Baimė – labai stiprus jausmas

Fatihas Akinas apie „Auksinę pirštinę“

„Auksinė pirštinė“
„Auksinė pirštinė“

Nuo penktadienio kino teatruose rodomas vienas prieštaringiausių šių metų filmų – vokiečių režisieriaus Fatiho Akino „Auksinė pirštinė“ („Der goldene Handschuh“, Vokietija, 2019). Akinas išgarsėjo, kai 2004 m. jo filmas „Galva į sieną“ buvo apdovanotas Berlyno kino festivalio „Auksiniu lokiu“. Turkų kilmės režisierius ne viename filme kalba apie savo šaknis – toks buvo Kanuose už geriausią scenarijų apdovanotas „Iš kitos pusės“ (2007). Režisierius dažnai filmuoja Turkijoje. Fatiho filmuose ryškios tapatybės paieškų, daugiakultūriškumo („Sielos virtuvė“, 2009), ksenofobijos („Iš niekur“, 2017) temos. „Auksinė pirštinė“ – tai Heinzo Strunko romano apie 8-ojo dešimtmečio žudiką maniaką Fritzą Honką (1935–1998) ekranizacija. Pateikiame pokalbio su režisieriumi, spausdinamo reklaminiame filmo buklete, fragmentus.

 

Jūs dar nebuvote gimęs, kai Fritzas Honka įvykdė pirmą žmogžudystę. Bet kaip ir Jūs, jis gyveno Hamburge, vaikščiojo tomis pačiomis gatvėmis. Ar tai paveikė sprendimą kurti filmą?

Taip, norėjau, kad filmas būtų asmeniškesnis. Man Honka – ne dar vienas maniakas, panašus į išgalvotąjį Hanibalą Lekterį, kuris veikia toli, JAV. Honka buvo realus žmogus, gyvenęs konkrečiame miesto kvartale ir neišvengiamai palikęs jame savo pėdsaką. Žemesnėse klasėse juo gąsdindavo: „Būk atidus, antraip tavęs ateis vaikučių mėgėjas Fritzas Honka!“ Filmų pagrindu visada stengiuosi imti kokius nors asmeniškus išgyvenimus, ir kuo medžiaga man artimesnė, tuo tikroviškesnis būna filmas.

 

Filmo veiksmo laikas – 8-asis dešimtmetis. Jame rodomas visuomenės pjūvis, kuris daugumai žiūrovų nebus artimas. Kaip siaubo filmui, jame palyginti daug socialinės kritikos.

Tačiau tai ne socialinė drama. Man regis, jau filmo sumanyme buvo jo didaktiškumo ir tendencingumo užuomina. Bet man filmas – tai kažkas daugiau, filosofiškiau. Jei truputį perfrazuotume indų filosofą Jiddu Krishnamurti, mano požiūris maždaug toks: Fatiho Akino ateitis vyksta dabar. Mes, esantys dabar, lemiame, kas bus toliau. Vadinasi, mes ir esame ateitis. Bet mus suformavo praeitis. Tad man praeitis, dabartis ir ateitis yra tapačios.

„Auksinė pirštinė“ – tai psichikos liga sergančio žmogaus, kurio nusikaltimų negalima paaiškinti socialine aplinka, portretas. Žinoma, galima klausti, kodėl niekas nepastebėjo tų moterų – jo aukų – dingimo. Ar jos neturėjo giminių, draugų? Tačiau nesu linkęs viso to nurašyti epochai, kai vyko žmogžudystės, nes tas pats vyksta ir mūsų dienomis. Žmonės miršta išsinuomotuose ir municipaliniuose butuose, savaites ten guli ir pūva, ir tik dėl smarvės kaimynai gali įtarti, kad įvyko kažkas blogo. Šie šlykštūs kvapai – taip pat sudėtinė mano filmo dalis. Žinoma, kurdamas filmą, paremtą tikrais įvykiais, stengiesi būti tikslus, bet kartu vengi įprasto ir nusibodusio žvilgsnio į praeitį. Filmus, kuriuose praeitis nesikreipia į dabartį ir egzistuoja savaime, visi greit pamiršta. „Auksinė pirštinė“, nors ir nufilmuota 8-ojo dešimtmečio įvykių pagrindu, kalba apie tai, kas galėtų vykti ir mūsų laikais.

 

Kaip reikia rodyti Fritzą Honką, kad žiūrovas nuo jo nenusisuktų ir stebėtų šio psichopato, žudiko bei alkoholiko gyvenimą?

Man daug padėjo Heinzo Strunko romanas. Suprantama, jis apskritai buvo vienas iš filmo atsiradimo impulsų. Romanas įdomus kaip socialinė drama, kaip istorinė kronika, bet ir kaip kūrinys apie žudiką maniaką. Knygos veikėjo pradedi gailėtis, bet filme nekalbama apie jo praeitį, apie tai, kokiomis sąlygomis jis augo, kaip iš jo tyčiojosi ir kaip prievartavo vaikystėje. Nenorėjau ieškoti jo žvėriškų nusikaltimų paaiškinimo. Man buvo svarbu perteikti visą Honkos nusikaltimų žiaurumą. Bet, kaip ir romane, stengiausi išsaugoti jo žmogiškumo blyksnius. Honka filme pavyko ir aktoriaus Jonaso Dasslerio dėka. Tai, kaip žiūrovai priims filmą, iš esmės priklausys nuo Honkos paveikslo. Jei tiems, kurie skaitė knygą, jis pasirodys pažįstamas ir įtikinamas, tada filmas jiems turėtų patikti.

 

Žmonės eina į kiną, nes nori pasijuokti, paverkti arba, kaip šiuo atveju, išsigąsti.

Dabar daug kalbama, kad internete rodomi filmai išstums kino teatrus. Bet siaubo filmai iš kino teatrų niekur nedings. Esu prisiekęs siaubo filmų gerbėjas, patinka, kai mane gąsdina. Stephenas Kingas yra sakęs, kad siaubas – tai būdas susitaikyti su mirties egzistavimu ir mūsų būties efemeriškumu. Mes dažnai apie tokius dalykus nekalbame tiesiogiai, matyt, todėl būtina siaubo filmo siūloma katarsio rūšis, nes siaubas sukuria akistatą su mūsų baimėmis. Baimė – labai stiprus jausmas, galime jį pajusti fiziškai. Kino teatre, kur nėra jokio realaus pavojaus, baimė gali suteikti ir teigiamų emocijų: jaučiame siaubą, bet kartu mums iš tikrųjų nekyla jokia grėsmė. 

 

Kokie filmai turėjo Jums įtakos kuriant „Auksinę pirštinę“?

Naudojau įprastas siaubo filmo priemones (kino kameros padėtis, montažas), turinčias gąsdinti žiūrovus. Tačiau nepamiršau žmogiškojo orumo ir nerodžiau žmogžudysčių kaip grynos pramogos. Vienas mano orientyrų buvo Krzysztofo Kieślowskio „Trumpas filmas apie žudymą“. Jis daug žiauresnis už „Pjūklą“ ar Quentino Tarantino filmus. Michaelis Haneke tokio pat ledinio efekto pasiekia filmuose „Paslėpta“ ir „Žiaurūs žaidimai“. Be to, turėjau omenyje Williamo Dieterle’s ir Jeano Delannoy filmus pagal Victoro Hugo romaną „Paryžiaus katedra“.

 

Parengė K. R.