Viktorija
(Victoria)
Vieno kadro Berlynas
Vieno kadro Berlynas
Režisierius Sebastian Schipper
Scenarijaus autoriai Sebastian Schipper, Olivia Neergaard-Holm, Eike Schulz Operatorius Sturla Brandth Grøvlen
Vaidina Laia Costa, Frederick Lau, Franz Rogowski
2015, Vokietija, 140 min.
Platintojas Lietuvoje „A-One Films Baltic“
Padūmavusio technomuzikos klubo rūsyje sutinkame Viktoriją, trečią mėnesį Berlyne gyvenančią ispanę padavėją į uodegą surištais plaukais ir atviru veidu. Paryčiais, po paskutinio stikliuko išsiruošusi namo, ji susipažįsta su keturiais draugiškais vietiniais, žadančiais parodyti jai tikrąjį Berlyną. Netikėtai pratęstas vakarėlis bei nauja simpatija įpainioja Viktoriją į banko apiplėšimą, kuris viską apverčia aukštyn kojomis.
„Viktorija“ nufilmuota vienu kadru – šis besitęsiantis kadras paverčia filmą gyvu, nenudailintu, kvėpuojančiu padaru. Pirmą filmo valandą, rodos, nieko trileriško nevyksta – susipažinimas, girtos veikėjų šnekos laužyta anglų kalba mažai skiriasi nuo rytinių pokalbių hostelio virtuvėje. Atrodo, jog žiūri slacker (tai toks filmas, kuriame veikėjai nieko doro neveikia) filmą su romantišku prieskoniu. Tokia lėta filmo pradžia palieka vietos ir žiovuliui, ir įdėmiam įsižiūrėjimui į aktorius. Tai puikus triukas, nes žiūrovas nejučia įtraukiamas į antrąją filmo valandą, kai „Viktorija“ karštligiškai įsibėgėja. Šis nenutrūkstamas, nesumontuotas filmavimo būdas rodo, kaip veikėjai tarsi netyčia įsipainioja į beprotišką siužetą, o juokeliai ir pasitikėjimas savimi virsta bėgimu nuo mirties bei panika. Nesumontuotoje filmo tėkmėje atsiranda natūralios atokvėpio akimirkos. Viena gražiausių – kai išvargusi, nuo policijos pabėgusi Viktorija automobilyje atsidaro langą, pro jį plūsteli ankstyvo ryto gaiva, ir ji, it šuo iškišusi liežuvį, ją tarsi geria.
Filmas prasideda pusę penkių ryto, dar tamsiame, miegančiame Berlyne. Ryto aušrai vis melsvėjant, veiksmas išsiplečia į 22 netoli viena kitos esančias vietas. Kartu išryškėja paburkę aktorių paakiai, spuogai, susivėlę plaukai, nuo nemigos išblyškę veidai, kol galiausiai po dviejų valandų chaoso išneriama į šviesų rytą su pirmosiomis gatvėse pasirodžiusiomis senutėmis. Tai alinantis darbas visai filmavimo grupei, – „Viktorija“ nuo pradžios iki pabaigos buvo filmuojama tris kartus ir būtent trečiasis dublis panaudotas galutinei versijai.
Filmo siužetas nėra sudėliotas taip, kad būtų patogu nufilmuoti. Tačiau kamera ne tik seka veiksmą, bet kartu ir reaguoja į jį – didėjant filmo tempui, ji irgi pašėlsta, o dūžtant veikėjų viltims vaizdas praranda fokusą, tarsi kamera būtų susigėdusi. Nenuostabu, kad filmo operatorius Sturla Brandthas Grøvlenas buvo apdovanotas Berlinalės „Sidabriniu lokiu“.
Prie „Viktorijos“ natūralaus tiesmukiškumo prisideda gyvi, improvizuoti dialogai. Tačiau filmo realizmą griauna garso takelis. Vis įterpiama ilgesinga, lėta melodija, skirta žiūrovams, kad šie jaustųsi romantiškiau ar liūdniau, negu to reikalautų pats veiksmas. Galų gale ar lipimas ant daugiaaukščio namo stogo lydint lūkestingam muzikiniam fonui dar gali sukelti žiūrovams ypatingų emocijų? Didžiausią, virpinantį efektą sukelia garsai, natūraliai atsiradę filme – technomuzika klube, rytinis paukščių čiulbėjimas bundančiame mieste.
„Viktorija“ šaiposi iš berlynietiškų stereotipų. Keturi vietiniai primena karikatūriškas figūras. Argi tikrasis berlynietis – tai toks, trumpai kirptais plaukais, dėvintis spalvotą treningą su juostelėmis ant rankovių? Šie treningai juk pardavinėjami turistų lankomose gatvėse greta kailinių kepurių ir kitų DDR suvenyrų. „Tikrasis Berlynas gatvėse, o ispanai klubuose“, – sako jie ir vedasi Viktoriją į visą parą dirbantį kioską, vadinamąjį spätkauf, o vėliau sėdėdami pigiose plastikinėse kėdėse rūko žolę – štai tau ir tikrasis Berlynas.
„Viktoriją“ būtų geriausia žiūrėti nemokant vokiečių kalbos ir neskaitant titrų – taip susitapatinant su tuo, ką supranta ir filmo herojė. Tuomet patirtumėte visišką kartaus laimėjimo skonį ir tikrą pabudimą iš sapno filmui pasibaigus.
