Mergina
(Girl)

Geriausiu debiutiniu filmu Kanų kino festivalyje tapusi „Mergina“ – vienas iš tokių „filmų-keliautojų“, įsimenantis kaip solidus ir išbaigtas kūrinys. Nors filmas neišsiskiria originalia forma ar daugiasluoksniu siužetu, jis pasižymi brandžia kino kalba. Toks 2017 m. man buvo „Sūnaus globa“ („Jusqu’à la garde“, rež. Xavier Legrand), toks šįmet tapo „Mergina“ – neįmantrus, labai tvarkingas, bet paveikus.

Viena stipriausių filmo ypatybių – pagrindinio vaidmens atlikėjo, šokėjo Victoro Polsterio pasirodymas, taip pat apdovanotas Kanuose. Dhontas aktorių atranką vykdė Karališkojoje Antverpeno baleto mokykloje. Victoras Polsteris buvo pasirinktas mažesniam vaidmeniui, tačiau po kelių bandymų su tėvo vaidmenį atliekančiu Arieh Worthalteriu režisierius pakvietė vaikiną suvaidinti Larą. Didelių fizinių ir emocinių pastangų pareikalavęs vaidmuo įgyvendintas nepriekaištingai. Kiekvienas žvilgsnis ir judesys kuria Laros paveikslą, kupiną tikro ryžto ir užsispyrimo.

Operatoriaus Franko van den Eedeno kamera visada lieka su Lara. Net kai per pamoką mokytojas paprašo ją užsimerkti, ir tų, kurios jaučiasi nepatogiai, pakelti rankas, kai Lara maudosi dušo patalpoje, skirtoje mergaitėms. Taip žiūrovams leidžiama patirti viską, ką patiria filmo herojė. Kartu su Lara esame ir intymiausiomis akimirkomis: pro užtrauktas užuolaidas sunkiasi šviesa, kambarys pritvinksta šilumos, o mergina pradeda dieną procedūra, kurią jai draudžia gydytojas ir tėvas – paslėpti lytinį organą, trukdantį jai būti tuo, kuo iš tiesų jaučiasi.

Filme dominuoja šiltos spalvos. Tokia filmo atmosfera atitinka išorinę Laros ramybę – tėčiui, gydytojui, šokių mokytojai ir visiems aplinkiniams ji atrodo rami mergaitė. Šokių pamokose ji stengiasi iš paskutiniųjų, namie – rūpinasi broliu ir tėčiu. Tačiau po truputį ryškėja ir Laros frustracija. Ji negali susitaikyti su ne savo kūnu. Virtimo moterimi procesas jai atrodo per lėtas. Žaizdos ant kojų vis gilėja, psichologinė būsena darosi vis trapesnė, kol priartėjama prie skausmingo finalo.

Pasakodamas paauglio lyties keitimo istoriją Lukasas Dhontas nekuria konflikto tarp konservatyvios visuomenės ir individo, bet atskleidžia paties proceso sudėtingumą. Filme Larą palaiko visi. Regis, jos virsmui netrukdo niekas kitas, išskyrus ją pačią. Tėvo, šeimos ir aplinkinių pažiūros atrodo tokios progresyvios, kad ilgainiui darosi keista pati Laros frustracija. Užaštrinta baimė šiek tiek diskredituoja patį reiškinį, tarsi klausia, ar tikrai jos pasirinktas kelias yra teisingas. Tokį klausimą, žinoma, verta užduoti, tačiau suabejojus pagrindinės veikėjos psichologine būsena ima bjurti visos situacijos šviesumas, kurį režisieriui buvo taip svarbu sukurti.

Vis dėlto Lukaso Dhonto filmas vaizduoja visuomenę kaip pavyzdį, turintį padėti jaunam žmogui tapti savimi. Laros aplinkos žmonės skleidžia tą tikrąjį žmoniškumą, kuriuo norisi tikėti.