Floridos projektas
(The Florida Project)
Pasakų šalis prie bedugnės
Šešiametė Munė (Brooklynn Prince) vasaros atostogas leidžia „Magiškoje pilyje“. Visiškai nesvarbu, kad tai tik pakelės motelis, priglaudžiantis daug įvairių, tačiau dažniausiai socialiniame užribyje esančių žmonių. Režisierius Seanas Bakeris nematomą ir nemalonų Amerikos gyvenimą perkelia į šalia Disneilendo įsikūrusį ir savo purvą po ryškiai violetine spalva slepiantį motelį. Čia nerūpestinga Munės vaikystė dera prie pasakų rūmus primenančio „Magiškos pilies“ fasado. Munė kasdien su bendraamžiais prisigalvoja visokių užsiėmimų ir tingų vasaros nuobodulį paverčia nuotykiais. Kiekvieną dieną mergaitė gyvena iš visų savo vaikiškų jėgų – tarsi rytojaus nė nebūtų. Pažvelgus į „pilies“ vidų atrodo, jog tikrai rytojaus gali nebūti. Vaiko žvilgsnis nepastebi pavojingų žmonių kaimynystėje, nesuvokia netinkamo mamos gyvenimo būdo, žaidimu paverčia keblias suaugusiųjų situacijas. Neatsitiktinai vaiko žvilgsnis tampa filmo „Floridos projektas“ išeities tašku, leidžiančiu pamatyti Amerikos kontrastus, o perleidus per vaikiško naivumo prizmę apie purvą, skurdą, nusikaltimus galima kalbėti jų nedramatizuojant, nesmerkiant, priimant juos kaip neišvengiamas tam tikros aplinkos detales.
Tokių aplinkybių nulemtas ir Munės mamos Halės (Bria Vinaitė) – jaunos, lengvabūdiškos, nesukančios galvos dėl motinystės ir savo bei dukters ateities – gyvenimas. Ji – mama paauglė, nesunkiai įsivelianti į konfliktus, pinigų prasimananti abejotinos reputacijos veikla, tačiau iš karto lengva pajusti vėjavaikišką Munės ir Halės nuotaiką, draugišką, net labiau seserišką jų tarpusavio ryšį. Tai pirmas Vinaitės vaidmuo. Vaidybos pamokas Vinaitė pradėjo lankyti likus dviem savaitėms iki „Floridos projekto“ filmavimo, todėl nesuvaržytas, nesutelktas ir „nepamatuotas“ personažas puikiai tiko bendrai filmo stilistikai, atmosferai. Jaunoji aktorė Brooklynn Prince prieš kamerą jaučiasi itin laisvai ir natūraliai, tiksliai atlieka užduotis, veikiau tą vienintelę ir sunkiausią – būti savimi prieš kameras ir filmavimo grupę, tarsi nežinotų, jog kažkas ją stebi.
Neprofesionalūs aktoriai ir vaikai savotiškai išlaisvino pasakojimą iš fikcijos, suteikė spontaniškumo, dialogus pripildė natūralumo. Bene vienintelis profesionalas „Floridos projekte“ – Willemas Dafoe, pats pasisiūlęs vaidinti: „Stebėjau Seaną – ne visus jo darbus, nors, žinoma, jo „Mandarinas“ man padarė didžiulį įspūdį. (...) Ir kai sužinojau, kad jis pradeda naują projektą, pats paskambinau.“
Atsisakius dramatizmo, filme atsiranda daug „tuščių“, t. y. nuo papildomų prasmių atsietų kadrų. Kai matome mergaitę, besipliuškenančią vonioje, tai tarsi nieko nereiškiantis kasdienis ritualas, į kurį mes, žiūrovai, žiūrime su filmo herojėms artimu naivumu. Tačiau užtenka tik užuominos (žinutė Halės telefone, Munės išsiuntimas į vonią), kad šie „tušti“, net jau matyti kadrai prisipildytų prasmės.
Prie „Floridos projekto“ paprastumo ir natūralumo prisidėjo tai, kad režisierius neizoliavo „Magiškos pilies“ nuo įprasto gyvenimo. Filmavimo grupė stebėjo buvusiųjų šalia istorijas neromantizuodama ir nedramatizuodama įvykių. Andreos Arnold filmas „Amerikos mylimoji“ taip pat vaizduoja „kitą“ Amerikos pusę, tačiau tą purvą, apie kurį kalba ir kurį vaizduoja, paverčia savotišku glamūru. Šiuo požiūriu režisierės filmas įdomus tiek, kiek dokumentuoja spalvingą Amerikos Vakarų gyvenimo būdą. „Floridos projekte“ Seanas Bakeris pasikliauja aplinkos, personažų, požiūrių kontrastais, paversdamas filmą pasakišku, bet tuo pat metu žemiškai realistišku pasakojimu apie palaimintos žemės atstumtuosius.
Tiesa, filmo kulminacija nujaučiama ir intuityviai laukiama nuo pat filmo pradžios. Vis dėlto kryptingai pasisukus filmo siužetui norėjosi kiek stipresnės atomazgos. Nuo socialinės darbuotojos pabėgusi Munė, suprasdama, jog nebeturi saugaus prieglobsčio, skuba atsisveikinti su vienintele savo drauge Džense, tačiau nenorėdamos išsiskirti mergaitės bėga į tikrąjį Disneilendą, kuriame anksčiau ieškodavo nuotykių. Kai tikrovė, buvusi smagiu realybės Disneilendu, ima griūti, prieglobsčio tenka ieškoti plastmasinėse pilyse. Paskutiniai filmo kadrai, tarsi dokumentiškai nufilmuoti „Mandarino“ Iphone kameros, vis dėlto lieka kažkur anapus „Floridos projekto“ lengvumo, paprastumo, realybės.
