Zils Marijos debesys
(Clouds of Sils Maria)
Apie ką mokame šnekėtis
Režisierius ir scenarijaus autorius Olivier Assayas
Operatorius Yorick Le Saux
Vaidina Juliette Binoche, Kristen Stewart, Chloe Grace Moretz, Lars Eidinger
2014, Prancūzija, Šveicarija, Vokietija, JAV, Belgija, 124 min. Platintojas Lietuvoje „Scanorama“
Devyniasdešimt procentų dialogų šiame filme yra pokalbiai ne apie tai, kas vyksta personažų gyvenimuose, o apie pjesę, filmą, knygą, žiniasklaidą. Kaskart herojų pokalbiui pakrypus asmeninių išgyvenimų link, pašnekesys per palyginimą, metaforą ar montažą palieka realybę ir nardo fikcijoje. Natūraliai, nepastebimai.
Marija (Juliette Binoche), jos asistentė Valentina (Kristen Stewart), jauna aktorė Džo-En (Chloë Grace Moretz) atsidavusios nagrinėja viena kitos karjerą, personažų jausmus, motyvus. Marija lyg ir skiriasi, Valentina lyg ir įsimyli, Džo-En – taip pat. Šie įvykiai egzistuoja šalia. Kaip knygos ant naktinio stalelio.
Olivier Assayasas pasitelkia klasikinę muziką ir rodo kalnus. Ar kas nors gali būti banaliau? Jis kursto žiūrovą patikėti, jog tai – tik filmas. Jis taip lengvai žongliruoja žiūrovo įpročiais! Net nebesiekia įtraukt žiūrovą į pasakojamą istoriją. Jis ŽINO, kad žiūrovas bus įsitraukęs. Tai jam pavyksta padaryti per pirmas penkiolika minučių. Tai – jo kapitalas. Likusį laiką jis investuoja į diskusiją su žiūrovo lūkesčiais ir jausenomis.
Žiūrovas įsitraukia, pradeda jaudintis, kelti sau klausimus apie įvykius ekrane. Akimirkomis pamiršta, kad žiūri išgalvotą istoriją. Auditorijai pradeda skaudėti, susikaupia ašaros, jiems užgniaužia gerklę. Ir būtent tai – žiūrovo reakcija – yra dalis filmo medžiagos. Tik po to, tik po titrų supranti, jog lengviau recenzuoti pjesę, o ne savo kasdienybę; kur kas paprasčiau analizuoti pagrindinį personažą, o ne patį save; lengviau žiūrėti į ekraną, ne į veidrodį.
Stebime, kaip Marija repetuoja pjesės tekstą. Kelios minutės, ir nebesuprantame, ar ji vaidina, ar ne. Ar jai skauda kaip aktorei, ar kaip personažui. Neatskiriame jos vaidybos nuo gyvenimo. Tiesdamas paralelę tarp aktoriaus ir žiūrovo režisierius atskleidžia vieną gražiausių žmogaus galimybių – empatiją, sugebėjimą įsijausti į kito žmogaus jausmus ir būseną.
Olivier Assayasas klaidina žiūrovą tarp tikrovės ir prasimanymo. Lygiai taip pat jis klaidina savo herojes tarp tikrų ir pjesės įvykių. Tai, ką Assayasas daro su herojėmis, padaro ir su žiūrovu. Fikciją žiūrovas patiria lygiai taip pat stipriai, kaip ir realybę.
Ir tą akimirką, kai žiūrovas tuo patiki, Assayasas tuo suabejoja. Mėnesių mėnesius puoselėjusi savo vaidinamą charakterį Marija, atrodytų, per kelias akimirkas nuo vaidinamo charakterio atsiriboja. Iš tiesų jis visai nesvarbus arba svarbus tiek, kiek toje situacijoje pasako apie mus pačius. Tai, kad režisierius sukuria situaciją, kai įmanoma tai išgyventi, o ne perskaityti, yra meno kūrinio galimybių įrodymas.
Ir visgi, jei reikėtų parašyti savo gyvenimo recenziją? Apžvelgti dramaturgines duobes, pagrindinių herojų savybes ir jų įtaką veiksmui? Lengviau analizuoti „Zils Marijos debesis“.
