Pjūklo ketera
(Hacksaw Ridge)
Viena tikėjimo pusė
Viena tikėjimo pusė
Režisierius Mel Gibson
Scenarijaus autoriai Robert Schenkkan, Andrew Knight
Operatorius Simon Duggan
Vaidina Andrew Garfield, Sam Worthington, Teresa Palmer, Vince Vaughn
2016, JAV, Australija, 131 min.
Platintojas Lietuvoje „Acme Film“
Šį žvilgsnį režisierius perkelia ir į „Pjūklo keterą“, pasakodamas apie Antrojo pasaulinio karo herojų Desmondą Dosą (Andrew Garfield). Jis – ypač religingas jaunuolis, kuriam įsitikinimai neleidžia atimti žmogaus gyvybės, tačiau, jo manymu, tai netrukdo stoti į armiją ir tarnauti. Vaikino tikslas – būti karo mediku ir gelbėti sužeistuosius užuot žudžius. Tačiau ne visi armijoje pozityviai vertina tokią nuostatą ir jaunuolį vadina bailiu, muša ir kitaip spaudžia pasiduoti, palikti armiją arba imti į rankas ginklą. Bet Desmondas neatlyžta sakydamas, kad jei pažeis savo principus – kas gi iš jo liks. Galų gale jis pasiekia savo ir su būriu iškeliauja į Japoniją. Ten po mūšio Pjūklo keteroje jis herojiškai išgelbsti per septyniasdešimt sužeistųjų. Vienas, naktį, be atvangos, vis prašydamas Viešpaties – padėk man išgelbėti dar vieną.
Visa tai mes žinome jau iš reklaminio filmo anonso. Įvykių prasme filme daugiau nieko ir neatsitinka. Jei bent kiek domėjosi, žiūrovas jau žino, kokią istoriją pamatys, dar prieš ateidamas į kino teatrą. Tačiau pažiūrėjus filmą susidaro įspūdis, kad Gibsonas norėjo papasakoti daugiau – ir apie Desmondo gyvenimą (santykiai su broliu, tėvu, mama, drauge), ir apie jo religinių įsitikinimų ištakas, ir jo kovą su armijos sistema, iššūkius principams, ir apie patį herojinį aktą.
Pagrindinio veikėjo gyvenime tiek įdomybių, kad režisierius tarsi neapsisprendžia, kaip išsamiai viską pasakoti. Viena vertus, jam norisi ilgiau nagrinėti vieną Desmondo gyvenimo etapą (pavyzdžiui, karo lauko teismą), ir jis rutulioja jį neadekvačiai ilgai, kita vertus, vietomis pradeda skubėti ir, užuot pasakojęs nuosekliai, staiga pabaigia sceną deramai nenuvedęs žiūrovo iki kulminacijos (antroji Pjūklo keteros ataka). Todėl filmas atrodo tarsi išbarstytas.
Naratyvo prasme režisieriui nepavyksta Desmondo stebuklo analizuoti (ką jau kalbėti apie apibendrinimą). Jis tiesiog „aprašo“ atskirus jo gyvenimo epizodus, kurie dramaturgiškai riša vieną įvykį su kitu bei legitimuoja tam tikrus herojaus pasirinkimus. Tiesiogiai ir dažnai primityviai. Tad „Pjūklo ketera“ – vienpusis, nė kiek nedviprasmiškas filmas.
Tačiau lygiai tokia pati yra religija ir fanatiškas žvilgsnis. Siauras filmo naratyvas koreliuoja su atmosfera ir paties režisieriaus požiūriu. Visa tai kartu sukuria įkvepiančią, bet ir bauginančią pasaką apie tikėjimo galią. A. Garfieldo vaidinamas herojus atrodo paliegęs, silpnas, negražaus veido, tačiau jame nuo pat pirmų filmo minučių matome labai stiprią ir nenugalimą energiją. Jis nė per nago juodymą nepasikeičia per visas dvi su puse valandos ir galų gale savo veiksmais įtikina esąs stebuklas. Ta jėga – ne jo vidinis pasirinkimas, o – tai nedviprasmiškai leidžiama suprasti – Dievo darbas.
Staiga visa armija be jo negali nė pajudėti ir laukia, kol šis pasimels. Pasaką Gibsonas baigia „Narsiosios širdies“ stiliumi – sulėtintai pralaiminčiais japonais ir didvyrišku pagrindinio herojaus spyriu į lekiančią granatą. Tai stebint kyla piktdžiugiška mintis, kad režisierius yra šventai įsitikinęs, jog Dievas Antrajame pasauliniame kare turėjo savo favoritų ir tai, be abejo, buvo JAV.
Kūrėjai supranta, kad žiūrovui sunku patikėti rodytais įvykiais, tad filmą baigia dokumentiniais kadrais – paties Desmondo ir jo būrio karių atsiminimais. Taip Gibsonas žiūrovą ištraukia iš religinio regėjimo ir ne tik dar kartą patvirtina, kad istorija grindžiama tikrais įvykiais, bet ir aiškiai liudija: Ar jums reikia Dievo įrodymo Žemėje? Jūs ką tik jį matėte.
Žinoma, vietomis Desmondas labai panašus į Jėzų, žinoma, Melas Gibsonas gana primityviai demonstruoja, kad tikėjimas susiduria su principiniais išbandymais. Akivaizdu, režisierius įsitikinęs, kad pasiduoti negalima, nes tik tuomet žmogus gali priartėti prie stebuklo (t. y. Dievo). Ir, žinoma, režisierius vis bando įrodyti Dievo buvimą ir tai daro pačiu primityviausiu būdu – teigdamas, kad tikintieji yra ypatingi antžmogiai, matantys ir galintys daugiau nei kiti.
