Tarp vidinių kraštutinumų

 

Cillianas Murphy mieliau menkina šlovę, kurią pelnė per du karjeros kine dešimtmečius. „Man ji kelia siaubą, nes nesu jokia asmenybė“, – sakė jis viename interviu. Nors jam patinka „atsikelti ir būti kažkuo kitu“. Jo personažai visada blaškosi tarp vidinių kraštutinumų, tarp gėrio ir blogio. Jie neranda ramybės, yra giliai sutrikę dėl šio dvilypumo. Pasirinkimas, išsilaisvinimas iš charakterio dviprasmybės jiems tampa gyvybės ir mirties klausimu.

 

Aktorius gimė 1976 m. Airijos uostamiesčio Korko priemiestyje Daglase kelių kartų pedagogų šeimoje. Mama mokė prancūzų kalbos, o tėvas buvo Švietimo departamento mokyklų inspektorius. Šeimoje augo dar dvi jaunesnės seserys ir brolis. Cillianas mokėsi privačioje katalikiškoje mokykloje. Mokėsi puikiai, bet sulaukdavo pastabų dėl elgesio. Pirmą kartą aktorinį talentą išbandė mokykliniame spektaklyje, tačiau svajojo tapti roko žvaigžde. Būdamas dešimties pradėjo kurti ir atlikti dainas, vėliau su broliu Páidi įkūrė muzikos grupę, gastroliavo ir net gavo vienos leidybinės kompanijos pasiūlymą įrašyti albumą. Tačiau tėvai berniukus atbaidė nuo šių užsiėmimų ir Cillianas 1996 m. klusniai stojo studijuoti teisės Korko universitetiniame koledže, tačiau netrukus visą jo dėmesį užvaldė teatras.

 

Jį patraukė nedidelės teatro grupės „Corcadorca Theatre Company“ spektakliai. Apytamsis ankštas baras, aktoriai, kurie ėjo į salę, įelektrinta atmosfera, pagaliau įspūdingas spektaklis „Prisukamas apelsinas“ pagal Anthony Burgesso kūrinį – visa tai sužavėjo Cillianą, ir prasidėjus atostogoms universitete jis atėjo čionai padirbėti. Anot kitų šaltinių – tiesiog neišlaikė pirmo kurso egzaminų. Taigi jaunuolis metė mokslus ir užsirašė į režisierės Pat Kiernan dramos pamokas. Kai nusprendė pasukti į teatrą, tėvai, norėję, kad jis baigtų rimtus mokslus, buvo priblokšti. Kaip Murphy sakė viename interviu: „Abu mano tėvai mokytojai, senelis buvo mokyklos direktorius, visos mano tetos ir dėdės yra mokytojai, taigi esu kilęs iš didelės pedagogų giminės. Žinau, kad jie nerimavo, – mūsų šeimoje niekas niekada nebuvo profesionalus menininkas. Tačiau dabar jie labai patenkinti tuo, ką darau.“

 

Sėkmė lydėjo Murphy nuo pirmo žingsnio. Drąsiam vaikinui buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo debiutuojančio dramaturgo Endos Walsho pjesėje „Disko kiaulės“ – liūdnoje istorijoje apie nesveiką smurtaujančio, pavydaus ir destruktyvaus paauglio meilę. Scenoje buvo tik dvi kėdės ir pora labai jaunų aktorių – Cillianas Murphy ir Elaine Cassidy. Du vaikystės draugai Pigas ir Rant gimė tą pačią dieną toje pačioje ligoninėje. Tačiau užaugę jie neberanda išraiškos savo santykiams. Pigas įsimylėjęs, jis negali gyventi be savo draugės, o jai rūpi išbandyti ką nors nauja. Murphy personažas neįstengia nugalėti savo troškimų ir pamažu panyra į beprotybę. Aktorius puikiai perteikė bauginančius perėjimus iš nepaprasto švelnumo į nemotyvuotos agresijos priepuolius. Vaidmuo atskleidė didelį pradedančiojo aktoriaus potencialą, trykštančią energiją, platų jausmų diapazoną. Pjesė Korke turėjo būti rodoma tris savaites, tačiau nepaprastas spektaklio populiarumas lėmė dvejų metų gastroles po Europą, Australiją ir Kanadą, o kartu spektaklis surinko gausybę prizų įvairiausiuose teatro festivaliuose. 2001 m. režisierė Kirsten Sheridan perkėlė pjesę į ekraną, filmui „Disko kiaulės“ („Disco Pigs“) Murphy pats įrašė dainą. Aktorius ir dabar kuria muziką, tačiau sakosi niekada gyvenime jos neišleisiąs. „Disko kiaulių“ ekranizacija atnešė Murphy šlovę Airijoje ir atkreipė režisieriaus Danny Boyle’o dėmesį. Bet iki šio susitikimo dar reikia mažumėlę palaukti.

 

Kai neturėdavo darbo pasiūlymų, vaikinas užsiėmė savišvieta. „Eidavau į knygyną, užsisakydavau pigios kavos ir tiesiog skaitydavau pjeses“, – prisimena aktorius. Nors šiaip jis dažnai grįždavo į teatrą, vaidino ir klasikiniuose spektakliuose, ir šiuolaikinėse pjesėse, pamažu net pradėjo rinkti apdovanojimus. Pavyzdžiui, vaidino Treplevą garsaus vokiečių režisieriaus Peterio Steino inscenizuotame „Vyšnių sode“. Retkarčiais filmuodavosi nepriklausomų airių režisierių trumpametražiuose filmuose, vaidindavo kelioms minutėms pasirodančius personažus pilno metražo juostose. Dar gastroliuodamas su roko grupe 1996 m. Cillianas Murphy susipažino su būsima žmona, dailininke Yvonne McGuinness. Jiedu susituokė 2004 m., augina du sūnus. Yvonne užsiima vaizdo įrašų montavimu ir poligrafija, režisavo kelis trumpametražius filmus.

 

1996 m. Murphy gavo antraplanį vaidmenį karo dramoje su Danieliu Craigu „Apkasas“ („The Trench“, rež. William Boyd). Pirmą pagrindinį vaidmenį suvaidino lengvoje amerikiečių režisieriaus Nelsono Hume vasaros dramoje „Saulės nudeginti“ („Sunburn“, 1999) apie jaunų airių kompaniją, vykstančią vasarai uždarbiauti. Jo personažas studentas pabėgo nuo nėščios draugės užsidirbti pinigų ir pasilinksminti Amerikoje. Šiame filme taip pat vaidina mūsiškė Ingeborga Dapkūnaitė.

 

Antrame svarbiame karjeros filme „Ties riba“ („On the Edge“, rež. John Carney, 2001) Murphy vėl teko dvasinę pusiausvyrą praradęs personažas. Džonatanas bando nusižudyti po tėvo laidotuvių ir atsiduria psichiatrijos ligoninėje. Kai palatos draugas paklausia, kodėl jis nori mirti, vaikinas atsako: „Aš nenoriu mirti. Aš tiesiog nenoriu gyventi.“ Jonathano meilė ligoninės pacientei Reičel, taip pat linkusiai į savižudybę, padeda jam įveikti depresiją. Skaudus ir liūdnas filmas apie tai, kaip sunku rasti jėgų gyventi. Deja, jis nesulaukė didelės sėkmės, todėl tikrąja savo karjeros pradžia aktorius laiko „Disko kiaulių“ ekranizaciją.

 

Tuo metu Danny Boyle’as kaip tik ieškojo aktoriaus fantastiniam trileriui „28 dienos po“ („28 Days Later“, 2002). Britų režisierius kūrė įtemptą istoriją apie ateities pasaulį, kuriame neliko nieko gyvo. Jis savaip numatė ir pasaulinę pandemiją, ir būsimą postapokaliptinio kino madą. Murphy personažas, paprastas didmiesčio kurjeris Džimas, po 28 dienų komos atsibunda ligoninėje. Išėjęs į ištuštėjusio Londono gatves, herojus supranta, kad įvyko nebepataisoma. Sutikęs porą tokių pat per stebuklą išgyvenusių herojų, Džimas kartu su jais leidžiasi į pavojingą kelionę po naująjį zombių pasaulį. Tai ne tik pasakojimas apie išgyvenimą po apokalipsės, bet ir portretas žmogaus, kuris per kelias dienas tampa negailestingu žudiku. Ir nors filmas turi laimingą pabaigą, Danny Boyle’as nusprendė apsidrausti ir sukūrė net tris jos variantus. Tačiau visose Murphy personažas miršta. Aktorius prisipažįsta, kad šis vaidmuo jam buvo lūžio taškas ir iš esmės nulėmė tolesnę karjerą. Švelnus, išsigandęs ir pasimetęs tylus žmogus tampa agresyvia, nesuvaldoma žudymo mašina. „28 dienos po“ labai išpopuliarėjo JAV, o Murphy buvo pakviestas į Holivudą.

 

Režisierius Christopheris Nolanas laikraštyje pamatė kadrą iš „28 dienų po“ ir jį taip sudomino nežinomo airio žvilgsnis, kad iškart pakvietė į atranką filmui „Betmenas: pradžia“ („Batman Begins“, 2005). Šis filmas tapo ne tik garsiosios trilogijos, bet ir režisieriaus bei Murphy draugystės pradžia. Iš pradžių aktorius buvo bandomas Briuso Veino vaidmeniui ir apsivilko Betmeno kostiumą. Bet sako, kad superherojaus kostiume jautėsi juokingai. Nolanas irgi suprato, kad subtiliam Murphy neskirta lakstyti Gotamo stogais, kad jo skvarbus žvilgsnis, žemas balsas ir šaltas androginiškas grožis puikiai tinka neigiamų personažų, rafinuotų kankintojų vaidmenims. Taip Murphy tapo piktadariu Džonatanu Kreinu, pramintu Kaliause – korumpuotu Arkamo ligoninės psichiatru, girdančiu ligonius baimę ir paniką sukeliančiais narkotikais. Su paprastu, tačiau dailiu kostiumu ir ant galvos nerūpestingai užsimestu džiuto maišu veikėjas atrodo tarsi atklydęs tiesiai iš siaubo pasakos. Nekaltas žvilgsnis ir susirūpinęs balsas tik sustiprina grėsmės efektą. Trapus, protingas daktaras Kreinas kontrastuoja su ryškias spalvas mėgstančiu Džokeriu. Aktoriui buvo skirta nedaug ekrano laiko, bet jis pakartojo šį personažą kituose dviejuose filmuose: „Tamsos riteris“ („The Dark Knight“, 2008) ir „Tamsos riterio sugrįžimas“ („The Dark Knight Rises“, 2012). „Nemanau, kad esu tinkamas tokiems filmams. Bet buvo smagu. Bus ką papasakoti savo vaikams“, – sakė jis.

 

Suvaidinęs epizodinius vaidmenis epiniame „Šaltajame kalne“ („Cold Mountain“, rež. Anthony Minghella, 2003) – Natalie Portman Saros nužudytas konfederatų kareivis – ir vaizdingame „Mergina su perlo auskaru“ („Girl with a Pearl Earring“, rež. Peter Webber, 2003) – mėsininko sūnus, be atsako įsimylėjęs Scarlett Johansson Gretę, – Murphy dar atliko pagrindinį vaidmenį filme „Naktinis skrydis“ („Red Eye“, 2005). Šiame kvailokame, bet energingame Weso Craveno trileryje jis įkūnijo simpatiškos išvaizdos teroristą, kuris skrydžio metu paima įkaite didelio viešbučio šeimininkę (Rachel McAdams). Šiame filme kartais galima patirti smagių akimirkų. McAdams visą laiką plūsta savo pagrobėją, trenkia kakta jam į nosį, įremia kulną į koją, įbruka rašiklį į trachėją. Wesas Cravenas sakė, jog Cillianas Murphy nustebino jį „Romeo išvaizdos ir serijinio žudiko žvilgsnio kontrastu“.

 

Vis labiau populiarėjantis aktorius nepamiršo savo tėvynės ir daug filmavosi namuose. O svarbiausia, sulaukė kur kas įdomesnių vaidmenų. Debiutuojančio režisieriaus Johno Crowley specifiško airiško humoro juodojoje komedijoje „Pertraukėlė“ („Intermission“, 2003) – net vienuolika istorijų iš dubliniečių gyvenimo. Kiekvienas veikėjas kažko ieško: vienas meilės, kitas pinigų, bet visi jie nori kažką pakeisti savo gyvenime. Tarp jų ir Murphy prekybos centro pardavėjas Džonas nunešiotais languotais marškiniais, nuoširdžiai nekenčiantis savo darbo. Tarp personažų užsimezga neįprasti santykiai, jų keliai nuolat susikerta ir ilgainiui tampa sunku susigaudyti, kas yra kas, ką jie pažįsta, kas jiems nepatinka. Vaidina žinomi airių aktoriai: Colmas Meaney, Shirley Henderson, čia Murphy pagaliau susitiko aikštelėje su savo geriausiu draugu Colinu Farrellu.

 

Berlyno tarptautinio kino festivalio nekonkursinėje programoje įvyko žinomo airių režisieriaus Neilo Jordano tragikomedijos „Pusryčiai Plutone“ („Breakfast on Pluto“, 2005) premjera. Šią Patricko McCabe’o knygos adaptaciją Murphy vadina viena mėgstamiausių. Jis prisipažįsta, kad vaidinti Patriką / Patriciją „Kitin“ Braden buvo tikras malonumas. Žavingai pasidažiusi Patricija, stumdama vaikišką vežimėlį ir nerūpestingai flirtuodama su statybininkais, pasakoja savo gyvenimo istoriją. Užaugintas kunigo, pamestinukas Patrikas visomis išgalėmis priešinasi visuomenės apribojimams ir draudimams. Jau kaip Patricija palieka gimtąjį Airijos užkampį ir išvyksta į Londoną ieškoti ją palikusios motinos.

 

Iškeliavusi sutinka panašių keistuolių, suvokia pasaulį už bažnyčios ribų ir išgyvena sunkią vidinę transformaciją. Filme „Pusryčiai Plutone“ nėra nė lašo agresijos, kuri lydėjo ankstesnius Murphy personažus. Yra švelnumo, žaismingumo, trapumo ir daug humoro – vienoje iš fantastinių scenų būsimasis Oppenheimeris nugali IRA teroristų būrį apipurkšdamas kvepalais. Nepaisydama ją supančio žiaurumo ir neteisybės, Patricija išlaiko tvirtą atstumą nuo tokio pasaulio. Kaip biliardo kamuolys ji eina per gyvenimą, atšokdama nuo įvairių kliūčių ir žmonių, kad pagaliau atrastų vidinę ramybę ir savo vietą pasaulyje. Už šį vaidmenį Murphy buvo nominuotas „Auksiniam gaubliui“ ir Europos kino akademijos prizui. Dar kartą moterišką pavidalą aktorius įgavo režisieriaus Michaelo Landerio trileryje „Povas“ („Peacock“, 2010). Kukli, užsisklendusi Ema – visiškai kitokia moteris iš mažo miestelio: konservatyvi, vilkinti nuobodžias iki kaklo užsagstomas sukneles.

 

Tapęs kino žiūrovų numylėtiniu, Murphy sulaukė ir profesionalių kritikų pripažinimo. Garsaus britų realisto Keno Loacho filmas „Vėjas, siūbuojantis miežius“ („The Wind That Shakes the Barley“, 2006) įtvirtino jo, kaip aktoriaus, gebančio įkūnyti bet kokius herojus ir siužetus, statusą. Filmą įkvėpė Airijos nepriklausomybės karo įvykiai, o jo pavadinimas susijęs su poeto Roberto Dweyerio Joyce’o balade apie 1798 m. airių sukilimą. Pasakojimo centre – du broliai Damienas (Cillian Murphy) ir Tedis (Pádraick Delaney) O’Donovanai iš Korko grafystės (Murphy gimtinės), kurių asmeninis likimas atspindi visos šalies istoriją. Gydytojas Damienas, negalėdamas pakęsti britų kareivių žiaurumo, prisijungia prie nacionalinio išsivadavimo judėjimo. Subtili Murphy vaidyba, kupina charakterio niuansų, atskleidžia jo personažo idealizmą, pyktį ir pasišventimą. Anot kritikų, tai radikaliausias Loacho herojus, kurį apibūdina šiurkštus kilnumas ir gilus ryšys su pasauliu. Jo moralinis maksimalizmas, nesavanaudiškumas ir pasirengimas paaukoti gyvybę už savo įsitikinimus paverčia jaunuolį pasaulietišku šventuoju, nors jo pasirinkimo teisingumu lengva suabejoti. Scena, kai sušaudyto IRA kovotojo kūnas atrišamas nuo stulpo, primena Kristaus nuėmimą nuo kryžiaus. Filmas 2006 m. laimėjo Kanų kino festivalio „Auksinę palmės šakelę“.

 

Britų režisieriaus Paulo Soterio romantinė komedija „Stebint detektyvus“ („Watching the Detectives“, 2007) pasakoja apie lemtingą Murphy vaizdo įrašų parduotuvės savininko Nilo ir lošėjos Violetos (Lucy Liu) susitikimą. Jis įsimyli moterį, kuri gyvenimą paverčia chaosu. Murphy dažnai kartojo, kad nemėgsta romantinių komedijų ir nesupranta šio žanro, tačiau ši miela istorija nugalėjo net jį. Įprastai santūrus aktorius virto be perstojo kalbančiu nerangiu droviu paaugliu, žvelgiančiu į pasaulį įsimylėjusiomis akimis.

 

Po penkerių metų Cillianas vėl susitiko filmavimo aikštelėje su Danny Boyle’u. Fantastinis filmas „Gęstanti saulė“ („Sunshine“, 2007) – apie tai, kaip daugianacionalinė erdvėlaivio įgula skrenda gelbėti gęstančios Saulės, nes Žemę sukaustė amžinas įšalas. Tačiau astronautai gauna nelaimės signalą iš savo pirmtakų kosminio laivo ir nusprendžia, kad visos žmonijos gelbėjimas prasideda nuo pagalbos konkretiems žmonėms. Murphy personažas – besiblaškantis autsaideris fizikas Robertas Kapa – visiškai netinka skristi į kosmosą, tačiau būtent jis atsakingas už didžiulę bombą. Jei pageidaujate, filmą galima žiūrėti kaip humanišką ir teigiamą „Openheimerio“ priešingybę. Juk skaidrių mėlynų akių Robertas bando išgelbėti žmoniją. Jau šiam filmui aktorius klausėsi mokslinių paskaitų, treniravosi ant mažos gravitacijos treniruoklių ir dalyvavo ekskursijose į branduolinius povandeninius laivus bei branduolinių tyrimų centrą.

 

Režisieriaus Johno Maybury istorinės dramos „Meilės riba“ („The Edge of Love“, 2008) centre – keturių personažų meilės peripetijos. Jie įsimyli, pavydi vienas kitam, susituokia ir beveik tampa negrįžtamos tragedijos bendrininkais. Murphy personažas iš karo grįžta palaužtas ir savo stebuklingomis akimis išraiškingai perteikia ir laimingus, ir baisius, ir depresyvius išgyvenimus.

 

Murphy yra savotiškas Christopherio Nolano talismanas. „Aš visada esu šalia Chriso, kad ir kokio dydžio būtų vaidmuo“, – sako jis. Fantastinio filmo „Pradžia“ („Inception“, 2010) siužetas sukasi apie Leonardo DiCaprio Kobą, kuris užsidirba vogdamas žmonių paslaptis tiesiai iš pasąmonės. Murphy personažas Robertas Fišeris yra didelės verslo imperijos paveldėtojas. Suaugęs vyras tebėra traumuotas vaikas, skaudžiai išgyvenantis sudėtingus santykius su tėvu. Kobas ir jo komanda prasiskverbia į Fišerio jaunesniojo protą, kad gautų vertingos informacijos apie verslininko įmonę. Iš esmės Robertas yra tik fonas Kobo veiksmams. Jis iš aktoriaus „bipolinių“ personažų serijos: silpnas vyras, kurį kankina būtinybė rinktis. Nervinga aktoriaus faktūra, natūralus jausmingumas ir trapumas daro personažą sudėtingesnį ir subtilesnį, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Karinėje Nolano dramoje „Diunkerkas“ („Dunkirk“, 2017) Murphy – bevardis kareivis, per stebuklą išgyvenęs laivo katastrofą ir sergantis potrauminio streso sindromu. Tačiau tikroji režisūrinio ir aktoriaus dueto šlovė dar prieš akis. Tai bus šeštas jų susitikimas...

 

Šmaikščioje Beno Wheatley kriminalinėje komedijoje „Spausk gaiduką!“ („Free Fire“, 2016) Murphy įgavo 7-ojo dešimtmečio IRA kovotojo pavidalą. Savitas akcentas, vešlūs ūsai ir odinė striukė ant languotų marškinių papildė aktoriaus airiškų personažų galeriją. Režisierės Sally Potter politinė satyra, kurią galima pavadinti ir pokalbių drama, „Vakarėlis“ („The Party“, 2017) pasakoja apie opozicinės partijos atstovės namų šventę, paskyrus ją šešėline sveikatos apsaugos ministre. Saviškių vakarėlis pamažu virsta teismu, kuriame personažai apkalbinėja vieni kitus ir traukia iš spintos savo pačių skeletus. Murphy vaidina nelaimingą bankininką, išgyvenantį žmonos išvykimą, kuris į vakarėlį atvyksta vienas paskutinių, tačiau tampa dramatiško finalo katalizatoriumi. Minimalistinės formos „Vakarėlis“ primena teatro spektaklį, personažų dramatizmas čia atsiskleidžia ne žodžiuose, o sąmoninguose nutylėjimuose.

 

Garsiuose filmuose Murphy vaidino antraeilius personažus. Ar prisimename jį fantastiniame „Tronas: palikimas“ („Tron: Legacy“, rež. Joseph Kosinski, 2010) ar „Viešpatavimas“ („Transcendence“, rež. Wally Pfister, 2014)? Murphy pasimetė net Rono Howardo nuotykių dramoje „Vidury vandenyno“ („In the Heart of the Sea“, 2015) ir Luco Bessono trileryje „Ana“ (Anna, 2019). Tik pandemijos įkarštyje pasirodęs režisieriaus Johno Krasinski postapokaliptinės parabolės „Tylos zona“ tęsinys („A Quiet Place Part II“, 2020) sugrąžino aktorių į populiariųjų gretas. Kilnus, nepatiklus pasimetęs našlys Emetas – pirmojo filmo personažų šeimos kaimynas požeminėje prieglaudoje. Kartu herojai bando išgyventi pasmerktame pasaulyje. Jų viltimi tampa žinia, kad egzistuoja atoki sala, kurioje įsikūrė grupė išgyvenusiųjų. Ir nors pagrindine filmo heroje išlieka Emily Blunt Evelina, Murphy pavyko sukurti tragišką niekuo netikinčio, tačiau gyvenimo vertę atrandančio žmogaus portretą. Šiedu aktoriai netrukus vėl susitiks „Openheimerio“ filmavimo aikštelėje.

 

2013 m. scenaristas Stevenas Knightas, įkvėptas gimtojo Birmingamo folkloro, parašė bandomąjį televizijos serialo „Birmingamo gauja“ („Peaky Blinders“, 2013–2022) scenarijų. Siužeto centre buvo Tomas Šelbis, airių gaujos vadas, Pirmojo pasaulinio karo veteranas, grįžęs iš fronto su potrauminio streso sutrikimu. Žiaurus banditas, teisinantis savo veiksmus rūpesčiu dėl šeimos ir virstantis tironu. Sunku patikėti, bet Murphy vos gavo šį vaidmenį. Įtikinti prodiuserius, kad androginiškas intelektualas gali suvaidinti gangsterį, nebuvo lengva. Murphy abejojo ir pats: „Esu liesas airis. Porą kartų vaidinau niekšus, bet jie niekada nebuvo fiziškai stiprūs.“ Stevenas Knightas iš pradžių kaip Šelbių šeimos galvą įsivaizdavo... Jasoną Stathamą. Nes Tomas Šelbis esąs grėsmingai pavojingas žmogus, kurį visi gerbia ir kurio bijo. Tačiau serialas atrodė tik nedidelis BBC 2 projektas, nežadantis didelės sėkmės, ir prodiuseriai ryžosi rizikuoti.

 

Murphy ištisą dešimtmetį išbuvo su personažu, kuris nieko nejaučia ir nieko nemyli. Apibūdina jį taip: „Bedievis. Nebijo mirties. Giliai širdyje gal net nori mirti. Būtent dėl to ir kelia siaubą.“ Knightas apie Murphy darbo metodą kalba taip: „Geriausi aktoriai visada patys save redaguoja, jie suvokia, kaip įsilieti į filmo struktūrą. Tai labai sudėtinga, bet Cillianas tai sugeba.“ Visus sezonus Tomas dreifavo tarp visiškos nejautros ir skausmingų išgyvenimų, savojo „aš“ paieškos ir statuso įtvirtinimo. „Mes daug grūmėmės, atlikome kaskadinius triukus, – sakė aktorius, – todėl į sporto salę vaikščiojau dažniau nei bet kada!“ Išmoko gerai joti. Penkiolika metų buvęs vegetaru dėl šio vaidmens ėmė valgyti mėsą. Tačiau serialui pasibaigus vėl grįžo prie vegetariško maisto.

 

Kovojantis už savo imperijos išplėtimą, Tomas išaustas iš jau nusibodusių, bet vis dar veiksmingų motyvų, kuriuose dera karo didvyrio aureolė ir netradicinis moralinis kodeksas: gilios tranšėjų traumos ir stiprybė, atsirandanti iš ribinių situacijų patirties, šaltakraujiško niekšo santūrumas ir retkarčiais atsirandantis jausmingas šypsnis. Šelbis nedvejodamas įvykdys žiaurią žmogžudystę, bet visą vakarą praleis prie viskio butelio, malšindamas sielvartą, kad pribaigė suluošintą arklį. Vyras, randantis paguodą liūdnose barmenės dainose, narkomanas, susigūžęs kaip kankinamas vaikas, opijumi slopinantis pasikartojančias haliucinacijas. Praėjus dešimčiai metų nuo pirmosios serijos pradžios galima drąsiai teigti, kad Tomo Šelbio vaidmuo – kultinis ne tik Murphy filmografijoje, bet ir XXI a. televizijos metraščiuose.

 

2021 m. rudenį, kai Murphy kaip tik rengėsi paskutinio „Birmingamo gaujos“ sezono filmavimui, jam paskambino Christopheris Nolanas. „Aš ketinu kurti filmą apie Oppenheimerį. – Pauzė. – Norėčiau, kad jį suvaidintumėte jūs.“ Nolanas seniai svajojo kurti filmą, kuriame pagrindinį vaidmenį atliktų Murphy. Genialus mokslininkas Oppenheimeris arba, kaip jis pats save vadino, „pasaulių naikintojas“, skuba padaryti didžiulį atradimą, o paskui išgyvena siaubingas jo pasekmes. Šis vaidmuo bene sudėtingiausias Murphy karjeroje, tačiau aktorius prisipažįsta, kad mėgsta iššūkius. „Manau, kad jei tikrai nori būti išskirtinis aktorius, turi per ilgą procesą susilieti su personažu, suvokti ir įsitraukti į tai, ką ketini kurti.“ Sukurti atominės bombos „tėvo“ Roberto Oppenheimerio įvaizdį Murphy ruošėsi šešis mėnesius, ir sėkmė nusišypsojo dar prieš filmo premjerą. Kartą į filmavimo aikštelę atėjo vienas knygos apie Oppenheimerį autorių. Pamatęs išsekusį Murphy sulamdytu rudu kostiumu, jis sušuko: „Daktare Openheimeri, dešimtmečius svajojau su jumis susitikti!“

 

Oppenheimeris tampa savo paties genialumo auka. Tai, ką jis padarys, pakeis daugybės žmonių gyvenimą, ir labiausiai – jo paties. Nė vienam sužeistam ir vienišam Murphy personažui nėra tekęs toks sudėtingas uždavinys. Oppenheimerio vaidmuo reikalavo intensyvaus darbo, o kartu apmąstymo ir atidžios įžvalgos. Kaip sakė pats Murphy: „To, kas vyksta jo širdyje ir galvoje, negalima vaizduoti plačiais potėpiais... Žinojau, kad viską reikia daryti subtiliai ir kukliai.“ Nolanas pavadino Murphy vienu geriausių savo kartos aktorių ir scenoje, ir kine, sakė, kad darbas su juo buvo vis didesnės naudos teikianti patirtis. O Murphy tvirtina pasirengęs Nolano filmuose sukurti bet kokį vaidmenį.

 

Atsiimdamas „Oskarą“ Murphy apsiribojo labai paprasta, net kuklia kalba. Jis neabejotinai dėkingas, tačiau akivaizdu, kad apdovanojimo nesitikėjo ir jo nesiekė. Taip pat paprastai jis kalba su kiekvienu pašnekovu, beveik niekada apie savo darbo specifiką, mieliau apie muziką ir šunis. Mėlynakis airis slepia asmeninį gyvenimą, tačiau kine žiūrovams atveria savo sielą. „Mano darbas – vaizduoti kitus žmones. Kuo mažiau žmonės apie mane žino, tuo geriau galiu vaizduoti kitus. Man tai akivaizdu ir logiška.“

 

Uždaram aktoriui, mėgusiam važinėti metro ir pirkti pieną gretimoje parduotuvėje, tapo vis sunkiau pasislėpti nuo gerbėjų dėmesio. Todėl sulaukęs keturiasdešimties Murphy su žmona ir dviem sūnumis iš Londono, kur gyveno daugelį metų, grįžo į ramų Airijos miestą netoli Dublino. Aktorius sako, kad rinkdamasis vaidmenis ir filmavimo grafikus atsižvelgia į šeimos interesus, nes nenori ilgam išsiskirti su žmona ir sūnumis. „Tai tarsi airiška istorija – išvažiuoti, atlikti reikalus ir grįžti namo. Atrodo, airiams tai įprasta.“

 

Murphy laisvai kalba angliškai, prancūziškai ir airiškai. Tapo BBC radijo stoties „Radio 6 Music“ kviestiniu didžėjumi. Jo veidas yra ant pašto ženklo. 2015 m. žurnalas „GQ“ jį pripažino vienu iš 50 stilingiausių vyrų. Jis yra UNESCO globėjas: gina benamių teises. 2016 m. aktorius žygiavo kartu su tūkstantine minia, kovojant už teisę į abortus Airijoje. Kai prodiuseris Harvey Weinsteinas Holivude buvo apkaltintas dėl seksualinio priekabiavimo, Murphy iškart jį pasmerkė. „Žaviuosi tomis moterimis, kurios prabilo apie tai“, – sakė jis.

 

Aktoriaus metai padalyti per pusę – šešis mėnesius jis yra eilinis šeimos vyras, kitus šešis praleidžia kurdamas personažus ekrane. „Mano gyvenimas labai paprastas. Skaitau daug knygų. Žiūriu daug filmų. Klausausi daug muzikos. Vedžioju šunį. Gaminu maistą. Būnu su šeima.“ Prasidėjus pandemijai Murphy prisipažino: „Tiesą sakant, man tai labai patiko, man patinka nedirbti.“

 

Nėra abejonių, kad nuo „Openheimerio“ prasidėjo kitoks Murphy karjeros etapas, tačiau jis tikrai nepamiršta savo šaknų. Šiemet menininkas suvaidino airiškoje dramoje „Tokie maži dalykai“ („Small Things like These“, rež. Tim Mielants) pagal rašytojos Claire Keegan to paties pavadinimo romaną apie anglies prekeivį ir pavyzdingą šeimos žmogų, kuris sužino nerimą keliančių vienuolyno paslapčių ir atskleidžia šokiruojančią tiesą. Scenarijų parašė senas Murphy bičiulis, „Disko kiaulių“ autorius Enda Walshas. Už tą ankstyvą vaidmenį jo pjesėje aš skirčiau Cillianui Murphy savo „Oskarą“.