Dvi labai tikros istorijos

Kovotojas (The Fighter) / 127 valandos (127 hours)

„Kovotojas“
„Kovotojas“

Kovotojas (The Fighter)

Režisierius David O. Russell | Scenarijaus autoriai Scott Silver, Paul Tamasy, Eric Johnson (pagal Keith Dorrington, Paulo Tamasy, Erico Johnsono knygą) | Operatorius Hoyte Van Hoytema | Vaidina Mark Wahlberg, Christian Bale, Amy Adams, Melissa Leo, Jack McGee, Mickey O’Keefe, Miguel Espino, Peter Cunningham, Anthony Molinari
2010, JAV, 113 min. Platintojas Lietuvoje Garsų pasaulio įrašai

127 valandos (127 hours)

Režisierius Danny Boyle | Scenarijaus autoriai Danny Boyle, Simon Beaufoy (pagal Arono Ralstono knygą) | Operatoriai Enrique Chediak, Anthony Dod Mantle | Vaidina James Franco, Amber Tamblyn, Kate Mara, Clemence Poesy, Kate Burton, Lizzy Caplan, Treat Williams, Elizabeth Hales, Darin Southam, Peter Joshua Hull
2010, JAV, D. Britanija, 94 min. Platintojas Lietuvoje Forum Cinemas


...Holivude tebedirbantis Bartonas Finkas išjungė scenarijų rašymo programą, nuspėjančią tolimesnį tekstą, ir išsitraukė iš lentynos storą nučiupinėtą knygą, ant kurios viršelio didelėmis paauksuotomis raidėmis užrašyta: „Tikros Amerikos istorijos“. Demonstratyviai – nors į jį niekas ir nežiūrėjo – užsimerkė, giliai įkvėpė ir atvertė atsitiktinį puslapį, atsitiktinę istoriją. Įdėmiai ją perskaitė. Pagalvojo: „Tinka.“ Tada grįžo prie stalo (prieš tai, be abejo, pasidaręs didelį puodelį „Nescafé“) ir ėmėsi darbo. Kurį laiką girdėjosi tik klaviatūros kaukšėjimas.

Pasak vienos lietuvės, nebešnekančios lietuviškai, Amerikoje yra patys geriausi ir blogiausi dalykai pasaulyje. Todėl scenarijų autoriams ar režisieriams pritrūkus fantazijos nereikia kankintis ar pirkti lėktuvo bilieto į Graikiją, kur įsikūrusios Helikono mūzos. Jiems pakanka išsitraukti praėjusio amžiaus laikraščių iškarpas, žymių žmonių nežymias biografijas arba nueiti į artimiausią Harlemą – Amerika tiršta spalvingų istorijų, kurios prašosi būti įamžintos pusantros, dviejų valandų trukmės filmuose. Todėl nenuostabu, kad didžiausia pasaulio kino industrija savo žiūrovą nuolatos peni kinematografiniais įvairiausių tikrų istorijų variantais. Nors toks kinas dažnai išsiduoda esąs „padarytas, netikras“, jis pretenduoja į tariamai glaudų santykį su tikrove. Kiekvienas filmas, besididžiuojantis nuoroda į tikrus faktus, primena apie problemą, kuri žinoma jau nuo Platono. Tai – meno autonomijos (ne)paieška, jos siekis (ne)atsikratyti išmonės statuso. Norėčiau, nors ir probėgšmais, prisiliesti šios problemos, tačiau vengdamas pasiklysti teoriniuose išvedžiojimuose, stengsiuosi ją atskleisti nagrinėdamas du gana būdingus naujus tokio kino pavyzdžius – „Kovotoją“ bei „127 valandas“.

Pastaruoju metu – tai galima puikiai matyti iš šių metų „Oskarų“ apdovanojimų – ypač pagausėjo filmų, skelbiančių, esą jie sukurti pagal tikrus faktus. Visi jie naudoja panašią strategiją: baigiantis filmui būtinai parodoma archyvinė ar specialiai filmui nufilmuota medžiaga apie herojų prototipus ir pašnekama apie jų vėlesnį laimingą gyvenimą. Juokiasi gergždžiančiu balsu tikrasis „Kovotojo“ Dicky – jo laukia ilgas ir šaunus gyvenimas; ant sofos sėdi „127 valandų“ Aronas su žmona ir vaiku – netrukus jis vėl kops į kalną. Nors filmas baigėsi, tikrasis gyvenimas tęsiasi. Todėl žmonės vis dar laikosi populiarios nuomonės, kad kinas su tikrove yra susietas mimetiniais ryšiais. Vienos valstybės užsienio reikalų ministras pasakė, kad kalbos apie neva prastą tautinių mažumų padėtį šalyje yra vertos kino scenarijaus, o ne rimto svarstymo. Suprask, gyvenimas grįstas sveiku protu, o kine klesti nebūti dalykai, fantazijos. Tad geriausiu atveju toks kinas galėtų pasistengti kuo tiksliau atvaizduoti realybę. Vis dėlto realybės ar tikrovės apibrėžimas gana platus. Be to, kinas, gebantis parodyti mūsų akiai nematomus dalykus, turi ypač gausų išraiškos galimybių pasirinkimą, todėl apsiriboti ne tik morališkai pasenusiu, bet ir neįgyvendinamu realistų šūkiu: „Rodyti realybę tokią, kokia ji yra iš tikrųjų“, nėra prasmės. Tad ir filmai, paremti tikrais faktais, nebūtinai sieks realistinio atspalvio, kitaip tariant, tikra istorija nereikalauja autentiško fono.

Taip atsitiko „127 valandoms“. Be abejo, vidinius žmogaus išgyvenimus nelengva įsprausti į kinematografinį rūbą, juo labiau kad herojus yra „prikaustytas“ prie uolos. Danny Boyle’as (prieš kelerius metus karaliavęs „Oskarų“ apdovanojimuose su kita irgi tikra, nors ir pagardinta egzotišku prieskoniu, istorija „Šiukšlynų milijonierius“) turėjo iš peties paplušėti, kad įtikintų žiūrovą, jog šis regi tikrą kančią, tikrą išsigelbėjimą. Tiesą sakant, jam tai nepavyko. Filme daug kinematografinio triukšmo, muzikinio klipo estetikos (finale muzika užgožia vaizdą, belieka tik klausytis puikaus garso takelio), kompiuterinės grafikos, na, visko, ko ir galima tikėtis iš tokio filmo. Kodėl neiškrapštei iš spintelės „Victorinox“ peiliuko? Kodėl neatsiliepei, kai tau skambino mama? Kodėl niekam nepasakei, kur tu važiuoji? Todėl, kad žiūrovas vidury filmo prisimintų šveicarišką peilį ir imtų gailėti manęs, bandančio atšipusiu peiliu persipjauti sau ranką. Nes tik vėliau turėjau suprasti, kad artimiausiems žmonėms laiko visada turi užtekti. Nes turėjau įsitikinti, kad nesu visagalis ir nuo manęs daug kas nepriklauso.

Panašių klausimų ir atsakymų yra ir daugiau, bet visi jie sueina į reikšmingiausią ir kontekstualiai patetišką filmo ištarą: „Ši uola manęs laukė visą gyvenimą. Kiekvienas mano žingsnis vedė prie šio plyšio žemėje.“ Gal režisieriui vertėjo tiesiog apsiriboti stambiu nelaimėlio veido planu, užuot leidus jam literatūriškai šnekėti...

Smagiausia buvo sužinoti, kad dėl dramaturgiškai svarbaus „karšto“ epizodo su šuoliais į vandenį „127 valandos“ nukrypo nuo tikrosios istorijos (deja, filme šis faktas liko nepaminėtas). Vadinasi, išmonė šiek tiek pagražino realius atsiminimus ir pritaikė 2011-ųjų žiūrovui. Be abejo, tai nesunaikino realumo dvelksmo, juk pats juostos herojaus prototipas patvirtino, kad viskas, išskyrus minėtąjį epizodą, taip ir buvo. Gal ši mano ironija visiškai ne vietoj, juk niekas nežino, kas iš tikrųjų vyko Arono galvoje.

Kaip ir nežinome, kas vyko dviejų netikrų brolių galvose, kai jie sutiko, kad jų istorija būtų panaudota Davido O. Russello filme „Kovotojas“. Nežinau, kiek tame filme yra „faktų“, o kiek „dramaturgijos“, bet šis filmas siekia kuo didesnio realistiškumo.

...Ant sofos sėdi vyrukas. Nervingai judina kelius. Jį tuoj filmuos HBO televizija. Tai vienas pagrindinių, jei ne pagrindinis, filmo veikėjų Dikis – buvęs profesionalus boksininkas, dabar įklimpęs į kreką. Sulysęs, pliktelėjęs, neišvaizdus. Ir tokia pati jį supanti provincialaus Amerikos miesto Masačusetse aplinka: vargani namiūkščiai, eiliniai darbininkai, atstumiančios moterys. Galėčiau ir toliau vardinti tikrovės elementus, tačiau, manau, užteks pasakyti, kad visi tie gausūs tikrovės burbulai subliūkšta vos suvokus, kad štai tas narkomanas ant sofos – aktorius Christianas Bale’as. Nesu nusiteikęs prieš gerus aktorius. Kurdamas Dikio vaidmenį, aktorius tikrai pasistengė (už pastangas dar ir „Oskarą“ gavo), tačiau filmui, kurio erdvė ir turinys spraudžiasi atgal į realybę, garsus aktorius tik pakiša koją. Tuomet režisieriui lieka tik ristis žemyn į moralus, meilės istorijas, šeimos dramas, nuspėjamą pergalę – visa tai, ką Holivudas išmano geriausiai.

Filme yra vienas epizodas, kai Mikis Vordas su drauge išeina iš kino teatro. Draugė piktinasi, kad Fernando Truebos filmas „Gražioji epocha“, apdovanotas „Oskaru“ už geriausią užsienio filmą, visiškai prastas. Pirma, ten nebuvo sekso, o antra, dar ir reikėjo skaityti titrus. Šį epizodą galima interpretuoti keleriopai, tačiau man jis pasirodė kaip pasišaipymas iš „tikrų“ filmo personažų ir kaip pataikavimas tariamai intelektualesniam „Kovotojo“ žiūrovui. Todėl šis epizodas taikliausiai apibūdina ir „Kovotoją“ – lėkštą tikrovės klišių rinkinį. Filmo ironija atsisuka prieš jį patį.

Du aptarti filmai, bandantys skirtingais keliais prieiti prie tikrovės, iš tiesų vadovaujasi ta pačia logika, kuri žmogų paverčia tiesiog dar vienu personažu įtempto siužeto kelių valandų trukmės filme. Žmogus tampa filmo kūrėjų dėmesio objektu tada, kai patiria skaudžius, intensyvius išgyvenimus ir sugeba iš jų „išsikrapštyti“. Todėl tokia istorija, kad ir buvo realiai įvykusi, jau daug sykių girdėta. Ji nesukuria naujų suvokimo būdų, nepadeda naujai pažvelgti į gyvenimą ir nekelia transformuojančių vaizduotę iššūkių.

Neseniai draugas atsiuntė nuotrauką iš Niujorko. Ten pavaizduotas neaiškios paskirties daiktas. Įdomu, ar jis vis dar ten stovi? Kokia jo istorija? Ar kas nors sukurs apie jį filmą?