Dzūkijos jautis

Ūkanotu keliu atgal į lietuvių dokumentikos praeitį

„Dzūkijos jautis“
„Dzūkijos jautis“

Režisierius ir scenarijaus autorius Linas Mikuta | Operatorė Kristina Sereikaitė | Montažo režisieriai Linas Mikuta, Kristina Sereikaitė | Kompozitorius Erik K. Skodvin | Garso režisierė Lina Semaškaitė | Prodiuseriai Domantė Urmonaitė, Jurga Gluskinienė

2012, dokumentinis filmas, Lietuva, 57 min. Studija Monoklis


Iš teatro atklydusio į kiną jauno režisieriaus Lino Mikutos filmo „Dzūkijos jautis“ pradžioje apglėbtu ūkanų keliu važiuojame tarsi į niekur – į prarasto, nykstančio kaimo paieškas. Kartu ten vykstame ir ūkanotais lietuvių poetinės dokumentikos tradicijos keliais. Kitas kadras – ūkanotas laukas, medis, arkliai ir tarp jų žingsniuojančio žmogaus siluetas.

„Dzūkijos jaučio“ herojus – pagyvenęs Miškinių kaimo gyventojas Jonas. Jį kaime pažįsta visi, Jonas dirba įvairiausius darbus. Jis ir Lietuvos kaimuose vis dažniau įsikuriantiems miestiečiams padeda, išgeria, šmaikštauja apie Lenino sifilį, mergas kirkina, gyvuliais rūpinasi, kiaulę skerdžia, prižiūri žmoną, karšina motiną... Jonas kaimiečių už neįtikėtiną jėgą vadinamas Jaučiu.

Filmo kūrėjai atveria šio niekur neskubančio, tačiau vis kažkur su reikalais kulniuojančio kaimo gyventojo portretą, jo ir sakralų, ir kartu buitišką santykį su gamta bei aplinkiniais. Per šį žmogų atsiskleidžia ir Lietuvos kaimo portretas – išgeriančio, tam tikra prasme degraduojančio, nykstančio, pamiršusio apie savo prasmę, tačiau vis dar inertiškai saugančio žmogiškumą, archajišką pasaulėjautą, Dievą, buvimą gamtos apsuptyje, pagal jos taisykles ir ryšį, kurio į kaimą atvyksta ieškoti naujakuriai iš miesto.

Taip filmo herojumi filme tampa Miškiniuose sodybą turintis kaunietis psichoterapeutas Vitalijus Žukas. Kai jis bendrauja su Jonu, akivaizdus kaimo gyventojo ir miestiečio kontrastas. Matome juos kartu po pirties ar sėdinčius už vaišių stalo. Miestiečio tiesus, švarus, prižiūrėtas kūnas šalia neaukšto, kiek patinusio Jono. Matyti jųdviejų bičiuliški santykiai, bet kartu ir miestietiškas psichologo požiūris į kaimo gyventojus. Jis šmaikščiai priekaištauja tinginiavimą, provokuoja diskusijas, regis, žiūri į kaimiečius kiek iš aukšto... Per šį veikėją nejučia „išlenda“ ir kameros žvilgsnis, kuris veikiau miestietiškai antropologiškas, tiriančiai stebintis nei susitapatinantis ir ištirpstantis.

Jonas atsiskleidžia bendraudamas su draugu, su kuriuo jie kartu ir dirba, ir išgeria, ir apie mergas pasišneka. Jų bendravimas itin buitiškas, tiesmukiškas, bet kartu natūralus ir paprastas.

Tačiau įdomiausias Jono ryšys su žmona ir motina. Motina – iš senojo kaimo. Ją matome gulinčią patale ir besimeldžiančią. Dažniausiai ji meldžiasi už Joną, prašo Dievą suteikti jam kuo ilgesnį gyvenimą. Jonas prižiūri motiną, matyti, kad gerbia, maitina ją, tačiau kai ši ima švelniai pasakoti, kokio jo būta vaikystėje, ir pasiūlo kartu padainuoti, kaip jam esant mažam, Jonas pabėga. Jis bėga nuo švelnumo ir naivaus gerumo, tarsi negalėtų būti šalia.

Jonas ir žmona vienas su kitu elgiasi gana šiukščiai, atžagariai kalba, bendrauja itin buitiškai. Žmonai stipriai nusideginus ranką, jis gali pasiūlyti tik baltosios skausmui numalšinti. Tačiau filmo kūrėjams pavyko užfiksuoti ir juos siejantį ryšį, kai moteris klibinkščiuoja vieškeliu paskui Joną. Jonas tvirtai žengia priekyje, atstumas tarp jų vis išlieka. Jis nepadeda šlubuojančiai moteriai, bet visad jos palaukia ir išlygina juos skiriantį atstumą. Tokio jų žygio finale – viena svarbiausių filmo scenų. Ji tampa nykstančio kaimo simboliu – ši keista pora renka lentgalius pakuroms prie suklypusios kaimo gryčios, kurioje kadaise būta gyvenimo.

Filmo vizualumas – viena stipriausių jo sudėtinių dalių. Kristinai Sereikaitei puikiai pavyko išlaviruoti tarp buities stebėjimo ir pernelyg neestetizuotos vaizdo poezijos. Subtiliai elgiamasi ir su garsu – filme naudojamas daugiausia natūralus ir nuskamba tik vos keli muzikos intarpai, švelniai paryškinantys nuotaiką. Tačiau kalbant apie filmo struktūrą ir prasmių kūrimą gali pasirodyti, kad ypač filmo pabaigoje montažu prasmės „pritempiamos“, dirbtinai stiprinamas ir savaime simboliškų vaizdų emocingumas. Pavyzdžiui, iš lėto slenkanti laidotuvių procesija, motinos malda, pro langą žiūrintis Jonas ir debesys vakarėjančiame danguje filmo pabaigoje.

„Dzūkijos jautis“ savo tema, forma ir prasmių konstravimu aiškiai nurodo mokytojus ir primena beveik archetipinį lietuvių poetinės dokumentikos filmą. Matome tą patį sovietmečio sužeistą Lietuvos kaimą, tačiau į jį žvelgiama kitokiu, labiau nuo kaimo nutolusios kartos žvilgsniu. Filmo kūrėjai ilgisi to kaimo, juos liūdina nesprendžiamos provincijos problemos, jie jaučia, kad tas kaimas visiškai slysta tarp pirštų.

Tačiau taip pat galime ir jų klausti, kodėl vis sugrįžtama prie senųjų formų, kodėl poetinė tradicija įsišaknijusi taip giliai, kad neieškoma ne tik naujų temų, bet ir naujų formų. Kodėl negriauname ir nestatome, kodėl tik stebime ir ilgimės, tarsi klaidžiotume per ūkanas?