Mįslinga šypsena ir energija apdovanoti broliai
Benas pokalbių šou dalyvauja vilkėdamas ryškų, prabangų šilkinį kostiumą su liemene, ryšėdamas kaklaraištį storu mazgu. Casey dėvi marškinėlius, laisvalaikio švarką, šiek tiek apsmukusias kelnes, kelioninius batus.
Benas – aukštas (192 cm), nuolat patenka į seksualiausių pasaulio vyrų sąrašus ir ne kartą juose užėmė pirmą vietą. Casey – žemas (175 cm), o grožio konkursų organizatoriai į jokius dešimtukus jo neįtraukia.
Benas – blockbusterių sėkmės garantas, traukos objektas, tikroji Holivudo žvaigždė, šviečianti potencialiai dideliu uždarbiu. Casey – antrame plane vargstantis policininkas / nusikaltėlis, kurį galima nužudyti 64-ą filmo minutę.
Benas jau suvaidino du superherojus – Drąsiaširdį ir Betmeną. Casey – nė vieno. Kaip aktorius, Benas nė karto nebuvo nominuotas „Oskarui“. Casey – du kartus, ir šiemet jį laimėjo už vaidmenį lme „Mančesteris prie jūros“ („Manchester by the Sea“).
Nenaudėlis 1
Benas ir Casey Affleckai gimė liberalioje šeimoje – apsuptoje meno ir menininkų. Jų tėvas, kaip prisimena Benas, „gėrė visą dieną kasdien“, nuolat keitė darbus, kol galų gale pakeitė ir šeimą. Mama, priešingai, laikė vaikus arti savęs, skatino kurti ir draugės padedama organizavo vaidmenis reklamose bei filmuose.
Pirmą vaidmenį Benas sukūrė būdamas vos septynerių. Tačiau jo mamos tai visiškai nejaudino. Vaidybą ji laikė nerimtu užsiėmimu ir taupė pinigus „normaliems“ sūnų mokslams. Mokykloje Benas susipažino su Mattu Damonu, tiesa, bendravo nedaug. Pažintis suvešėjo universiteto laikais. Per pietų pertraukas jie kartu kūrė Holivudo užkariavimo strategiją, o vasaromis dirbo statybose ir kino teatrų bilietų kontrolieriais. Netrukus atsidarė bendrą banko sąskaitą, kurioje kaupė pinigus kelionėms į Niujorke vykstančias aktorių atrankas.
Ten jiems sekėsi prastai, tad visa trijulė – Benas, Mattas ir Casey – išsinuomojo namą kitoje Amerikos pusėje, Kalifornijoje, susirado agentą, maldavo peržiūrų ir nuolat jam skambinėdavo.
Pirmas rimtesnis vaidmuo Benui pasitaikė 1993 m. kultiniame Richardo Linklaterio filme „Išmuštieji iš vėžių“ („Dazed and Confused“). Plačių pečių, stiprus, net šiek tiek bauginančios figūros dvidešimtmetis tiko vaidinti nervingą patyčių meistrą. Pats režisierius Beną apibūdino kaip „didelį ir gąsdinantį“, bet pastebėjo ne tik tai. „Jis buvo gudrus ir labai gyvybingas“, – prisimindamas kultinės juostos užkulisius sakė Linklateris.
Ir iš tiesų, Benas Affleckas filme kupinas energijos. Jis – vyresnių klasių moksleivis, kuris uoliai laikosi tradicijos pašventinti pirmaklasius gimnazistus smūgiais lazda į užpakalį. Afflecko Fredas filme įkūnija dvi stulbinančiu greičiu besikeičiančias emocijas – valiūkišką linksmumą ir nevaldomą pyktį. Tai personažas, tiesiog netveriantis savame kailyje.
Benas vaidino vos keliose scenose, tačiau jau čia šmėsteli ypatinga ir dviprasmiška šypsena. Ji, regis, gali perteikti vienu metu išgyvenamas skirtingas būsenas ir atskleisti žmogaus nevienaprasmiškumą. „Išmuštuosiuose iš vėžių“ ši šypsena tik debiutuoja, o po daugiau nei dvidešimties metų filme „Dingusi“ atskleidžia visą savo potencialą. Tas pats bus ir su jo energija, kuri iš išorės po truputį grims į vidų, leisdama Benui sukurti bent vieną kitą sudėtingesnį vaidmenį.
Nenaudėlis 2
Po pasirodymo Richardo Linklaterio filme Benas siekė suvaidinti epizodinį vaidmenį kito kultinio režisieriaus Guso Van Santo filme „Mirti dėl “ („To Die For“, 1995). Jo konkurentai atrankoje į neišprususio ir pikto nenaudėlio Raselo vaidmenį buvo jo draugas Mattas ir brolis Casey. Pastarasis vaidmenį ir gavo. Režisieriui patiko, jog Casey kalbėjo Bostono akcentu ir buvo natūralesnis nei konkurentai.
Ir iš tiesų, Casey labai natūralus, kartais tiesiog atstumiantis, bet niekada prikišamai. Šiame filme jis negražus, smarkus ir be skrupulų. Tuo jis panašus į vyresnį brolį Beną: ši energija vėliau atsispindės akyse, ją išreikš subtilesnė kūno kalba – nebereikės beisbolo lazda daužyti mašinų, kartais užteks tiesiog nuleisti galvą („Mančesteris prie jūros“).
Nors Casey darbą kritikai ir kolegos įvertino pozityviai, o pačiam aktoriui patirtis buvo „labai maloni“, daugiau vaidmenų jam nebuvo pasiūlyta ir jis kone metus dirbo restorane padavėjo asistentu. O tada nusprendė persikelti į Vašingtoną studijuoti politikos.
Vis dėlto šis epizodas turėjo lemiamos įtakos jo ir brolio karjerai bei asmeniniam gyvenimui. Po šio filmo Casey labai susidraugavo su Joaquinu Phoenixu, po ketverių metų pradėjo draugauti su jo seserimi Summer Phoenix, o dar po septynerių ją vedė. Pora susilaukė dviejų vaikų. Dabar išsiskyrę.
Taip pat būtent Casey suvedė Beną ir Mattą Damoną su Gusu Van Santu – būsimu filmo „Gerasis Vilas Hantingas“ („Good Will Hunting“, 1997) režisieriumi. Žinant, kad šis filmas kiek vėliau tapo placdarmu ir Benui, ir Mattui (jie gavo „Oskarą“ ir iš esmės per naktį tapo žvaigždėmis), pervertinti šio susitikimo reikšmės tiesiog neįmanoma.
Tada, kai Casey vaidino „Mirti dėl “, jo brolis demonstravo pilvo presą ir šiems laikams tiesiog absurdišką ožio barzdą filme „Paskutinis skambutis“ („Glory Daze“, rež. Rich Wilkes, 1995), o vėliau pasirodė Kevino Smitho filme „Prekybos centro žiurkės“ („Mallrats“, 1995). Jame Benas pretendavo į pagrindinį vaidmenį, bet jam teko tik nedidelis nenaudėlio vaidmuo. Vėl. Tada jis pradėjo pagrįstai bijoti, kad taps tokiu tipažu, kuris visuose filmuose tiesiog stumdo silpnesnius.
Darbas „Prekybos centro žiurkėse“ turėjo lemiamos įtakos Beno karjerai. Ne vaidmuo, o pažintis su režisieriumi Kevinu Smithu. Pirma – būtent Smithas nunešė „Gerojo Vilo Hantingo“ scenarijų „Miramax“ vadovui. Studija nupirko jį už 600 tūkst. dolerių ir kartu paliko Benui su Mattui projekto kontrolę.
Antra – Kevinas Smithas pakvietė Beną į filmą „Ieškant Emi“ („Chasing Amy“, 1997). Pirmą kartą jis gavo galimybę sukurti pagrindinį vaidmenį. „Mes puikiai leidome laiką. Nors tai ir mažo biudžeto filmas, jis buvo mano svajonių išsipildymas“, – prisimena Benas Affleckas.
Jis suvaidino komiksų kūrėją, įsimylėjusį pašėlusią merginą. Ir pats filmas, ir Beno sukurtas personažas buvo sutikti itin pozityviai. Tačiau dabar „Ieškant Emi“ regisi kaip apdulkėjusi seniena. Pats Affleckas vietomis ne vaidina, o tiesiog maivosi ir nežinodamas, kur dėti galvą, nuolat pabrėžtinai stebisi bei dūsauja. Tai galima pavadinti nekontroliuojama energija, kuri plaikstosi ekrane tarsi be reikalo, stipriai, bet nesukurdama atitinkamo įspūdžio. Apie scenas, kuriose jam bėga ašara, geriau nekalbėti.
Sumedžiojus sėkmę
1997 m. „Gerasis Vilas Hantingas“ tapo esmine Beno karjeros stotele. Pagrindinius vaidmenis čia atliko draugas Mattas Damonas ir Holivudo žvaigždė Robinas Williamsas. Vyresnysis Affleckas čia sukūrė įsimintiną genijaus Vilo draugo Čakio, o jaunesnysis – mažą epizodinį vaidmenį.
Tai – vienas geriausių Beno vaidmenų. Čia jis yra savimi. Niekuo neapsimetantis, treningą vilkintis paprastas vaikinas. Bene įsimintiniausia scena, kai Afflecko personažas statybų aikštelėje kalbasi su draugu genijumi. Čakis kupinas pykčio dėl to, kad Vilas neišnaudoja potencialo ir godžiai gerdamas alų išdėsto savo požiūrį. Kitaip nei „Ieškant Emi“, čia Benas suvaldo kūno raumenis ir susitvardo nuo perdėtų judesių. Taip, jis spjauna, mosuoja ranka, daro grimasas, bet šie judesiai – natūralūs, išreiškia jo vidinę būseną, o ne iliustruoja sakomus žodžius. „Ieškant Emi“ Benas vaidino situacijas, o „Gerajame Vile Hantinge“ – gyvą personažą.
Toks pats čia ir brolis Casey – aštrus, paaugliškas, nepatenkintas ir judrus. Broliai atrodo lyg grįžę į savo tikrąjį ego – įlindę į prastus treningus ir sportbačius, Bostono priemiesčio chuligano kailį, leidžiantys laiką su chebra. Šių personažų natūralumas aiškiai atsvėrė Damono ir Williamso veikėjų genialumą, išlygino filmą, perkėlė į kasdienybės plotmę.
Benas Affleckas kartu su Mattu Damonu už šio filmo scenarijų laimėjo „Oskarą“ ir akimirksniu įžengė į kino elitą. Vyresniajam Affleckui tiesiog pradėjo kristi pasiūlymai, o su jais ir doleriai. Palyginimui: 1998 m. už „Armagedoną“ jis gavo 600 tūkst., po poros metų už juostą „Svetimas bilietas“ („Bounce“, rež. Don Roos, 2000) – jau 12,5 milijono, už „Perl Harborą“ (rež. Michael Bay, 2001) – 10 milijonų ir 7 proc. filmo pelno.
Po „Gerojo Vilo Hantingo“ prasidėjo ilgas šio aktoriaus karjeros etapas, kurį galima pavadinti „LNK vakaro žvaigždė“. Nuo 1998 m. iki 2006 m. su keliomis išimtimis Benas vaidino įvairiuose filmuose, kuriuos dabar įmanoma žiūrėti tik nuvažiavus pas mamą, valgant didelį dubenį baltos mišrainės. Tai ir veiksmo filmai su patriotinėmis gaidomis, kuriuose lyriškai groja styginiai, o veikėjai yra herojiškai tvirti, bet mylintys („Armagedonas“, „Perl Harboras“), prasti veiksmo filmai „Visų baimių suma“ („The Sum of All Fears“, 2002) ar „Azartiniai žaidimai“ („Reindeer Games“, 2000), dar prastesnės romantinės komedijos „Trečias nereikalingas“ („The Third Wheel“, 2002), „Gamtos jėgos“ („Forces of Nature“, 1999). Tarp jų ir blogiausias visų laikų „Oskaro“ laimėtojas „Įsimylėjęs Šekspyras“ („Shakespeare in Love“, 1998) bei „Uždarbis“ („Paycheck“, rež. John Woo, 2003), po kurio žurnalistai jau atvirai klausė: „Nejaugi šiam aktoriui niekas negali pasiūlyti normalaus scenarijaus?“
Geriausia šį etapą simbolizuoja antraštės apie Beno Afflecko piršlybas su „milijono vertės užpakalio“ savininke Jennifer Lopez, kuriai padovanojo 3,5 milijono dolerių vertės žiedą. Nuo tol jis nebebuvo tiesiog Benas, o tapo „Benifer“ dueto dalimi. Nuolatiniame žiniasklaidos dėmesio centre pora išbuvo 18 mėnesių.
Tiesa, negalima sakyti, kad tuo metu Benas Affleckas vaidino tik nevykusiuose filmuose. 1999-aisiais jis pratęsė bendradarbiavimą su Kevinu Smithu ir suvaidino kultiniame filme „Dogma“. Taip pat pasirodė šiek tiek įdomesniame trileryje „Skiriamoji juosta“ („Changing Lanes“, rež. Roger Michell, 2002). Bet ir šie filmai visame kontekste atrodo tarsi naivios apdulkėjusios senienos. Ir dėl pačių filmų, ir dėl mažai besikeičiančio, bene visai neaugančio aktoriaus.
Pats Benas Affleckas apie 2006-uosius jautėsi išsekęs, tad nusprendė padaryti pertrauką, „pabandyti suvaldyti savo gyvenimą“.
Tuo metu jo brolis Casey išgyveno panašią fazę. Iki tų pačių 2006-ųjų su dar retesnėmis išimtimis vaidino vienas už kitą blogesniuose filmuose. Dažniausiai jam tekdavo vaikigalio vaidmenys, nuo kurių jis ne kartą sakėsi esąs pavargęs. Per šį laiką Casey spėjo suvaidinti dviejose „Amerikietiško pyrago“ („American Pie“, 1999, 2002) dalyse. Epizodinius vaidmenis, bet faktas iškalbingas. Taip pat keliuose niekam nežinomose komedijose ir siaubo filmuose. Šiame kontekste galima prisiminti smagų epizodinį jo vaidmenį „Oušeno“ trilogijoje („Ocean’s Eleven“, 2001). Ne pats blogiausias įrašas filmografijoje.
Buvo ir įdomesnių vaidmenų – 2002 m. Casey kartu su draugu Mattu Damonu vėl dirbo su Gusu Van Santu filme „Geris“ („Gerry“), 2005-aisiais atliko pagrindinį vaidmenį Steve’o Buscemi „Vienišas Džimas“ („Lonesome Jim“). Ir nors šiuose filmuose, regis, pirmą kartą iš tiesų pamatome Casey Afflecko potencialą, jo gebėjimą, sentimentaliai tariant, būti mažu žmogumi su didele širdimi, visiškai jo talento spektras atsiskleis kiek vėliau.
Antras proveržis
2006–2007-ieji abiem broliams buvo antrojo proveržio metai.
Benas ilgai trukusią prastų filmų eilę nutraukė pasirodymu juostoje „Holivudo misterija“ („Hollywoodland“, rež. Allen Coulter, 2006). Šis vaidmuo jam užtarnavo pirmą (ir kol kas vienintelę) rimtesnę – „Auksinio gaublio“ – nominaciją už aktorystę. Benas suvaidino 6-ajame dešimtmetyje prasimušti bandantį aktorių.
„Holivudo misterijoje“, kaip niekur kitur, Benui pavyksta įkūnyti didelį ir stiprų žmogų (jis aktorius, vaidinantis patį Supermeną), kuris jaučiasi mažas, kenčiantis ir kartu – žavus bei negailestingas. Ši dichotomija skleidžiasi taupiais žvilgsniais, vos matoma, per skausmą spaudžiama šypsena.
Scenas, kuriose Afflecko personažas atlieka fizinius pratimus arba groja gitara kameriniame vakarėlyje prieš pat savo mirtį, galima pavadinti viena aukščiausių viršūnių jo, kaip aktoriaus, karjeroje.
Tuo pat metu brolis jau ruošėsi vienam iš kol kas kelių savo gyvenimo vaidmenų filme „Džesio Džeimso nužudymas, kurį įvykdė bailys Robertas Fordas“ („The Assassination of Jesse James by the Coward Robert Ford“, rež. Andrew Dominik, 2007). Jau ne viename filme Casey Affleckas buvo tarsi antrame plane, lindėjo brolio, draugo ar pagrindinio personažo šešėlyje. Šis nuolatinis buvimas užnugaryje, regis, padėjo jam sukurti sudėtingo, kompleksų, baimių ir nepilnavertiškumo kamuojamą Robertą Fordą.
Nuo pat pirmo kadro Casey Afflecko personažas čia tyko tarsi iš pasalų, yra už pagrindinio herojaus nugaros. Čia, kaip niekur kitur, džeržgia jo aukštos tonacijos balsas, kuris atrodo tarsi pavargęs nuo gyvenimo, patyręs daug skausmo ir kartu pilnas nusikaltimo nuojautos. Žebenkšties balsas.
Jo personažas – glitus, gyvatiškas, užspaustas. Energija, kurią žinome aktorių turint, čia lieka viduje, tad skleidžiasi subtiliai ir per niuansus, o ne demonstratyviai. Robertas Fordas kamuojamas vidinio konflikto – jis dievina nusikaltėlį Džesį Džeimsą ir kartu jo bijo. Galų gale yra tarsi priverstas nušauti savo idealą.
Aktorius kartu su režisieriumi Andrew Dominiku neįtraukia žiūrovo į tokiu atveju įprastą dilemą – ką dabar daryti. Jie veda stebėtoją už rankos po Fordo jausmų galeriją, parodo jo baimę ir nerimą, glitumą ir skausmą dilemos akivaizdoje. Mes, žiūrovai, patiriame nežinią ir dužimą, užuot tiesiog šaltai mintyse skatindami personažą pasielgti vienaip ar kitaip. Už šį vaidmenį Casey Affleckas buvo nominuotas „Oskarui“.
Tais pačiais metais Benas Affleckas debiutavo kaip režisierius filmu „Dingusioji“ („Gone Baby Gone“), kuriame pagrindinį vaidmenį sukūrė brolis Casey. Režisūrine prasme filmas nebuvo kuo nors ypatingas, daugeliu atveju – klišinis, su pernelyg daug flashbackų ir sentimentų. Kita vertus, jo brolis Casey su užduotimi susitvarkė. Jaunasis brolis vaidino mergaitės dingimo bylą tiriantį detektyvą.
Aktorių karjeros viršūnė
Su „Dingusiąja“ prasidėjo Beno, kaip režisieriaus, karjera, atnešusi jam kur kas daugiau apdovanojimų nei aktoriaus. 2010-aisiais pasirodė „Miestas“ („The Town“), o 2012-aisiais – „Argo“. Pastarasis laimėjo net tris „Oskarus“.
Kaip aktorius, po „Holivudo misterijos“ Benas nesukūrė įsimintinesnio vaidmens. Taip, jis buvo įdomus „Mieste“, kur savotiškai grįžo į Bostono priemiesčio nenaudėlio kailį ir jautėsi jame akivaizdžiai patogiai. Filme „Argo“, tikriausiai dėl to, kad į filmą pritrauktų daugiau merginų, be reikalo demonstravo tvirtą pilvo presą, bet iš esmės išliko santūrus ir netrukdė pasakoti istorijos.
Jam tiko ir politiko vaidmuo juostoje „Tikroji padėtis“ („State of Play“, rež. Kevin Macdonald, 2009). Tačiau nė vienas iš šių neblogų filmų nebuvo įdomus būtent dėl Beno sukurto vaidmens. Kitaip tariant, jo buvimas tuose filmuose nekilstelėjo tų filmų aukščiau.
Tačiau 2014-ųjų Davido Fincherio
„Dingusi“ („Gone Girl“) atskleidė visą Beno talentą. Sutrikusio, apgauto, manipuliacijos auka tapusio, bet kartu stipraus vyro vaidmuo atskleidė Beno galimybę kurti dviprasmišką, nevienpusį, sudėtingą vaidmenį. Yra scenų, pavyzdžiui, kai su juo asmenukę darosi nepažįstama moteris, kur jis atrodo silpnas ir sugniuždytas, o kitose – kur griebia žmonai už kaklo – atrodo grėsmingai galingas ir sprogstantis.
Vaidmuo „Dingusioje“ gana ryškiai primena anksčiau minėtą Beno vaidmenį „Holivudo misterijoje“. Juk ir Fincherį patraukė būtent Beno Afflecko šypsena, kuri „Dingusioje“ – ypač svarbi. Kitaip tariant, režisierius rinkosi jau esamas Beno savybes. Tad pagrįstai galima manyti, kad Benas Affleckas atsiskleidžia tik tam tikruose vaidmenyse ir iš esmės yra gana siauro diapazono aktorius. Panaši grėsmė, regis, buvo iškilusi ir broliui Casey, bet atsitiko priešingai.
Tuoj po „Džesio Džeimso...“ atėjo ne tik tarptautinė šlovė ir pripažinimas, bet ir įdomūs daugiaplanių vaidmenų pasiūlymai. „Man patinka rizikuoti. Jei vaidmens truputį bijau, tai pirmas ženklas, kad jis man tiks. Jei scenarijuje nėra rizikos elemento, abejoju, ar režisierius bus atviras rizikai“, – sako Casey Affleckas. Ir išties, nuo 2007 m. jis sukūrė ne vieną sudėtingą vaidmenį.
2010m. Michaelo Winterbottomo filme „Žudikas manyje“ („The Killer Inside Me“) jis ėmėsi rizikingo psichopato vaidmens. Visą filmą jis laviruoja tarp malonaus mylinčio vyro ir kankintojo, akimirksniu sprogstančio iš vidaus, be skrupulų daužančio meilužę. Kaskart jo personažui elgiantis priimtinai gali nujausti, kaip jo viduje kyla įtampa, tiksi bomba, kuri prasiveržia seilėmis ir nevalingais smūgiais.
Ta pati pusiau pravira šypsena bei neįtikėtinos energijos pliūpsniai matyti ir 2013 m. filme „Iš pragaro“ („Out of the Furnace“, rež. Scott Cooper). Jis – karys, tarnavęs Irake, matęs daugybę siaubingų dalykų, bandantis užsidirbti pinigų kruvinose pogrindžio muštynėse. Čia stebina ne tik aktoriaus fiziniai duomenys (vaidmeniui jis kasdien treniravosi tris mėnesius), bet ir pitbuliškas pyktis, sumišęs su nusivylimu, žlugdančia praeitimi. Jis neturi ko prarasti ir dega noru atkeršyti visam pasauliui.
Dar prisiminkime filmą „Ne šventieji“ („Ain’t Them Bodies Saints“, rež. David Lowery, 2013), kuriame Afflecko personažas pabėga iš kalėjimo ir galiausiai miršta. Gali pasirodyti, kad Casey tiesiog sutvertas psichopato personažams, kurie turi savo viziją, o ši niekaip nesutampa su ta, kuri priimtina visuomenei ir normaliam žmogui. Jo veide išties yra kažkas atstumiančio, o kone prievartinė šypsena visada pakiša mintį, kad jos stebėtojui rengiamas slaptas žudikiškas planas.
Jau atrodė, kad Casey gali ištikti Beno likimas – visą karjerą apibrėš keli panašūs vaidmenys. Tačiau pernai Casey Affleckas pasirodė vienoje iš nedaugelio dramų, kurioje niekas nešaudo ir nežudo – „Mančesteryje prie jūros“.
Kennetho Lonergano filme Casey vaidina į gimtąjį miestą priverstą grįžti žmogų. Jam reikia pasirūpinti ką tik mirusio brolio sūnumi. Tačiau ši viešnagė – tai akistata su nepakeliama praeitimi.
Turbūt geriausiai savo personažą šiame filme apibūdina pats aktorius: „Jis yra kaip puodas su verdančiu vandeniu. Jis laiko dangtį kuo stipriau, kad neprasiveržtų, bet kartais nukreipia dėmesį kažkur kitur ir dangtis nušoka. Tada viskas pradeda veržtis pro kraštus. Jis visada yra verdantis puodas.“
Visą filmą Casey Affleckas atrodo per plauką nuo sprogimo, paskendęs giliame ir bukame liūdesy, per prievartą besidorojantis su buitimi. Kartais, vos akimirkai, jis pratrūksta ir ekranas, atrodo, tiesiog suduš. Kartais jis nusišypso, nes, kaip sakė pats aktorius, „jei visą laiką tik liūdi, nustoji jausti liūdesį“.
Tikriausiai jautriausia filmo scena – atsitiktinis Michelle Williams ir Afflecko personažų susidūrimas. Šios scenos aprašyti neįmanoma, ji kupina žmogiškų ir pačių jautriausių niuansų, kurie ekrane dėstomi su neišpūsta empatija. „Nereikia daryti nieko, tiesiog jausti tuos jausmus, ir viskas veiks. Užuot transliavus, apie ką šis momentas, užtenka tikėti istorija ir elgtis taip, kaip galėtų elgtis žmogus tokioje scenoje“, – apie pasiruošimą pasakoja Casey Affleckas. Tai savotiškas pasitikėjimas ne tik žiūrovu ir jo gebėjimu sekti ir įsijausti į pasakojimą, bet ir tikėjimas žmogumi apskirtai, jo noru ir įgūdžiais jausti kitą.
Atrodo, kad būtent šiuo filmu galutinai išsiskiria brolių karjeros trajektorijos. Casey išsprūdo iš psichopatų bei antraplanių vaidmenų orbitos ir įsitvirtino draminių vaidmenų aktorių elite. Dabar jis bus geidžiamas mažų, bet ypatingų filmų režisierių, galbūt net susilauks kvietimų į prastus kalėdinius filmus apie jausmus. O Benas, matyt, trauksis už kameros, kur režisieriaus kėdėje galės kurti spalvingesnius charakterius, nei būdamas aktoriumi.
