkai, triukams. Tati kritikuoja Vakarų pasaulio materializmo maniją, rodo, kad naujosioms technologijoms užkariaujant pasaulį, žmogus tampa vis nereikšmingesniu sraigteliu. Tati filmuose vyrauja amžina nostalgija. Tikrųjų dalykų, kurie suteikia žmogui dvasinio peno. Režisieriui svarbiau sužadinti ne estetinę, o emocinę žiūrovo reakciją.

Ponas Julo

Tati buvo ambicingas režisierius, daug reikalavęs iš savęs ir iš kitų, tiksliai žinojęs, ko nori. Jis daug dirbo ir ieškojo tiksliausių sprendimų. Tati vaidina visuose savo filmuose, bet aktorius jis buvo kuklus. Jo sukurtas ponas Julo pasirodė jau antrame filme „Pono Julo atostogos“ („Les Vacances de Monsieur Hulot“, 1953). Šį ilgšį su varpelio formos apsiaustu, pypke lūpų kamputyje, sumaigyta skrybėle ir skėčiu, kurį pritaiko įvairiose gyvenimo situacijoje, iškart pamilo žiūrovai. Kitaip nei galima pamanyti, ponas Julo buvo visai nepanašus į Tati, jis buvo beveik savo kūrėjo priešingybė. Trečiajame filme „Mano dėdė“ („Mon oncle“, 1958) vėl pasirodo ponas Julo, šįkart mums atskleista jo socialinė ir šeimyninė padėtis. Bedarbis, benamių šunų bičiulis, savo sūnėno vienintelis draugas. „Mano dėdė“ buvo apdovanotas „Oskaru“ geriausiam užsienio filmui. Negrabus arba, tiksliau, moderniame pasaulyje nepritampantis ponas Julo sunkiai mezga santykius su žmonėmis. Jis stebina aplinkinius, o patraukia tik jautrias ir poetiškas sielas. Tokia yra jaunoji amerikietė filme „Pramogų metas“ („Playtime“, 1967), tokia išsilaisvinusi tampa ir Marija filme „Eismas“ („Trafic“, 1971). Gal nujausdamas, kad tai paskutinis pono Julo pasirodymas, Tati dovanojo jam romantišką istorijos pabaigą: Marija įsikimba Julo į parankę, ir jie žingsniuoja po lietumi laimingi lyg vaikai.

Pramogų metas

„Pramogų metas“ buvo Tati gyvenimo filmas. Jis net vadino jį paskutiniuoju savo filmu. „Eismas“ sugalvotas anksčiau. O „Paradas“ („Parade“, 1974) – jau tik nufilmuotas spektaklis. Nuostabaus šiuolaikiškumo filme „Pramogų metas“ Tati atsiskleidė kaip genijus, bet būtent šis filmas jį sužlugdė. „Pramogų metas“ iš pradžių nesuprastas Prancūzijoje, nušvilptas, Tati kino kompanija bankrutavo, grandiozinės dekoracijos buvo nugriautos. Su jomis griuvo ir Tati kūrybos potencialas. Filmas žymėjo radikalius kino kalbos ir istorijos pokyčius. „Pramogų metas“ – lyg neišsemiamas šulinys. Specialiai filmui buvo pastatytos viso miesto – Tativilio dekoracijos. Tati sakosi negalėjęs niekur kitur įsikurti, viskas turėjo būti iki smulkmenų tikslu. Geometrinis vodevilis filmo pradžioje diktuoja personažų trajektorijas, judesius, poelgius. Vėliau formos apvalėja, Tati žodžiais tariant, primena šokio judesius. Svarbu viskas, kas pasirodo kadre. Tati yra pasakęs, kad šio filmo režisierius išsitrina. Galima sakyti: „Roma“ – tai Fellini, „Pramogų metas“ – tai ne Tati.

Garso takelis

Tati manė, kad kartais garsu galima pasakyti daugiau nei vaizdu. Arba papildyti vaizdą, suteikiant jam netikėtų atspalvių. Žiūrint Tati filmus gali apimti jausmas, kad garsas susilieja į bendrą dūzgesį, kurį sunku iššifruoti. Bet iš tiesų už šio dūzgesio slypi metus ar ilgiau trukęs darbas prie garso takelio. Tati filmuodavo nebylius filmus, paskui juos įgarsindavo. Jis negalėjo pasiekti norimų efektų iškart filmavimo aikštelėje, nes bet koks neatitikimas būtų sugriovęs jo viziją. Tati filmuose dialogai – tai tokie pat garsai kaip ir kiti. Jie niekuo neypatingesni, kartais tiesiog neverti klausytis. Tati norėjo pabrėžti, kiek daug šiais laikais burbuliuojama neturint ką pasakyti, daug nereikšmingų dalykų esame priversti girdėti prieš savo norą. Tati žongliruoja su garsu, atlieka įvairius triukus. Žingsnių garsas, pasigirdęs koridoriaus gale, artėdamas silpnėja, suteikdamas scenai komiškumo. Tati reikliai ieškojo garso atitikmens, jis galėdavo kelias valandas plėšyti skirtingų medžiagų atraižas garso studijoje, kad išgautų būtent tokį garsą, koks turėtų pasigirsti plyštant padavėjo kelnėms restorane („Pramogų metas“). Tati žaisdavo žiūrovo pojūčiais, nemėgo abejingų žiūrovų, kurie kino teatre ilsisi. Iliuzionistas 2010 m. pasirodė prancūzų režisieriaus Sylvaino Chomet pilnametražis animacinis filmas pagal Tati neįgyvendintą scenarijų „Iliuzionistas“. Tai gražus pagarbos gestas didžiajam režisieriui, kuris, kaip ir tas iliuzionistas, jautėsi nevertinamas, nesuprastas, nereikalingas. Kas šiame pasaulyje dar pasigenda stebuklų? Kas dar gali jais tikėti? Naivi mergaitė, iškeliaujanti su iliuzionistu ieškoti laimės? Vaikai ir suaugę vaikai, kurie neskuba ir skiria laiko atsitiktinumo grožiui, žmogaus gestui pastebėti, išgirsti garsų maišalynėj svarbius žodžius? Savo laiką aplenkęs šiuolaikinis stebukladarys Tati mėgdavo sakyti: „Mano filmai prasideda tada, kai jūs išeinate iš salės.“

Pierre Etaix

Gyvo klasiko, komiko Pierre’o Etaixo kinematografinis palikimas: 5 pilnametražiai ir 3 trumpametražiai filmai. Dėl nesutarimų su prodiuserine kompanija, pasisavinusia Etaixo pilno metražo filmų autorines teises, juostos ilgai dulkėjo užmarštyje, nors savo laiku buvo sulaukusios labai gerų vertinimų. Autorius nenuleido rankų, ilgus metus kovojo už savo filmus ir už teisybę. Jį palaikė žymūs kino žmonės, tarp jų Woody Allenas, Davidas Lynchas, Charlotte Rampling, Jeanas-Lucas Godard’as, pasirašę peticiją, kuri padėjo pralaužti ledus, ir autorinės teisės 2010 m. grąžintos kūrėjui. Tada kino juostos buvo kruopščiai restauruotos ir įgijusios antrąjį kvėpavimą keliauja po pasaulį.

Kelias į Paryžių

Pierre’as Etaixas gimė 1928 m. Ruane, Prancūzijos šiaurėje. Nuo pat vaikystės jis domėjosi daugybe dalykų. Baigęs grafikos studijas, mokėsi vitražo meno, grojo keliais muzikos instrumentais (akordeonu, smuiku, pianinu). Scena jį visada traukė, o cirkas tiesiog užbūrė. Su klounais ir komiškais amerikietiškų filmų personažais (Stan Laurel, Oliver Hardy, Charlie Chaplin, Harold Lloyd) berniukas susipažino būdamas vos penkerių, o šešiolikmetį jį jau galima pamatyti su klouno kauke, linksminantį žiūrovus provincijos salytėse ir miestelių mugėse. Teatro trupėje Etaixas ne tik vaidino, bet ir rašė spektaklių scenarijus, kūrė dekoracijas ir muziką. Pragyvenimui jis užsidirbo piešdamas iliustracijas laikraščiams, žurnalams ir knygų leidykloms. Tuo pat metu pradėjo sėkmingą solinę karjerą kabaretuose ir miuzikholuose.

Kino mokykla su Jacques’u Tati

1954 m. Paryžiuje Pierre’ui Etaixui pavyko susitikti su Tati, kurio jis kukliai norėjo paprašyti patarimo keliems savo sumanytiems triukams. Pasinaudojęs proga, jis parodė kino metrui savo piešinius, o Tati susižavėjęs pasiūlė Etaixui prisijungti prie filmo „Mano dėdė“ kūrimo: padėti jam įkūnyti poną Julo ir kurti komiškas situacijas. Etaixui tai buvo tikra filmavimo aikštelės mokykla – jis dirbo režisieriaus asistentu, triukų sumanytoju, patarėju dekoracijų klausimais. 2007 m. pasirodžiusioje knygoje „Etaixas piešia Tati“ – 700 eskizų, nupieštų per paruošiamąjį filmo etapą. Nors bendradarbiavimas buvo sėkmingas, nesulaukęs įvertinimo, be to, turėdamas išlaikyti šeimą ir nieko doro neuždirbęs, Etaixas nusprendė toliau dirbti savarankiškai. Du komikai išsiskyrė be šypsenų ir vėl susitiko tik 1960 m., kai Tati pakvietė Etaixą vaidinti spektaklyje „Šventės diena“, kurį statė miuzikhole „Olympia“. Etaixas triumfavo, per premjerą salė lūžo juokais. Prodiuseris Paulis Claudonas įtikino komiką išmėginti jėgas kine.

Rašymo pamokos su Jeanu-Claude’u Carrière’u

Į kiną Etaixas atėjo kartu su rašytoju ir scenaristu Jeanu-Claude’u Carrière’u, su kuriuo tapo neišskiriamais draugais ir partneriais. Pirmuosius du trumpametražius „Išsiskyrimas“ („La Rupture“) ir „Su gimtadieniu“ („Heureux Anniversaire“) jie parašė ir režisavo kartu. Filmai buvo iškart pastebėti, apdovanoti ne tik Prancūzijoje. „Su gimtadieniu“ gavo net „Oskarą“. Tai įtikino prodiuserius rizikuoti ir finansuoti pilnametražius filmus, kurių vieną po kito Etaixas sukūrė net penkis. Keturių scenarijus jis rašė kartu su Carrière’u. Žiūrovai ir kritikai liaupsino naujai suspindėjusio komiko talentą. Nuo 1963 m. Carrière’as pradėjo intensyviai talkinti Luisui Buñueliui ir su juo dirbo dvidešimt metų. Jis bendradarbiavo su Milošu Formanu, Volkeriu Schlöndorffu, Andrzejumi Wajda, Louis Malle’iu, parašė du romanus pagal Tati filmus „Pono Julo atostogos“ ir „Mano dėdė“, kuriuos iliustravo Etaixas. Paskutinį savo filmą „Pasakiška šalis“ („Pays de Cocagne“, 1971) Etaixas sukūrė pats. Jį galima pavadinti dokumentiniu – Etaixas kalbasi su savo tautiečiais įvairiomis temomis (prievarta, žmogus Mėnulyje, tautinės šventės, humoras ir kt.). Kino žmonės, kritikai ir žiūrovai nesuprato ironiško režisieriaus žvilgsnio į savo gimtinę bei „autentiškų juokelių“ ir pasmerkė autorių.

Jojo

Kaip ir Tati, Etaixas savo filmuose vaidina pagrindinį personažą. Tai ne vienas ir tas pats asmuo, bet jie panašūs kaip du vandens lašai. Buržuazinės šeimos atstovai, turtingi, elegantiški, pasitempę, rankoje skėtis (kad tik netikėtas lietus nesulytų jų puikių kostiumų), madingi, skrybėlėti, gerų manierų, bet... nelabai grabūs, ypač sunkiai bendraujantys su moterimis. Jų gyvenime viskas sudėliota į lentynėles ir šiukštu čia kažką keisti. Bet, įsikišus moterims, tobulai tvarkai kyla pavojus. Pirmasis Etaixo pilnametražis filmas „Gerbėjas“ („Le Soupirant“) 1963 m. kartu su Alaino Robbe-Grillet „Nemirtingąja“ („L’Immortelle“) pasidalijo Louis Delluco prizą – tada vieną garbingiausių Europos kino apdovanojimų. Kino istorikas Georges’as Sadoulis paskelbė apie Naujojo komiko gimimą. Antrasis ir žymiausias Etaixo filmas „Jojo“ („Yoyo“, 1965) sužavėjo didžiuosius kino kūrėjus François Truffaut, Robert’ą Bressoną. Etaixas kaip tas žaislinis „jojo“ kamuoliukas ant virvutės šokinėja į viršų ir žemyn, blaškydamasis ir ieškodamas savęs. Filme jis vaidina klouną ir atiduoda pagarbą savo gyvenimo profesijai. Pabaigoje dramblys išsineša klouną Jojo iš jo rūmuose vykstančios nuobodžios šventės. Ir gyvenime Etaixas netrukus grįžo į cirką, nors kino neatsižadėjo ir vaidino žymių režisierių filmuose: Bressono „Kišenvagyje“, Malle’io „Vagyje“, Federico Fellini „Klounuose“, keliose Otaro Joselianio juostose ir neseniai pasirodžiusiame Aki Kaurismäki filme „Havras“.

Vadinkime klouną klounu

Nors ir sulaukęs garbaus amžiaus, Etaixas yra itin gyvybingas. Važinėja po festivalius ir pristatinėja savo restauruotų filmų retrospektyvą, jį vis dar galima pamatyti teatro scenoje, jis rašo knygas. 2001 m. pasirodžiusi knyga „Vadinkime klouną klounu“ pasakoja apie tai, kad nuo likimo nepabėgsi ir klounai išlieka klounais visą gyvenimą. Per savo filmo „Didžioji meilė“ („Le Grand Amour“, 1969) filmavimą Etaixas susipažino su garsios italų cirkininkų šeimos įpėdine Annie Fratellini, su ja susituokė ir ėmė kartu vaidinti cirko arenose. 1973 m. pora įkūrė Nacionalinę cirko mokyklą, kuri tapo svarbia mokslo institucija norintiems studijuoti ne tik tradicinį, bet ir šiuolaikinį cirką.