Patekus į laiko spąstus
Ritualai
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje aktorius Richardas O’Brienas nusprendė atiduoti pagarbos duoklę B klasės kinui, bet kartu papildyti jį tuo metu itin madingu glam rock: jo sukurtas miuziklas „Šiurpiojo Rokio šou“ 1973 m. buvo pripažintas geriausiu. Tačiau kai virtęs filmu „Šiurpiojo Rokio šou“ pasirodė kino teatrų ekranuose, jis visus pašiurpino ir buvo apkaltintas blogu skoniu, kiču ir kitomis nuodėmėmis. Neigiamų atsiliepimų išsigandęs prodiuseris išėmė filmą iš repertuaro. Tačiau dar po metų filmas sugrįžo į mažus kino teatrus. Jis buvo rodomas naktiniuose seansuose pakankamai specifiškai publikai, kuri ateidavo į seansą vilkėdama filmo personažų kostiumus, pati vaidino atskiras filmo scenas priešais ekraną, dainavo filmo dainas. Neilgai trukus „Šiurpiojo Rokio šou“ uždirbo per 140 milijonų dolerių ir tapo chrestomatiniu kultinio filmo pavyzdžiu. 2005 m. jis buvo įtrauktas į Nacionalinį JAV kongreso bibliotekos filmų registrą.
Filmo gerbėjų bendruomenė nuolat auga. Pamažu susiklostė „Šiurpiojo Rokio šou“ žiūrėjimo tradicijos: žiūrovai choru kartoja personažų replikas, dar prieš joms nuskambant iš ekrano, kai kurie atsineša personažus simbolizuojančius daiktus, o „nekaltas“ žiūrovas (t. y. tas, kuris dar nedalyvavo panašiuose seansuose) pasitinkamas savotišku ritualu. Vienas Miuncheno kino teatras, kuriame filmas reguliariai rodomas kiekvieną savaitę nuo 1977 m., net pardavinėja žiūrovams specialų rinkinį su ryžiais, šokio schema ir kitais filmo atributais.
Paprasta istorija
„Šiurpiojo Rokio šou“ siužetas daugiau nei paprastas: draugų vestuvėse Džanetė (Susan Sarandon) pagauna nuotakos mestą gėlių puokštę ir jos vaikinas Bredas (Barry Bostwick) paprašo rankos. Abu personažai tokie teisingi, kad net šleikštu. Regis, juos ir apibūdina prie bažnyčios, kur vyko sutuoktuvės, pakabintas užrašas: „Gyvenk teisingai ir nieko nebijok“. Netrukus jie išsirengia į kelionę pas savo mokytoją, bet kelyje jiems nuleidžia padangą ir tamsią naktį per tikrą liūtį abu išsirengia ieškoti pagalbos. Pora apsidžiaugia pamačiusi šviesą, sklindančią iš gotiškų rūmų. Jie pasiprašo įleidžiami, kad galėtų paskambinti ir išsikviesti pagalbą, bet atsiduria metinio Transilvanijos susitikimo, kuriam vadovauja rūmų savininkas – ekscentriškas transvestitas daktaras Frankas-N-Furteris (Tim Curry), sūkuryje. Daktaras (beje, į šį vaidmenį iš pradžių pretendavo Mickas Jaggeris) kaip tik pasirengęs pristatyti susirinkusiems savo naują kūrinį – prikelti iš numirusiųjų sportiškos išvaizdos blondiną auksinio audinio kelnaitėmis. Tai ir yra Rokis. Miuziklo kūrėjas Richardas O’Brienas suvaidino Daktaro tarną Rif Rafą, kuris, pasirodo, yra ateivis iš kitos planetos. Beje, Transilvanija, – tai Transseksualijos galaktikos planeta, iš kurios į Žemę ir atvyko kosminis laivas, visai nesiskiriantis nuo gotiškų filmo rūmų. Apie tai, kas juose atsitiko porai, ir pasakoja mokslininkas kriminologas. Džanetė ir Bredas neišsižadės savo teisingų pažiūrų, bet beveik nepasipriešinę pasiners į malonumus, kurie nenumatyti teisingo gyvenimo aprašuose. Gal todėl mokslininkas jų istoriją reziumuos taip: „Jie šliaužia Žemės paviršiumi, šie vabzdžiai, vadinami žmonių rase, pasimetę laike, erdvėje ir prasmėje.“
Siužetas – tik gausios nuorodos į B klasės filmus, siaubo kino klasiką, masinę kultūrą. Nuo pat filmo įžangos, kai juodame fone stambiu planu rodomos ryškiai raudonai dažytos lūpos ir skamba daina, supranti, kad kūrėjams negalioja jokios gero skonio taisyklės. (Oficialiame filmo plakate raudonos lūpos tampa nuoroda į Steveno Spielbergo „Nasrus“, juolab kad ir užrašas skelbia „a different set of jaws“.) „Šiurpiojo Rokio šou“ yra ir miuziklo parodija, o jo muzikiniai numeriai kupini užuominų į Holivudo muzikinių filmų „didįjį stilių“.
Statybinės medžiagos
Filmo kūrėjai siūlo pasinerti į atviro kičo stichiją ir pajusti ypatingą malonumą, įvardijant visas „Šiurpiojo Rokio šou“ dviprasmybes ir aliuzijas, su kuriomis susiduri kiekviename – vaizdo, garso, teksto, siužeto, kostiumų, kameros rakursų, veikėjų vardų – filmo lygmenyje. Taip kino istorijos žinios tampa papildomu malonumų šaltiniu, nes šalia savaime suprantamų aliuzijų į Mary Shelley „Frankenšteiną“, šiame „saldžiame saldžių Tansilvanijos transvestitų“ pasaulyje yra daugybė užuominų (aliuzijų, citatų) į Fritzo Lango „Metropolį“ ir pirmuosius Holivudo siaubo filmus ar vėlesnius B klasės „siaubiakus“ apie ateivius iš kosmoso, o daugybė užrašų ir studijos R. K. O. emblema verčia prisiminti net „Pilietį Keiną“, Franko-N-Furterio rūmai primena Disney’aus studijos emblemą, kelyje zuja „mirties motociklininkų“ gaujos ir t. t.
Daugybė nuorodų ir į glam rock, kuris būtent 8-ajame dešimtmetyje pastūmėjo populiariąją muziką link dekadentiškumo, androginijos ir narcisizmo bei pavertė spindesį savo vienintele ideologija, o 1972 m. į Ziggy Stardustą persikūnijęs Davidas Bowie šią tendenciją perkėlė į biseksualios fantazijos erdves. Net politinės aktualijos „Šiurpiojo Rokio šou“ pateikiamos ironiškai – važiuodami automobiliu Džanetė ir Bredas klausosi JAV prezidento Richardo Nixono atsistatydinimo kalbos ir visiškai į ją nereaguoja.
Trumpai tariant, „Šiurpiojo Rokio šou“ statybinė medžiaga yra kičas, filme žiūrovo akyse tampantis campu. Kartais gali net pasirodyti, kad kūrėjai atmintinai išmoko 1964 m. Susan Sontag esė „Notes on Camp“, kurio esmę rašytoja apibūdino kaip žavėjimąsi viskuo, kas nenatūralu, dirbtina ir perdėta. Pasak Sontag, tai estetizmo rūšis arba estetinio matymo būdas, kai pasaulis vertinamas ne grožio, bet greičiau dirbtinumo ir stilizacijos kategorijomis. Ši estetika, ginanti populiariąją kultūrą, daug prisidėjo ir prie postmodernistinio požiūrio į kultūrą plitimo, nors „Šiurpiojo Rokio šou“ atsiradimo metais postmodernizmo terminas dar tik pradėjo įsigalėti akademiniuose sluoksniuose. Užtat postmodernistiniame kine nuorodų į filmą rasime ir Quentino Tarantino, ir brolių Coenų, ir jų sekėjų filmuose.
Sunku pasakyti, kaip „Šiurpiojo Rokio šou“ sutiks lietuvių žiūrovai, filmo nepamatę tada, kai jis ironiškai tyčiojosi iš visų tabu, buvo naujas, svarbus, provokuojantis. Tuo metu Vakarų pasaulyje nugalėjo seksualinė revoliucija ir radikaliai keitėsi vartojimo pobūdis: atsirado nauja visuomenės grupė, kuriai vartojimas tapo svarbiausia sudėtine gyvenimo dalimi. Šie žmonės skyrėsi amžiaus, lyties, išsilavinimo ar gyvenamosios vietos požiūriu, tačiau juos jungė tai, kad visi vartojo tuos pačius produktus, buvo tų pačių muzikos grupių gerbėjai, mėgo tas pačias sporto šakas. Būtent tada vartojimo pavyzdžiai vis dažniau ėmė lemti, ar žmogus yra vienos arba kitos bendruomenės dalis, ar ne. Po keliasdešimties metų ir nepriklausomoje Lietuvoje vartojimas tapo aktyvia ideologija, todėl įdomu, kaip „Šiurpiojo Rokio šou“ istorija bus perskaityta pas mus. Gal jo traukinys visai ir nevėluoja?
