Vidurnaktis Paryžiuje
(Midnight in Paris)

Būna filmų, ant kurių negali pykti. Dažniausiai tokie filmai man – žymių žmonių biografijos. Juos žiūrint kažkokiu būdu pro akis prasprūsta kūrinio kokybė, tiesiog sunku ją įvertinti, nes filmo centre – įdomi ir spalvinga asmenybė. Suteikta proga nors valandai persikelti į paslaptingus garsenybių gyvenimus atsveria visus galimus estetinius, stiliaus, scenarijaus trūkumus.

Kuo naujausias Woody Alleno filmas „Vidurnaktis Paryžiuje“ man priminė biografines juostas? Pirmiausiai tuo, kad jame vienas per kitą į ekraną veržiasi būrys 3-iojo dešimtmečio Paryžiaus bohemos žvaigždžių – pagrindinio filmo veikėjo (aišku, ir režisieriaus, ir daugelio žiūrovų) dievukai. Nepamenu, kad viename filme būčiau mačiusi tokią galybę įžymybių: Zelda ir Francis Skottas Fitzgeraldai, Ernestas Hemingway’us, Pablo Picasso, Luisas Buñuelis, Manas Ray’us, Salvadoras Dali, Gertruda Stein ir kt. Taip, anuometinis Paryžius išties lyg iš knygos, gyvenimas čia atrodo pasakiškas, tikras menininkų rojus, viliojantis genijus iš viso pasaulio, net iš tolimosios Amerikos.

Meilės ir romantikos simbolis Paryžius amerikiečiams visad buvo itin svarbus: įsimylėjėlių porai nuskristi į Paryžių reiškia ne tik įgyvendinti svajonę, bet ir sutvirtinti santykius. Woody Alleno filmas – tarsi meilės giesmė, nostalgiška odė miestui, kurį jis dievina, kuriame galbūt net norėtų gyventi. Nors tikrai nežinia, ar galėtų, – kaip palikti Niujorką? Visi šio žaviai „europietiško“ amerikiečio filmai – autobiografijos puslapiai. Šis – ne išimtis. Allenas ilgai brandino mintį grįžti filmuoti į Paryžių. Filme „Vidurnaktis Paryžiuje“ jaučiamas režisieriaus drovumas prieš miesto didybę. Paryžius – režisieriaus svajonė, perkelianti jį į kitą laiką. Kelionės laike – filmo pasakiškasis elementas. Allenui tinka stebukladario amplua, kinas leidžia jam pasijusti magu, kartais net visagaliu. Tai galima pastebėti ir ankstesniuose jo darbuose.

Režisierius savo alter ego patikėjo vaidinti holivudinių komedijų blondinui Owenui Wilsonui. Šis džiaugiasi pagaliau tapęs menininku, nors jo vaidmuo Alleno filme tikrai ne itin skiriasi nuo ankstesniųjų. Pagrindinis filmo herojus Gilas – gana nuobodus tipas. Jam žavesio turėtų suteikti tik noras sušlapti po lietum, nes nieko kito įdomaus, išskyrus kvietimą vaikščioti po miestą pėsčiomis, jis nepasiūlo. Galbūt labiausiai nustebina Gilo patarimas Buñueliui, koks galėtų būti jo naujo filmo siužetas. Iš drovaus, sutrikusio ir sunkiai žodį pralemenančio rašytojo tai išgirsti netikėta. Sunku patikėti ir mistiška Gilo knyga, kuria jis pats abejoja, bet kuri padeda jam kabintis už naujo gyvenimo vizijos. Laimei, Gertrudai Stein romanas pasirodys fantastinis, todėl įdomus. Bet čia tikriausiai epochų skirtumo, ne talento klausimas.

Gilo sužadėtinė Inesa savo įsitempimu ir isteriška baime gyventi tikrai vargina (pagirtinai įtaigi Rachel McAdams vaidyba). Kaipgi ji atsirado „tokio įdomaus ir talentingo“ rašytojo gyvenime? Tai nėra atsitiktinė pažintis, nes vestuvės jau ant nosies. Paryžiuje Inesa atsiskleidžia visomis spalvomis. Tokiai nuolat nepatenkintai žiežulai reikia greit rasti atsvarą. Ja tampa graži, kukli, nebylių filmų aura nušviesta drabužių modeliavimą studijuojanti Adriana. Sutikęs ją, Gilas išdrąsėja ir atsipalaiduoja. Adriana – jo mūza. Išgirdusi vieną sakinį iš Gilo romano, ji jau dievina jo talentą. Marion Cotillard puikiai moka persikūnyti, ji išties atrodo nužengusi iš praeities.

Amerikiečiai myli Paryžių, prancūzai (ypač paryžiečiai) myli Woody Alleną. Filmas tiesiog spinduliuoja abipuse meile. Ir nors Inesos tėvai, kurie ir pakvietė jaunuolius paviešėti meilės sostinėje, linkę daug ką kritikuoti, jie tikrai didžiuojasi savo viešnage svajonių mieste. Be to, už kritiką ir burbėjimus šiai porai su saiku atseikėta. Jie pavaizduoti kaip atstumiantys nejautrūs snobai. Filme matome turtingųjų Paryžių, dvelkiantį brangiais kvepalais, spindintį perlų auskarais prabangiame viešbutyje, klingsintį sidabriniais stalo įrankiais ištaigingame restorane, atveriantį antikvarinių parduotuvių turčiams duris, prisistatantį vitrininėmis miesto vietomis lyg iš atviručių kolekcijos. Taip, Allenas Europoje vieši ištaigingai. Londone, Barselonoje, Paryžiuje. Tas būties lengvumas tiesiog verčia susikurti intrigą tarsi iš nieko. Kažkas turi nutikti, kitaip būtų per paprasta gyventi. Alleno Paryžiuje visi lygūs tik prieš Lietų.

Džiaugsmas filmuoti Paryžiuje trykšta per kraštus. Filme visko barokiškai daug. Net tiršta žmonių, vardų, švenčių, įvykių, daiktų. Dabartyje ar praeityje. Daug detalių, daug personažų. Kaip sendaikčių parduotuvėse, apie kurias rašo rašytojas Gilas. Laimei, nuo to viso šurmulio gali atsikvėpti naktį. Stebuklai prasideda, kai varpai išmuša vidurnaktį, o Gilas vaikštinėja miestu vienas. Tos erdvės sau dar atsiranda Gilui priėmus sprendimą likti Paryžiuje. Filmo pabaigoje jis susitinka jaunutę pardavėją iš blusų turgaus ir jie kartu, nebijodami sušlapti, nutrepsena balomis į naują romantišką istoriją. Įsivaizduoju po lietum be skėčio per Menų tiltą tipenantį Woody Alleną; lietaus lašeliai varva nuo kepuraitės kraštų, po lietpalčiu paslėpta stebuklinga lazdelė, jis vylingai šypsosi: „Paryžius – tai šventė, kuri visada su tavimi...“