Izabelė ir jos vyrai
(Un beau soleil intérieur)

Vyrai filme tai išeina, tai ateina. Vakare gali priekabiauti bare ir netiesiogiai išvadinti prostitute, o ryte stovėti prie buto durų su puokšte ir prašyti atleidimo. Arba vieną dieną leisti pasijusti nepageidaujamai, kitą – kartoti gražius žodžius ir vilioti, o jau trečią teigti, kad daugiau kartu miegoti nederėtų. Šunsnukiai.

Ne ką geresnė, tiesą sakant, atrodo ir moteris. Neapleidžia jausmas, kad Izabelė yra, atsiprašant, tiesiog kvaila. Blaškosi nuo vieno vyro prie kito, kažkodėl tikėdamasi, kad šie sugrąžins jau seniai primirštą jausmą, suteiks gyvenimui pilnatvės, prasmės. O supratusi, jog to nenutiks – pyksta, priekaištauja, savęs gailisi. Nesuprasdama, kad didžiausias priešas meilės paieškose yra ji pati. Izabelė nešiojasi galvoje meilės idėją ir trokšta, kad sutiktieji ją atitiktų. Tiesiog koktu žiūrėti.

Net pavadinimas – „Izabelė ir jos vyrai“ – primena sekmadienio popietės muilo operas, o ne autorinį kiną.

Tiesą sakant, šis filmas lengvai galėtų toks ir būti, jei ne du faktai. Pirma, filmą režisavo prancūzų autorinio kino grandė Claire Denis, o ją apšaukti mizoginiška neapsiverstų liežuvis. Antra, filmas sukurtas pagal prancūzų filosofo Roland’o Barthes’o sudėtingos struktūros knygą „Meilės diskurso fragmentai“, kuri apibūdinama ne kaip romanas ar traktatas apie meilę, bet veikalas, kuriame analizuojami erotiniai, psichologiniai ir estetiniai meilės ryšio momentai – susiejant literatūrą su filosofija.

Vadinasi, viskas, ką prieš tai rašiau, yra netiesa. Arba galėtų būti tiesa, jei nežinotum minėtų dviejų faktų. Tiek Denis, tiek Barthes’o pavardės sufleruoja, kad galbūt ne viskas taip paprasta ir į filmą vertėtų pažiūrėti kitu kampu, kitoje šviesoje, prisimenant jau originalų filmo pavadinimą „Įsileisk šviesą“.

Režisierė nepasakoja nuoseklios istorijos ir atsisako bet kokios buities, kuri filmą subanalintų ir paverstų eiline melodramatiška istorija apie išsiskyrusią ir romantikos ieškančią vidutinio amžiaus moterį. Ne, režisierei rūpi ne siužetas, o žodžiai. Apskritai, tai yra kalbinis filmas. Būtent kalba atskleidžia visą įtampą, visus konfliktus ir prieštaras tarp personažų. Dar šiek tiek gestai ir žvilgsniai.

Gražiai apie šią plotmę rašo pats Barthes’as knygos pradžioje, aiškindamas jos struktūrą: „Viskas remiasi principu, kad reikia ne žiūrėti į įsimylėjėlį kaip tam tikrais simptomais pasižymintį subjektą, bet greičiau reikia jo balse išgirsti neak- tualumą, t. y. tai, kas nesileidžia būti išsa- koma.“ O vėliau paaiškina, kad knygoje pateikiamas ne psichologinis, o struktūrinis Aš portretas, kuris „nurodo skaitytojui kalbėjimo vietą – vietą kažko, kas kalba pats sau (su meile) priešais kitą (mylimą objektą), kuris nekalba“*.

Tokia ir Izabelė. Kalba ir fantazuoja pati sau. Ją jaudina žodžiai, erzina neteisingai interpretuotos frazės, žeidžia nutylėjimai. Ją vaidinančios Juliette Binoche veidas ir kūno kalba perteikia įvairius meilės niuansus – susižavėjimą, flirtą, pavydą, liūdesį. Subtiliai, neperspaudžiant, su humoru, kuris režisierei, jei prisimintume tamsius ir rimtus ankstesnius jos filmus, iš pradžių atrodo toks svetimas.

Apskritai, Claire Denis, man rodos, labai įžvalgiai perskaitė ir interpretavo Barthes’ą tuo atžvilgiu, jog veikėjai filme yra ne žmonės iš kūno ir kraujo, o apibendrinti meilės diskurso tipažai – tikrų jausmų trokštanti moteris, arogantiškas vedęs vyras, lengvabūdis jaunas aktorius, atsargus menininkas. Kitame filme tokius veikėjus-figūras būtų galima sukritikuoti kaip neįdomius, statiškus, o pasakojimą pavadinti bedvasiu, tačiau „Izabelei ir jos vyrams“ tai negalioja. Šis filmas nuo pradžios iki pabaigos yra kalbinis konstruktas. Jis leidžia iš šalies išgirsti, kokie kaprizingi, kvaili, juokingi ir beviltiški gali būti meilės ieškantys ar įsimylėję žmonės.

* Barthes, Roland, Meilės diskurso fragmentai, vertė Jurgita Katkuvienė ir Greta Štikelytė, Vilnius, Žara, 2016, p. 7.