Tikros pasakos, arba Sugrįžimai į prisiminimų laiką

 

Savo filmuose G. Žickytė pabrėžia, kad požiūrio taškų gali būti daug, ir stengiasi atskleisti personažų dramas ar jų poelgių dviprasmiškumą, kai negali būti vieno teisingo pasirinkimo, kiekvienąkart renkantis rezultatas bus nenuspėjamas. Ji supranta, kad įvykius (istorinius ar asmeninio gyvenimo) interpretuoti galima visaip, režisierę domina ryškūs personažai. Ji nebando savo herojams padėti prisiminti – labiau skatina juos atsigręžti į praeitį ir pasižiūrėti į save. G. Žickytės filmuose negali būti nesvarbių, vadinamųjų antrojo plano veikėjų. Ji be galo kruopščiai rengiasi filmams, yra smalsi klausinėtoja ir kantri klausytoja, sugebanti sulaukti to vienintelio, svarbiausio sakinio. Matyt, žurnalistika, iš kurios G.Žickytė atėjo į kiną, nebuvo atsitiktinė. Bet kartu režisierė leidžia žiūrovui išgirsti ir tai, kas nebuvo pasakyta ar ko neliko sumontuotoje medžiagoje, nes jos filmai nesibaigia kartu su seansu.

 

G. Žickytės pavardę išgirdau per „Skalvijoje“ rengtą pirmąjį lietuvišką „Dogmos ’95“ festivalį: visada geranoriškas kritikas Skirmantas Valiulis, buvęs festivalio žiuri pirmininku, tada kalbėjo apie gabią ir daug žadančią debiutantę. G. Žickytė – darbšti, atkakli ir atvira pasauliui režisierė. Man ji įkūnija pirmąją nepriklausomos Lietuvos kino kūrėjų kartą, mokančią naudotis naujomis bendros gamybos, kino fondų, tarptautinių kino festivalių, laisvo keliavimo po pasaulį, viešųjų ryšių teikiamomis galimybėmis, kurių neturėjo lietuvių kino klasikai. Gal todėl Žickytės filmai taip lengvai peržengia geografines ribas, gerai suprantami ne tik Lietuvoje ir pelno prizus, kurių išvardijimas užimtų didžiąją teksto dalį.

 

Mitomanų ir mitų istorijos

„Baras“ (2009) pradeda oficialią režisierės filmografiją. Filmo herojus – Baru visų vadintas Artūras Barysas, palikęs ryškų pėdsaką sovietmečio mėgėjiškame kine, o dabar dažnai pristatomas kaip pogrindžio kūrėjas. Režisierė rado būdą, kaip pristatyti ne tik kontroversišką asmenybę, bet ir epochą. Apie Barą filme kalba jo bendraminčiai, menininkai, literatai, muzikantai, fotografas, istorikas. Tik S. Valiulis – kitos kartos žmogus, regis, nelabai pritampa prie šių personažų, ne tiek kalbančių apie Barysą, kiek kuriančių jo legendą, neatsiejamą nuo sovietmečio Vilniaus. Jie kalba ir apie mitomaną Barą, kuris visada stengėsi nebūti sovietiniu žmogumi, ir kartu apie asmenybę, kuriai nebeliko vietos nepriklausomos Lietuvos kapitalistinių permainų erdvėje. Pasakoja apie nepritapėlį, nesuprastą, spalvingą žmogų, iki šiol prisimenamą ištikimų draugų. Kalba apie jo filmus (nuo savęs pridursiu, kurtus ir rodytus Lietuvos TSR kino mėgėjų draugijos, kurioje Barysas oficialiai dirbo), muzikinius performansus, girtus ekscesus. Prisiminimuose visa tai tampa pasipriešinimo sovietinio gyvenimo pilkybei ir asmeninės laisvės pasireiškimo aktais.

 

Realus Baro gyvenimas lieka už pasakotojų prisiminimų lauko, kažkas tik užsimena, kad jis nebuvo šeimos žmogus, kad turėjo verslininko gyslelę. G. Žickytė leidžia stebėti, kaip tikrovė pritaikoma legendai – net kino juostų ryškinimas pasakojimuose vyksta kažkur Lenkijoje, nes faktas, jog ryškinta tuometinėje Lietuvos televizijoje, matyt, pernelyg proziškas. Pasakotojai neslepia savo susižavėjimo Baru, neabejoja jo originalumu ir įtaka savo pačių gyvenimui. G. Žickytė ilgai (gal net pernelyg) jų klausosi ir kažkurią akimirką pasakotojų savivoka tampa daug įdomesnė už gana monotoniškus Baryso filmų fragmentus, turinčius iliustruoti jo kino talentą, jo pasimaivymus ar neblaivius svaičiojimus, kitokius Baro veiklos originalumo ar svarbumo įrodymus.

 

Šie liudininkų atsivėrimai išplečia biografinio pasakojimo ribas. Kai jie sako, esą Baras „nebuvo kabinetinis mąstytojas“ ar kad jis „buvo tokia ugnis!“, kai prisimena Baro pademonstruotą nušvitimą – tada jis uždegė stalą, atrodo, kad prisiminimų absurdas materializuojasi ir visiškai užpildo ekraną, bet patys kalbantieji to absurdo lyg ir nemato. Jie vis dar gyvena ta juos suformavusia jaunystės patirtimi. Senais berniukais likę filmo veikėjai liudija savo kartą. Jie gailisi, kad nebeliko pamėgtų kavinių, kad jaunimas nebeskaito knygų, nebeturi vizijų kurti „naujus meno reiškinius“, o besikeičiantis Vilnius žadina tik jų susierzinimą. Taip filmas apie Barą, kuris sovietmečiu galėjo spindėti, gaubiamas maištininko šlovės, o naujais laikais jo maištas tapo nereikalingas, transformuojasi į svajonių tapti svarbiais menininkais neįgyvendinusios kartos portretu.

 

Tik prisiminimais gyva G. Žickytės kartu su Maite Alberdi kurto trumpametražio filmo „Aš čia tik svečias“ (Lietuva, Čilė, 2016) herojė ispanė Joseba. Ji jau daug dešimtmečių gyvena Čilėje, bet senelių namuose, kur atsidūrė susirgusi Alzheimerio liga, moteris kalba tik apie praeitį. Liga ištrina tai, kas vyko vakar, bet Joseba prisimena Ispaniją, vaikystės gatves, baskų kalbą. Filmo kūrėjos fiksuoja tuos momentus, kai pasireiškia Josebos charakteris: ji erzina kitus pensionato gyventojus kalbėdama baskiškai, didingai atremia likimo draugo pasimerginimą ir netiki, kad šiuose namuose gyvena jau metus. Ji gali paveiksle ant sienos pamatyti moters kojas, nors jame nutapyti stogai, gali piktai džiūgauti, kai kitiems senukams nesiseka, bet Josebos būsena vis dėlto yra gryna. Regis, realybė jos nebeveikia.

 

Statiški kadrai, uždara namų erdvė, – valgomasis, poilsio kambarys, terasa, – gelsva, smėlio spalvos, lyg pablukusi sena fotografija filmo gama kuria uždarą prisiminimų erdvę. Gyvenimas lyg šagrenės oda susitraukia iki kelių prisiminimų tiesiog žiūrovų akyse.

 

Alzheimerio liga – vienas didžiųjų šių dienų siaubų. „Aš čia tik svečias“ kūrėjos subtiliai bando išsklaidyti baimę, parodyti, kad atsiminimai išlieka ilgiau net už savivoką, kad jie nugali mirtį. Bet optimizmo doze jos nesitenkina ir bando įvardyti tai, kas slypi po žadinančiais ir šypseną, ir liūdesį Josebos kasdienybės vaizdais. Vis dėlto „Aš čia tik svečias“ – pernelyg fragmentiškas, kad nuskaidrėtų ir suskambėtų filosofinės potekstės. Gal taip ir geriau: nereikia savintis Josebos prisiminimų, svarbiau suprasti, kaip išsaugoti savuosius.

 

Prisiminimai – ne vieno G. Žickytės filmo „materija“. Bet filme „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (2011), Sąjūdis ir „dainuojanti revoliucija“ nėra tik nostalgiškų prisiminimų objektas: režisierė sugeba tikrąja to žodžio prasme atgaivinti archyvinius kadrus, pateikti savitą požiūrį į tai, kas mūsų kine vis dažniau tampa tik pseudopatriotine rutina. Filmas sugrąžina į tikrovę, kuri filmo pasakotojo, filosofo Leonido Donskio žodžiais, „pradėjo keisti mūsų pasaulį“, ir epochą, „kuri skatino dvilypumą“. Tai 1988-ieji. TSRS jau keleri metai vyksta Michailo Gorbačiovo paskelbta pertvarka, o Lietuvoje prasideda „Roko maršas“, kurio didžioji žvaigždė yra grupė „Antis“.

 

Bet filme atgyjanti dainuojanti revoliucija tapo ir bandymu suprasti, kaip atsitiko, kad savimi pasitikintys komjaunimo funkcionieriai, „Anties“ pašaipūnai ir pirmieji Sąjūdžio šaukliai idealistai staiga ėmė ir susivienijo vienam, beveik neįgyvendinamam tikslui. Tik G. Žickytei dar įdomu ir tai, kad tikslą įgyvendinę ir pasijutę naujosios nepriklausomos Lietuvos elitu, tapę verslininkais, diplomatais, Europos Parlamento nariais ir kitokiais svarbiais žmonėmis, jie prarado autorefleksijos instinktus. Humoro jausmas, subtilus ironijos pojūtis – svarbi sudėtinė G. Žickytės kino dalis. Ji moka įžvelgti likimo pokštą rimtoje ar net dramatiškoje frazėje. Manau, kad „Anties“ sugebėjimas prisidengus kičinėmis zombių kaukėmis sakyti tiesą apie stagnuojančią sovietinę tikrovę, karnavališkas grupės humoro jausmas buvo artimas režisierei.

 

G. Žickytė yra sakiusi, kad Sąjūdžio metais ji buvo dar vaikas ir tai, kas atsitiko, jai primena pasaką. Gal todėl šiek tiek pasakiška ir filmo intonacija. Iki G. Žickytės filmus apie dainuojančią revoliuciją kūrė žmonės, kurie viską prisimena patys, – Edmundas Zubavičius, Rimtautas Šilinis, Saulius Beržinis. Jie rodė kelią į nepriklausomybę iš okupuotos šalies gyventojo perspektyvos. G. Žickytė pasinaudojo kitų kūrėjų nufilmuota medžiaga, bet jos filmas neprimena tų, kuriuos kasmet per įvairias tautines šventes rodo lietuvių televizijos. Skiriasi požiūris: tai jau sovietmečio prisiminimų ir traumų nebeapsunkintos kartos žvilgsnis į naujausią istoriją. Žaidimas žinomais, simboliškais kadrais (pavyzdžiui, Baltijos kelio) ir iš archyvų į dienos šviesą ištrauktais epizodais, kurie ankstesniems kūrėjams, matyt, pasirodė nepakankamai rimti ir „istoriški“ (kad ir berniuko pasakojimas apie tai, ką iš mūsų atėmė Hitleris ir ką davė Stalinas), įterpiant „Tarybų Lietuvos“ kadrus, dar labiau sukeistinančius situaciją. Skiriasi ir intonacija: patosas sumažintas iki minimumo. Kita vertus, „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ – tai filmas mitus ir legendas garbinančiai tautai. Jis apie roko grupę, kuri sugriovė Sovietų Sąjungą.

 

Lietuviškos revoliucijos istorija pasakojama rodant, kokia svarbi buvo roko muzika ir grupė „Antis“, tiksliau, jos lyderis Algirdas Kaušpėdas. Šalia šios istorijos nuosekliai pasakojama ir kita. Ji apie tai, kaip roko maršas atvežė tada dar uždraustą lietuvišką trispalvę į miestelius ir kaimus, kurių gyventojai negalėjo patikėti stebuklu ir šluostėsi ašaras. Apie „Antį“ ir Kaušpėdą filme pasakoja Audronė Kaušpėdienė, buvę komjaunimo veikėjai Margarita Starkevičiūtė, Gintautas Babravičius, Sąjūdžio ideologas Arvydas Juozaitis. G. Žickytė iš tikrųjų padarė didelį darbą – surinko įdomius, nematytus liudijimus, kad ir amžino rusų maištininko Artemijaus Troickio, kuris pasako tai, ko gal ir nenorima prisiminti: užsienyje „Antis“ buvo suvokiama kaip sovietų roko grupė, o Sąjūdis tada nieko nedomino.

 

„Kai mes žaidėme revoliuciją“ prikelia iš užmaršties ir pirmuosius grupės klipus, ir garsųjį pasirodymą rusų televizijos laidoje. Dainos ir amžininkų prisiminimai dar labiau pabrėžia paradoksą, kad sovietų valdžia iš esmės finansavo savo duobkasius. Tai pabrėžia ir kitas filmo dalyvis, filosofas ir Europos Parlamento narys Leonidas Donskis. Bet jam pasirodžius kadre, iškyla problema – L. Donskiui skirtas išmintingo ir visažinio komentatoriaus vaidmuo. Savo sentencijas jis beria važinėdamasis automobiliu, sukančiu nesuprantamus ratus naujomis spindinčiomis Vilniaus gatvėmis, o tai tarsi pabrėžia mintį apie pertvarkos laikų „barokinį politinį teatrą“, kuris netrukus pavirto tikrove. Iš pradžių komentatorius taip pat šiek tiek primena pasakos herojų – keista kepurė, artistiška kalbėjimo maniera, o primygtinai stambūs jo planai išryškina sunkiai tramdomą filosofo polinkį barstyti žodžių perlus. Bet kartu L. Donskis lyg ir paneigia savo žodžius apie tai, kad yra idealus stebėtojas.

 

Didžiausia filmo problema, kurios, regis, nepavyko įveikti, – kaip su pasakiška filmo intonacija derės tragiškoji Sausio 13-oji. „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ nutrūksta tada, kai žaidimai baigiasi, kai į Lietuvos televiziją įsiveržia okupantai, o tuometinis televizijos direktorius A. Kaušpėdas telefonu nurodo tiesioginiame eteryje su žiūrovais paskutines minutes bendraujančiai Eglei Bučelytei palaikyti gerą nuotaiką. Kaip, kada ir kodėl A. Kaušpėdas tapo televizijos direktoriumi, tiksliau, kada nugalėjo „Antis“ ir Sąjūdis, filme nepasakoma. Nepasakoma ir kas po to atsitiko A. Kaušpėdui, televizijai, Lietuvai. Filme atsiranda duobė (dramaturginė ir prasminė). Tai tie keliolika metų, per kuriuos Lietuva tapo tokia, kokia ji yra dabar, ar net savaip sugrįžus į būseną prieš Sąjūdį – jaučiasi nelaiminga, susipriešinusi, nepatenkinta ir nemoka džiaugtis naujų kaukių žaidimais.

 

Filmo pabaigoje prabangiai gyvenantis, baltais drabužiais vilkintis A. Kaušpėdas pozuoja fotografei prie baseinėlio su vokiečių menininkės pagamintomis varlėmis, kurių kainos neprisimena, bet vis pabrėžia: „čia tikras menas“. Filmo žiūrovams jis suvaidina trumpą scenelę, tarsi šaipytųsi pats iš savęs. Bet matyti, kad A. Kaušpėdas nuoširdžiai džiaugiasi įsigijęs vertingą meno kūrinį, kad didžiuojasi savimi ir savo vaidmeniu Lietuvos istorijoje. Jo pasaka jau įgyvendinta, ir tada kyla klausimas: o gal už „Anties“ kaukės nieko ir nebuvo? Klausimas nelabai svarbus, bet jis žadina kitus, gilesnius.

 

Meilės istorijos

2011-aisiais dar buvo ir trumpametražis filmas „Paskui saulę ir ožkas“ (2011), retas lietuvių kine savo personažais – ne menininkais, ne svarbiais veikėjais. G. Žickytė rodė bukoliškos saulės šviesos nutviekstus laimingus, vienas kitą mylinčius žmones, kurie gyvenimą mieste iškeitė į kaimą: pora augina ožkas ir gamina sūrius. Tai lyg trumpa pauzė prieš ilgai ir skausmingai kurtą filmą „Meistras ir Tatjana“ (2015). Juo G. Žickytė vėl pratęsė prarasto laiko tyrinėjimus ir sugrįžo į sovietmetį.

 

Šįkart G. Žickytės filmo herojai – Vitas ir Tatjana Luckai. Fotografas ir jo mūza. Jų meilės istorija ir yra pagrindinė „Meistro ir Tatjanos“ tema. Prie jos G. Žickytė artėja palaipsniui. Iš pradžių sužinome apie tragišką fotografo mirtį. Tada režisierė iš Luckaus draugų prisiminimų nuotrupų pradeda kurti savo herojų portretus ir pasaulį, kuriame jie gyveno. T. Luckienė-Aldag pabrėžia: „Turėjome savo pasaulį.“ Režisierę domina V. Luckaus temperamentas, nenoras ir nesugebėjimas prisitaikyti prie visiems privalomų taisyklių ir ypatinga nepriklausomo (nes kuria reklamas ir materialiai yra gana laisvas) fotografo situaciją. Deja, tokios laisvės iliuziją gali sugriauti visagalės KGB „dėmesys“. Visi filmo pasakotojai prisimena Luckaus ambicijas, gaivališkumą, neįtikėtiną Tatjanos grožį ir „pagrindinį demoną“ – alkoholį.

 

Luckų pasaulis gimsta mūsų akyse: originalus butas, jame gyvenantis liūtukas, bohemiški draugai ir sudėtinga epocha, kurią bando paaiškinti kitas talentingas fotografas, Luckaus draugas ir tuometinis visų Lietuvos fotografų viršininkas Antanas Sutkus. Jo prisiminimų fragmentai ne tik liudija apie laiką ar jo įvardijamą sovietinio žmogaus dviveidiškumą, bet kartu yra ir bandymas suprasti, o gal ir pateisinti save. (Klausydamasi A. Sutkaus, bandžiau įsivaizduoti, kaip jo vietoje kalbėtų V. Luckus. Nepavyko.) „Gyvas“ V. Luckus spalvotuose dokumentiniuose kadruose pasirodys tik filmo pabaigoje, tarsi tam, kad palygintume vaizduotėje jau spėtą susikurti portretą su žmogumi, kuris dar nežino, kad po kelių savaičių mirs.

 

Luckų pasaulį kuria ne tik prisiminimai, bet ir nuotraukos – jos yra įspūdingiausias sustingdyto, negrįžtamai pasibaigusio laiko dokumentas. Nuotraukos išplečia filmo erdvę. Bene pirmąkart lietuvių kine (ne tik dokumentiniame) taip natūraliai pateikiama milžiniška sovietinė erdvė. Centrinės Azijos, Gruzijos, Ukrainos pietų, Sibiro gyventojų portretai ir kasdienybės vaizdai atskleidžia ne tik fotografo meistriškumą, bet ir jo vidinę patirtį. V. Luckus nebuvo stebėtojas, jis gyveno plačiai – neatsitiktinai G. Žickytei teko ieškoti jo draugų ne tik buvusioje Sovietų Sąjungoje, Maskvoje, Rygoje ar Kijeve, bet ir Europoje. Taip suvokta Luckų gyvenimo erdvė padeda geriau suprasti kartos tragediją, kai ribų peržengimas buvo įmanomas tik uždarame draugų rate, kur alkoholis – ne tik atsipalaidavimas, bet ir nuskausminimo priemonė, ir būdas išgyventi minčių ir likimų bendrumą. Sovietinės meninės bohemos likimas daugiausia tragiškas.

 

Tokiame pasaulyje Luckai atrado dar vieną būdą būti savimi. Jų aistrą užfiksavo ne tik tuometinius tabu griovę Tatjanos aktai ar poros autoportretai lovoje, bet ir draugų prisiminimai. G. Žickytė nekuria idiliškos istorijos, nes ji tokia ir nebuvo. T. Luckienės-Aldag prisiminimuose iškyla ir kitoks V. Luckus. Tas, apie kurį Modris Tenisonas sako, kad jo „švelni dvasia kaip liūto pėdutės“. Tas, kurio buvo laukiama naktimis, kuris išduodavo jų meilę, bet kurio mirtis vis dėlto yra paskutinis nemirtingo jausmo įrodymas. Režisierė nesistengia rodyti intymių smulkmenų: jų yra tiek, kiek sau leidžia prisiminti filmo herojė. Ji filme kalba nedaug, tarsi bijotų prisiliesti prie praeities, į ją sugrįžti. Filmo operatorius Audrius Kemežys surado puikią metaforą – didinamasis stiklas Tatjanos rankose jos namuose Merilende padidina atskirus fotografijų kontaktų fragmentus. Tai jų autoportretai – veidrodyje, lovoje. Svarbiausia čia žvilgsnis, kurį užfiksavo fotoaparatas. Tai ir žvilgsnis į save, kurį filmuose mėgsta pabrėžti G. Žickytė. Taip už tragiškos filmo herojų meilės istorijos atsiveria ir sovietinės kontrkultūros panorama, ir stiprios moters likimas.

 

Tačiau iš Tatjanos prisiminimų akivaizdu, kad išgyventa tragedija ją pakeitė. Po to, kas įvyko, išsaugoti save ir kurti naują gyvenimą reikia didelės stiprybės. Matyt, ją gali suteikti tik meilė. Ji padėjo Tatjanai išsaugoti į JAV išsivežtus fotografo archyvus. Režisierei pavyko Tatjanos dramą parodyti itin subtiliai, išvengiant lietuvių žiniasklaidai būdingo polinkio epatuoti netikėtais prisipažinimais. Simboliška ir filmo pabaigos scena, kai grįžusi į Vilnių Tatjana ilgai kyla laiptais, bet paskutinę akimirką nedrįsta įeiti į savo buvusius namus.

 

Apie V. Luckų galima sukurti daug skirtingų filmų. Neabejoju, kad visi tie filmai žadintų audringas diskusijas, kaip jas žadina kiekvienas biografinis ar dokumentinis filmas apie žmogų, kuris gyveno palyginti neseniai, juk liudininkai niekad nebūna objektyvūs. „Meistras ir Tatjana“ – lyg didinamasis stiklas žiūrovo rankose, kiekvienas tame „kontakte“ pamatys tai, kas svarbiausia jam. Manau, kad G. Žickytė meilės temą pagrindine pavertė neatsitiktinai. Atėjo laikas papasakoti V. Luckaus istoriją, ir būtent pasakojimas apie Meistro ir Tatjanos meilę prikėlė iš praeities gyvą, prieštaringą žmogų – ne mitą ir ne angelą.

 

Dar tik pradėtas G. Žickytės filmas išjudino daugybę sričių – surengtos parodos, gimė puiki Margaritos Matulytės monografija apie fotografą, įkurtas jo fotografijos centras, sugrįžo archyvai. Lietuvoje tradiciškai kuriama daug filmų apie menininkus, tačiau tokio, kuris suteiktų kūrybai antrą gyvenimą, iki šiol nebuvo.

 

Laimingo žmogaus istorija

Apie G. Žickytės filmo „Šuolis“ (Lietuva, Latvija, 2020) herojų taip pat galima sukurti ne vieną filmą. Simas Kudirka – idealus dokumentinio filmo personažas: nugyvenęs ilgą gyvenimą, jis vis dar kupinas emocijų; patyręs ne vieną likimo permainą – KGB kalėjimą, Sibiro lagerį, dramatišką šeimos susijungimą, imigranto dalią, – jis vis dar jaučiasi svarbus istorijos liudininkas. Bet „Šuolis“ – ne biografinis filmas. Autentiška S. Kudirkos istorija tokia daugialypė, kad gali tapti bet kuo – sentimentalia vaidybine biografine juosta (tokią kadaise ir sukūrė amerikiečiai „The Defection of Simas Kudirka“ – į save, suvaidintą Alano Arkino, žiūrinčio S .Kudirkos atodūsis – vienas taikliausių filmo akcentų), patriotišku plakatu apie lietuvių laisvės kovas, likimo drama... Variantų daugybė, manau, įmanoma viską sudėti į vieną, bet tada tai būtų tik dar viena „visa tiesa“, kurią taip mėgsta žiniasklaida.

 

„Šuolio“ pradžia – Šaltojo karo kronikos epizodai. Jie tiksliai apibūdina situaciją, kurioje JAV prezidentas Richardas Nixonas atsidūrė po to, kai atgal į SSRS buvo išsiųstas prieglobsčio paprašęs lietuvis jūreivis. Bet iš tikrųjų filmas prasideda dramatiškais prisiminimais. Nors praėjo pusšimtis metų, S. Kudirka gyvai prisimena tą šaltą 1970-ųjų lapkričio dieną, kai jis peršoko iš laivo „Tarybų Lietuva“ denio į JAV pakrančių apsaugos katerį „Vigilant“. S. Kudirka prisimena kiekvieną akimirką, savo mintis, amerikiečių reakciją, gali parodyti, atkurti savo judesius – matome tikrą atminties teatrą, suvaidintą paties pagrindinio herojaus. Į šią pabėgimo ir prievartinio sugrąžinimo sovietinėn Lietuvon istoriją netrukus įsiterps ir „Vigilant“ kapitono bei jo padėjėjo prisiminimai. Jie daug graudesni, kupini iki šiol nepamirštos kaltės ir ašarų, kad teko nusileisti admirolo įsakymui ir sugrąžinti S. Kudirką, kaip tada manyta, gal net į mirtį. Galima suprasti, kad ir jų gyvenimą S. Kudirkos šuolis taip pat pakeitė iš esmės.

 

G. Žickytė ir anksčiau, atsispyrusi nuo konkrečių likimų ar įvykių, savo filmuose siekė rodyti aplinkybes, kurios vienus žmones paverčia didžiojo istorijos žaidimo dalyviais, o kitus – tik statistais ar žaisliukais. Jai įdomu, kaip toji istorija veikia likimus, režisierė nuolat lyg klausia, ar vienas žmogus gali pasipriešinti griežtoms nematomoms žaidimo taisyklėms.

 

S. Kudirkos istoriją G. Žickytė pavertė pasakojimu apie tai, kaip politikai lemia žmonių likimus, o šie bando jiems priešintis. „Šuolyje“ pasipriešinimo istorija parodyta keliais aspektais. Pirmiausia tai kaina, kurią S. Kudirka sumokėjo už savo svajonę. Apie ją pasakotojo dovaną ir humoro jausmą turintis S. Kudirka pats nekalba, gal tik prisimindamas kalėjimą, bet ir iš paskutinių titrų apie Amerikoje likusius vaikus, ir iš jo kasdienybės vaizdų galima suprasti, ką teko patirti ir kaip tai paveikė ne tik jį.

 

Į nuoširdų ir emocingą filmo herojaus pasakojimą G. Žickytė įterpia KGB tardytojo Vytauto Urbono (vienas įsimintiniausių „Šuolio“ veikėjų) gūžtelėjimą pečiais (esą peršoko, nes norėjo nusipirkti magnetofoną „Grunding“) ir saldų amerikiečių televizijos reportažą, kur S. Kudirka džiaugiasi gatvėje radęs išmestus nuostabius daiktus, žavisi amerikietiškomis parduotuvėmis ir rodomas kasdien prie namo, kuriame gyvena, keliantis JAV vėliavą. Atrodytų, štai toks XX a. Kandidas, naivuolis, kuriam viskas pavyko – ir apgauti sovietų sistemą, ir apsigyventi emigrantų rojuje: iš skurdžios totalitarinės SSRS peršokti į turtingą kapitalo pasaulį. Žiūrint filmą, entuziastinga salės reakcija į personažo juokelius gali net trumpam užgožti tikrą kartėlį, kai klaidžiodamas po spalvingą Niujorko centrą S. Kudirka prisipažįsta, kad tai – ne jo. Spalvų prideda ir gatvėje sutikta kaimynė Barbara, kuri prisimena, koks celebrity buvo Simas. Jų susitikimas toks šiltas ir nuoširdus, kad niekas neįtikins, jog jis tik suvaidintas prieš kamerą.

 

Šis susitikimas pratęsia kitą svarbią filmo temą – žmonių solidarumą. Politikai žaidžia savo žaidimus, bet prisiminimai apie tūkstantinius mitingus, kurie vyko JAV siekiant išlaisvinti S. Kudirką, rodo, kad paprastų žmonių ryžtas – didžiulė jėga, galinti priversti veikti net politikus, ypač tuos, kurie nori gyventi ramiai, be konfliktų. Gražinos Paegle’s ir kitų nematomų S. Kudirkos istorijos dalyvių užsispyrimas privers JAV prezidentą Geraldą Fordą imtis ryžtingų veiksmų. Galima sakyti, kad tai – demokratijos triumfas, neabejingų ir asmens laisvę ginančių piliečių pastangų rezultatas, bet išskirtiniame interviu „Šuolio“ autorei galingasis Henry Kissingeris tarsi ir patvirtins, kad tai gal tik istorijos atsitiktinumas, laimingas momentas, kurio širdies gilumoje niekas ir nesitikėjo.

 

Politikai filme rodomi gana ironiškai, ypač įsimena pasakojimas apie Kongreso narį, kurį kovotoju už S. Kudirkos laisvę pavertė noras įtikti rinkėjams – lietuvių emigrantams. Todėl tai ir filmas apie dviejų sistemų susidūrimą. Iš tikrųjų S. Kudirką juk išlaisvino tie paprasti žmonės, staiga atsidūrę istorijos skersvėjyje: derybų su sovietų jūrininkais liudininkai, demonstracijų dalyviai, Kudirkos mamos pusseserė ir Amerikos lietuviai, vaikai, kurie pasižiūrėję minėtą vaidybinį filmą rašė laiškus S. Kudirkai. Jo istorija tapo jų gyvenimo dalimi, o kartais net pasiūlė rinktis kelią – padėti imigrantams. Tuo „Šuolis“ itin aktualus, nes rodo, kad S. Kudirkos istorija vyksta ir mūsų laikais, dabar lygiai taip pat būtinas žmonių solidarumas, priverčiantis politikus dirbti savo darbą. Kita vertus, žiūrėdama į amerikiečius, kurie buvo neabejingi S. Kudirkos likimui, prisiminiau minimalius tuometinės Lietuvos spaudos komentarus apie „tėvynės išdaviką“ ir atvirą neapykantą kiekvienam, išdrįsusiam išsiskirti iš kitų ar pareikšti apie savo norus.

 

„Šuolis“ – tai ir filosofinė pasaka, avantiūrinis pasakojimas apie naujųjų laikų Kandidą. Kad ir kaip būtų, filmo herojus – laimingas žmogus. G. Žickytė pasakoja S. Kudirkos istoriją paprastai, bet jos nė per milimetrą nesupaprastina. Lyg vaistininkė ji tiksliai išsaugo proporciją tarp autentiškos istorinės kronikos ir dabar nufilmuotų prisiminimų, tarp to, kas labai asmeniška (pavyzdžiui, S. Kudirkos motinos istorija), ir to, kas yra didžiosios istorijos dalis, tarp tragizmo ir ironijos. Idealiai sumontuotas filmas palaipsniui atveria vis naujus pasakojimo lygmenis ir verčia sugrįžti į mūsų laikus. Istorija, deja, kartojasi. Ir ne visada kaip farsas.

 

Dar tik kuriamo G. Žickytės filmo herojė – išskirtinė asmenybė, humanistė, teatro kritikė, literatūrologė Irena Veisaitė. G. Žickytė pradėjo filmą, kai jos herojė dar buvo gyva ir kupina prisiminimų, kuriuose susipynė Holokaustas ir asmeninės dramos, praeitis ir dabartis. Teko matyti tik kelis epizodus, kurie gal ir neatsidurs galutiniame filmo variante, bet jie trumpam sugrąžino džiaugsmą girdėti ir matyti gimtadieniui besirengiančią, laimingą, Estijoje su jaunystės draugais bendraujančią, skaudžią praeitį prisimenančią filmo heroję. Tai tik keli epizodai, bet iš jų jau akivaizdu, kad tai bus svarbus filmas ne tik pažinojusiems profesorę Ireną.

 

Tekstas iš Rasos Paukštytės spaudai rengiamos knygos „Lietuvių kinas: laikas, filmai, asmenybės“