Apgaulingas Diane Keaton paprastumas
„Ji visada vogė mano filmus. Filmus aš rašiau sau, jai buvo numatytas tik antraplanis vaidmuo. Bet kai juosta pasirodydavo ekrane, Diane tapdavo žvaigžde, o aš atsidurdavau antrame plane“, – taip Woody Allenas atsiliepė apie aktorę, vaidinusią jo ankstyvuose filmuose, bene labiausiai ją ir išgarsinusiuose. Tačiau ir kiti įsimenantys vaidmenys padarė Diane Keaton viena pagrindinių 8-ojo dešimtmečio Holivudo aktorių.
Keaton ekrane idealiai įkūnijo to laiko dvasią, specifinę atmosferą. Aštuntojo dešimtmečio JAV kinas leidosi į didmiesčių gatves, rodydamas „urbanistinį realizmą“. Ji ir vaidino daugiausiai jaunas didmiesčių moteris, kurių pasaulėžiūrą, gyvenimo vertybes ir būdą formavo jau rimstanti seksualinė revoliucija, nuvilniję socialinių bei politinių permainų atgarsiai. Jos herojės žavingos, ekscentriškos ir nervingos.
Tikrasis aktorės vardas – Diane Hall. Ji gimė 1946 m. sausio 5 d. Los Andžele. Tėvas – inžinierius, mama rūpinosi keturių vaikų šeima, bet aistringai mėgo fotografuoti. „Kai mamai buvo apie keturiasdešimt, ji susidomėjo fotografija ir įsirengė tamsų kambarį. Man irgi pasidarė įdomu, paėmiau „Nikkormat“ ir pradėjau fotografuoti. Mama man visada turėjo didelę įtaką. Ji buvo „slapta menininkė“, negalėjusi ugdyti savo talento, nes pasiaukojo šeimai.“
Beje, mamos mergautinė pavardė tapo Diane artistiniu pseudonimu. Tačiau aktorė mamos likimo nepakartojo. Ji niekada nebuvo ištekėjusi, nors augina du įvaikius. Ir sėkmingai plėtoja įvairius talentus – dainuoti, režisuoti, fotografuoti, rašyti knygas, vaidinti, kurti verslą...
Yra išleidusi net kelias fotografijų knygas. Viena iš jų, „Reservations“ (1980), kurioje ji fotografavo senų viešbučių laukiamuosius, tapo kolekcininkų branginama retenybe. „Aš esu „miesto archeologė“, – sako aktorė. – Kai žurnalas „Rolling Stone“ paprašė manęs pafotografuoti senus viešbučius, pagalvojau, kad tai tikrai įdomu – seni pavargusių viešbučių vestibiuliai, tuščios erdvės, į kurias galėjau patekti, nes jų niekas nesaugojo. Keliavau į tolimas vietas, kad užfiksuočiau kuo daugiau gražių ir įdomių dalykų. Fotografavau tas erdves dar iki tol, kol tai tapo madinga.“ Antroji fotografijos knyga „Still Life“ (1983) skirta Holivudui. Šį rudenį už nuopelnus šiuolaikiniam menui aktorė bus apdovanota „Hammer Museum“ metiniu prizu.
Diane Keaton tiesiog lemta atrasti tai, kas taps madinga. Jos aprangos stilius iš Woody Alleno filmų – toks „apsirengta paskubomis“: vintažinė vyriška liemenė, per dideli marškiniai, apsmukusios kelnės, juokinga skrybėlaitė – padarė ją to laiko stiliaus simboliu, kurį kopijavo ir sekė daugelis.
Aštuntojo dešimtmečio JAV kinas leidosi į didmiesčių gatves, rodydamas „urbanistinį realizmą“. Ji ir vaidino daugiausiai jaunas didmiesčių moteris, kurių pasaulėžiūrą, gyvenimo vertybes ir būdą formavo jau rimstanti seksualinė revoliucija, nuvilniję socialinių bei politinių permainų atgarsiai.
Diane mokėsi Santa Anos koledžo dramos fakultete, tobulino aktorinį meistriškumą Niujorko „Neighborhood“ teatro studijoje. Kartais savo aukštu, švelniu irnestipriubalsudainuodavoiršokdavo naktiniuose klubuose: ir viena, ir su grupėmis. Ji rimtai tikėjosi padaryti dainininkės karjerą ir pateko į statomo garsaus miuziklo „Plaukai“ („Hair“) trupę Brodvėjuje. Iš pradžių buvusi tarp statistų, vėliau gavo dubliuoti pagrindinio vaidmens atlikėją. Sakoma, kad ten ją pastebėjęs Woody Allenas ir pakvietęs vaidinti savo režisuotame spektaklyje. Tačiau su „Plaukais“ susiję ir košmariški aktorės išgyvenimai: paprašyta šiam vaidmeniui sublogti ji susirgo bulimija. Prireikė kelerius metus lankytis pas psichoanalitiką, kad įveiktų bėdą.
Darbo su Woody Allenu periodas buvo labai kūrybingas. Diane Keaton nusifilmavo net aštuoniuose jo filmuose: „Pagrok tai dar kartą, Semai“ („Play it again, Sam“, 1972), „Miegalius“ („Sleeper“, 1973), „Meilė ir mirtis“ („Love and Death“, 1975), „Enė Hol“ („Annie Hall“, 1977), „Interjerai“ („Interiors“, 1978), „Manhatanas“ („Manhattan“, 1979), „Radijo dienos“ („Radio Days“, 1987), „Paslaptinga žmogžudystė Manhatane“ („Manhattan Murder Mystery“, 1993). Vaidmenys šiose juostose atnešė pasaulinį pripažinimą ir „Oskarą“ asmeninio gyvenimo peripetijų, tačiau gyvybinga ir atkakliai ginanti savąjį „aš“ moteris.
Diane Keaton neneigia, kad Woody Allenas tą vaidmenį parašė apie ją ir iš jos gyvenimo. Net herojės vardas ir pavardė tokie kaip jos: Enė (Annie) yra sutrumpintas jos vardas, o Hol (Hall) – tikroji pavardė. Šiame filme jos herojė, kaip ir ji pati, yra pradedanti dainininkė, siekianti muzikinės karjeros.
„Žinoma, aš atpažįstu save tuose personažuose, kuriuos Woody sukūrė man, ypač „Enėje Hol“. Buvau naujokė, nežinanti, kaip išreikšti susikaupusius jausmus. Ir Enę mačiau tokią. Manau, Woody panaudojo svarbiausias mano savybes. Džiaugiuosi, nes filme tai labai pasiteisino“, – sako aktorė.
Keturiais „Oskarais“ apdovanotoje „Enėje Hol“ režisierius su jam būdingu humoru bei ironija žvelgia ir į savo paties biografiją, o svarbiausia – į savo santykius su Ene, kitaip sakant, su Diane Keaton. Po skyrybų su ja jis negali susitaikyti su šia netektimi ir vis bando suprasti, kodėl ir kaip tai nutiko. Jis žaidžia tikrais įvykiais ir mūsų įsivaizdavimais. Parodijuoja, kiek šaiposi, nervinasi ir vis primena, kad į visa tai galime žiūrėti kaip į juostoje užfiksuotą filmą. Savo gyvenimo filmą – su išplaukiančiais prisiminimais, kadre sugretintomis scenomis. Pavyzdžiui, Woody ir Diane per pusę perskirtame kadre mato, kaip skirtingai toje pačioje situacijoje būtų pasielgusios jų šeimos. Filmo herojai lyg kiną stebi savo gyvenimą, susigrąžina praeities akimirkas, mato save iš šalies. „Enė Hol“ yra Diane Keaton veidrodinis atspindys, tik tą „veidrodį“ sukūrė Woody Allenas. „Woody protas drąsus ir ryškus. Kad sukurtų savo filmus, jis įdeda daug jėgų, energijos. Todėl jam išeina kažkas nepaprasta. Žinoma, dar ir genijaus vaizduotė“, – bando jo „ypatingumą“ paaiškinti Diane Keaton.
„Žinoma, aš atpažįstu save tuose personažuose, kuriuos Woody sukūrė man, ypač „Enėje Hol“. Buvau naujokė, nežinanti, kaip išreikšti susikaupusius jausmus. Ir Enę mačiau tokią. Manau, Woody panaudojo svarbiausias mano savybes. Džiaugiuosi, nes filme tai labai pasiteisino“, – sako aktorė.
Neatsitiktinai šiame filme taip daug kino. Filmo herojai ne kartą eina į kiną. Juostos, kurias jie žiūri, irgi yra tam tikros sinefiliškos nuorodos. Ką gi daugiau žiūrėti, aiškinantis dramatiškus meilės ar neapykantos santykius, ir dar besigilinant į žmogaus psichikos gelmes, jei ne Ingmaro Bergmano „Akis į akį“ („Ansikte mot ansikte“). Ir belaukiant filmo aptarinėti, ką paskutinį kartą patarė psichoanalitikas, pas kurį lankomasi jau penkiolika metų. Atiduodama ir sinefiliška pagarbos duoklė (aišku, aleniškai ironiška) kino tėvynei – Prancūzijai, kai herojai vis eina žiūrėti dokumentinės Marcelio Ophülso juostos „Sielvartas ir gailestis“ („Le chagrin et la pitié“) apie prancūzų kolaboravimą su naciais ir pasipriešinimo judėjimą. Apkalbamas ir Federico Fellini, kurio „filmai be aiškios struktūros, o jis pats nežino, ką pasakyti...“
Anot kritiko Leonardo Maltino, šio filmo esmė yra „alenizmai apie draugystę, šlovę, meilę, apie tai, kad Niujorke gyventi geriau nei Los Andžele“.
Po daugelio metų paklausta, ar vėl norėtų dirbti su Woody Allenu, aktorė atsakė: „Klausimas, ar jis norėtų. Aš visada pasiruošusi. Tik, regis, dabar jį labiau traukia jaunesnės moterys, ir vaidmenis jis rašo joms. Bet aš ir toliau juo žaviuosi, jis mano geras draugas.“ O Woody Allenas dabar prisimena ir jų bendro darbo sunkumus. Diane niekaip nepavykdavo pasakyti tų juokingų, ironiškų replikų, kurias jis parašydavo: „Nepaisant to, ji viena juokingiausių mano sutiktų žmonių.“
Kitas svarbus vaidmuo Diane Keaton karjeroje – Kei Adams „Krikštatėvio“ trilogijoje („The Godfather“, 1972, 1974, 1990). Francisas Fordas Coppola patikėjo jai Maiklo Korleonės žmonos – palaužtos moters, kurios sąžinę graužia vyro nusikaltimų našta, – vaidmenį. Čia ji visiškai kitokia nei iki šiol vaidintos šiuolaikiškos miesto „keistuolės“. „Suvaidinau moterį vyrų pasaulyje“, – taip šį savo darbą apibūdina Keaton. Po „Krikštatėvio“ ji įsitvirtino kaip viena ryškiausių JAV aktorių.
Savo galimybėmis Keaton vėl nustebino sukurdama prieštaravimų draskomą Teresą režisieriaus Richardo Brookso filme „Ieškant pono Gudbaro“ („Looking for Mr. Goodbar“, rež. Richard Brooks, 1977) pagal Judith Rossner romaną. Jauna, rūpestinga kurčiųjų vaikų mokytoja naktimis eina į barus megzti pavojingų ryšių su vyrais, ieškoti vienos nakties nuotykių, kurie veda į pražūtį. „Geriau suviliok, o ne gailėkis manęs“, – sako ji vyrams. Filme dera realybė ir erotinės fantazijos. Nervinga 8-ojo dešimtmečio dvasia perteikiama jungiant statiškas nespalvotas nuotraukas su spalvotais kadrais, kasdieninės nykios rutinos scenas keičiant naktinio miesto gyvenimo vaizdais. Ne veltui šio filmo operatorius Williamas A. Frakeris buvo nominuotas „Oskarui“.
Šis filmas tapo vienu iš tų, kurie keitė požiūrį į moterį kine. Iki tol iniciatyva ekrane priklausė vyrams – jie kariavo, valdė pasaulį, gaudė nusikaltėlius, pilotavo lėktuvus ir t. t. Kas galėjo įdomaus nutikti moteriai? Ji tegalėjo būti žmona, meiluže, kekše, lauktis, auginti vaikus... Diane Keaton sukurta Teresa ima keisti tą tendenciją – ji dominuoja šiame rizikingame, grubiame, bet įtraukiančiame žaidime. Už šį vaidmenį aktorė nominuota „Auksiniam gaubliui“.
Dar vienu etapiniu jos filmu tapo „Raudonieji“ („Reds“, 1981, rež. Warren Beatty). Už jį vėl buvo nominuota „Oskarui“, ir manoma, kad radikalios feministės, žurnalistės Louise Bryant vaidmuo yra vienas sudėtingiausių ir geriausių Diane Keaton darbų. „Raudonieji“ – labai brangus, sunkiai ir ilgai filmuotas filmas, paremtas kairiojo amerikiečių žurnalisto Johno Reedo biografija. Užmezgęs romaną su ištekėjusia moterimi Louise Bryant, palikusia dėl jo šeimą, kartu su ja Reedas išvyksta į Rusiją, krečiamą Spalio revoliucijos. Į JAV jie grįžta su viltimi, kad revoliucinės idėjos pasklis ir čia. Johną Reedą suvaidino pats filmo režisierius ir tuometinis Keaton širdies draugas Warrenas Beatty.
Diane Keaton yra viena iš nedaugelio aktorių, kurių karjera Holivude tokia ilgalaikė. Ji neslepia savo amžiaus, nebijo senti ir neprisileidžia plastikos chirurgų. Beje, 2006 m. jos veidas tapo „L’Oreal“ kompanijos reklama. „Laisvės ir laimės pojūtis ateina su amžiumi ir patirtimi. Kai sukanka 50, tampi iš tiesų laisva. Moterys, kurioms per 50, liaujasi taip nervingai reagavusios į santykius su vyrais“, – sako Diane Keaton.
Po daugelio metų paklausta, ar vėl norėtų dirbti su Woody Allenu, aktorė atsakė: „Klausimas, ar jis norėtų. Aš visada pasiruošusi. Tik, regis, dabar jį labiau traukia jaunesnės moterys, ir vaidmenis jis rašo joms. Bet aš ir toliau juo žaviuosi, jis mano geras draugas.“
Ji „neužstrigo“ kuriame nors viename amplua ir kuria amžių atitinkančius vaidmenis. „Turiu daug pasiūlymų, tačiau dažniausiai jie panašūs. O aš noriu atitrūkti nuo įprastų vaidmenų ir išbandyti kažką nauja“, – sako aktorė.
Neseniai Lietuvos kino teatrus pasie- kusiame filme „Mūsų gyvenimas“ („5 Flights Up“) Diane Keaton kartu su kitu Holivudo ilgaamžiu Morganu Freemanu vaidina kartu 40 metų nugyvenusią ir vis dar švelniai vienas kitą mylinčią porą. Aktorė sako, kad šis filmas suteikė jai galimybę suvokti, kas yra ilgalaikė santuoka: „Labiausiai mane sujaudino pati tokios santuokos galimybė, juk aš niekada nebuvau ištekėjusi. Tikrai buvo labai malonu vaidinti. Manau, šis filmas yra reta proga pažvelgti į taip ilgai trunkantį santuokinį gyvenimą, kuris yra toks nepaprastas. Be to , tai tarprasinė santuoka, įtvirtinta 8-ajame dešimtmetyje, kai tokių santuokų tebuvo vos keli procentai. Manau, todėl tas pasižadėjimas turėti ir mylėti vienas kitą išsaugotas per visus sunkumus.“
Diane Keaton gyvenime yra daug ir kitokios veiklos. Ji prodiusavo Guso Van Santo filmą „Dramblys“ („Elephant“), 2003 m. apdovanotą Kanų „Auksine palmės šakele“. Kodėl ji ryžosi investuoti savo pinigus į šią juostą? „Dėl istorijos, įvykusios Kolumbaino mokykloje, – sako aktorė. – Negalėjau suprasti, kodėl vaikai šaudo į bendraklasius. Ir supratau – priežastis, kad nėra ryšio tarp vaikų ir tėvų. Tėvai nenori suprasti, kas vyksta su vaikais. Žinau tai iš savo asmeninės patirties. Mūsų filmas tiesiog rodo, kas nutiko, ir verčia galvoti apie vaikų problemas.“
Bando režisuoti ir pati. Sukūrė neįprastą dokumentinį filmą apie įsivaizduojamą pomirtinį gyvenimą „Rojus“ („Heaven“, 1987). „Būdama maža, buvau gana religinga. Visų pirma todėl, kad norėjau patekti į rojų“, – prisipažįsta Diane. Aktorė išbandė jėgas ir vaidybiniame kine – režisavo vieną garsiojo „Tvin Pykso“ seriją, sukūrė pilnametražę juostą „Pakrikę herojai“ („Unstrung Heroes“, 1995), taip pat režisavo dainininkės Belindos Carlisle muzikinius klipus.
Apie vaidybą, rodos, svarbiausią savo gyvenimo užsiėmimą, ji nedaugžodžiauja: „Darau tai visą gyvenimą ir nebeturiu ko pridurti.“
