Laukinės atostogos
(Spring Breakers)

Maža to – Korine’as yra genialus eksperimentuotojas. Kiekvienas naujas filmas skiriasi savo naratyvine struktūra, forma ir stiliumi (nuo „Dogmos ’95“ iki trash estetikos). Beveik nesikeičia tik režisieriaus filmų herojai: autsaideriai, nevykėliai, sunkaus būdo paaugliai, psichinę negalią turintys žmonės, įvairiausi marginalai, nepritampantys arba sąmoningai atsisakantys paklusti „normalios“ visuomenės normoms. Jų kasdienybės nuobodulys, purvas, degradacija Korine’o filmuose atsiskleidžia visa savo autentika. Dėl šios autentikos, priartėjančios prie dokumentiškumo, režisierius pasiryžęs pats atsidurti prieš kamerą ir, pavyzdžiui, su filmo „Gummo“ herojais paaugliais maukti alų ir rūkyti žolę: Korine’as – savas bičas. Tačiau šalia juodžiausio nihilizmo jo filmuose visuomet egzistuoja grožis, viltis ir stebuklas. Kaip tos skraidančios vienuolės iš „Pono Vienišiaus“.

Naujausio filmo „Laukinės atostogos“, pernai pristatyto Venecijos kino festivalio konkursinėje programoje, herojės, keturios koledžo draugės, taip pat maištauja. Jų maišto priežastis ir tikslas – pavasario atostogos, Amerikos jaunimo vadinamos spring break. Tai kelias savaites trunkanti saulės, vandenyno, karšto paplūdimio smėlio, muzikos, vakarėlių, jaunų gražių kūnų, alkoholio ir narkotikų oazė, į kurią filmo veikėjos visomis išgalėmis bando patekti. Tai jų svajonė. Kad ją įgyvendintų, draugės padarys viską, net apiplėš vietinę užeigą.

Kaukėtos ir ginkluotos jos apšvarina kasą ir leidžiasi atostogauti: tolyn nuo nepriklausomybę ribojančių tėvų, įkyrėjusių mokslų ir gimtojo miestelio apatijos. Prasideda nevaldomas šėlsmas. Merginos įtiki pagaliau įgyvendinančios tobulo gyvenimo scenarijų. Tačiau po vieno vakarėlio ketvertas atsiduria policijos nuovadoje – pinigų išpirkai nėra, o tėvai nenutuokia, kur jų atžalos leidžia laiką. Pagalbos ranką ištiesia vietinis gangsteris Alienas. Jo pravardė savaip simboliška: tikrovė filme vis labiau traukiasi į šalį, užleisdama vietą svajonei ir keistai hiperrealybei. Sumokėjęs reikiamą sumą, Alienas priglaudžia sutrikusias merginas pas save. Laukinės atostogos virsta pavojingu žaidimu – globėjas nori jas paversti savo nešvarių darbelių sąjungininkėmis. Jis trokšta įgyvendinti savosios „amerikietiškos svajonės“ scenarijų.

Pirmoji palūžta Selenos Gomez vaidinama nuoširdžioji Faith (neatsitiktinai jos vardas reiškia „tikėjimą“, „ištikimybę“). Vėliau iš žaidimo krenta režisieriaus žmonos Rachel Korine įkūnyta Koti, o Alienas toliau atsainiai dainuoja vaikišką dainelę apie keturias į paplūdimį užklydusias višteles. Viena jų pabėga, kitai peršaunama ranka ir vargšelės grįžta į gimtąją fermą. Likusios dvi – Kendi ir Brit – užsimaukšlina ryškiaspalves kaukes, griebia į rankas po automatą ir lydimos Alieno iškeliauja suvesti sąskaitų su banditų konkurentų gauja. Filmo tonas įgauna naivios pasakaitės atspalvių.

Korine’as rodo visišką vertybių ir jaunų žmonių sąmonės tuštumą, nors jokiu būdu nėra moralistas. Greičiau – talentingas impresionistas. Jis atskleidžia šiuolaikinio jaunimo, pasimetusio populiariosios kultūros teikiamuose malonumuose, pasaulėžiūrą ir jokių taisyklių, tabu nevaržomą jauną sąmonę. Šis hedonizmas – ne tik siužeto elementas. Korine’as jį perteikia pačia filmo stilistika.

„Laukinės atostogos“ persunktos kičo estetika – ryškios, intensyvios, neoninės spalvos. Filmas primena ištęstą muzikinį klipą – visa apimantį, rėksmingą, perteklinį, kuriame išsitrina bet kokie vertybiniai orientyrai ir viskas klimpsta „amerikietiškos svajonės“ bedugnėje. Be to, drąsindamos bepalūžtančią draugę, merginos vis kartoja, jog tai lyg kompiuterinis žaidimas, lyg kino filmas. Vadinasi, galima viskas. Net finalas primena kompiuterinio žaidimo logiką, kai herojus su ginklu iškeliauja eliminuoti boso ir užimti jo sosto. Nevaldomi vakarėliai ne kartą filmuojami rankine kamera, kuri priartina vizualiąją filmo pusę prie namudinių „Youtube“ vaizdelių. Ir kompiuteriniai žaidimai, ir muzikiniai klipai bei internetiniai vaizdai yra tie virtualūs reprezentaciniai paviršiai, kuriais dabar sėkmingai slystama. Korine’as taikliai preparuoja šių (at)vaizdų mechanizmą ir poveikį.

Režisierių galima paskubomis ir neapgalvotai apkaltinti šio paviršiaus estetizavimu, pataikavimu populiariajai kultūrai, net žavėjimusi ja (tą jau spėjo padaryti ne vienas kritikas). Tačiau, man rodos, „Laukinėse atostogose“ esama dvigubo judesio. Maksimaliai nudailinta filmo forma, priverčianti žiūrovą beveik empiriškai užčiuopti paties vaizdo tekstūrą ir ja nuodėmingai mėgautis, kartu virsta gelme. Forma tampa turiniu, kalbančiu apie tokio paviršiaus pragaištį. Žiūrint filmą galvoje vis šmėkščiojo lietuvių taip mylimo italų teatro režisieriaus Romeo Castellucci vienos viešnagės metu pasakyti išganingi žodžiai, kad šiandien pragaras egzistuoja daiktų paviršiuje. Žinoma, pirmasis šią tiesą suprato Andy Warholas (neatsitiktinai į Castellucci „Pragarą“ lydi būtent šis menininkas). Jai, tikiu, pritartų ir Harmony Korine’as.