Tenet

Kaip veikia laikas?


Režisierius ir scenarijaus autorius Christopher Nolan
Operatorius Hoyte Van Hoytema

Vaidina John David Washington, Robert Pattinson, Elizabeth Debicki, Dimple Kapadia, Martin Donovan, Jurij Kolokolnikov, Michael Caine, Kenneth Branagh
2020, JAV, D. Britanija, 150 min.

Platintojas Lietuvoje „Acme Film“


Šio teksto pavadinimas labai supaprastintai apibūdina tai, kas labiausiai neduoda ramybės režisieriui Christopheriui Nolanui. Norint nors kiek suprasti naująjį jo filmą „Tenet“, reikėtų atsigręžti į ankstesnę Nolano kūrybą.

Jau pirmame mažo biudžeto filme „Persekiojimas“ („Following“, 1998) režisierius pradėjo tyrinėti savo kino galimybes – struktūrines, emocines, teorines. Filme „Memento“ (2000) istorija pasakojama atbuline tvarka: nuo spalvotos juostos, kai žiūrovas panardinamas į pagrindinio veikėjo amnezinę būseną, iki vedančio į priekį nespalvoto pasakojimo, kol galiausiai abu siužetai susilieja.

Kartais Nolano kine laikas išsitęsia iki begalybės, kaip kad filme „Nemiga“ („Insomnia“, 2003), kuriame niekad nesibaigiant dienai veikia ir užmigti negali Alo Pacino detektyvas.

Filme „Pradžia“ („Inception“, 2010) laikas neatsiejamas nuo sapno būsenos. Istorijos veikėjai bando įsiskverbti į savo „objektų“ protą. Sakoma, kad iki „Tenet“ pasirodymo šiame Nolano filme laikas buvo iškraipytas radikaliausiai.

Kosminėje odisėjoje „Tarp žvaigždžių“ („Interstellar“, 2014) bandomas perteikti nenumaldomai bėgantis laikas ir ką tai reiškia žmogiškam gyvenimui. Besiremdamas Nobelio premijos laureato, fiziko teoretiko Kipo Thorne’o darbais, Nolanas pradėjo analizuoti laiką ne tik emociniu, bet ir akademiniu lygiu.

Net karinėje dramoje „Diunkerkas“ („Dunkirk“, 2017) trys pasakojimo linijos atskiriamos skirtingais laiko tarpais: vienos savaitės, dienos, valandos. Nolanui buvo svarbu suvokti, kaip viena akimirka gali skirti gyvenimą nuo mirties.

O štai naujausiame filme laikas tampa tarsi preke. Tačiau ir toks palyginimas skamba per daug paprastai. Kaip ir mintis, kad Nolanas, vaizduodamas atbulai važiuojančias mašinas, atgal skrendančius paukščius, sprogimus, po kurių pastatai vėl atsistato, siūlo žiūrovui į pasaulį pasižiūrėti iš kito taško.

Šis be galo ambicingas ir konceptualus filmas nukelia į pasaulį, kuriame jau tuoj įvyks apokalipsė, o žmonės ir objektai jame gali keliauti laiku. Net ir „Pradžia“ po šio filmo gali pasirodyti kaip vaikų darže-is, nors sklandė gandai, kad „Tenet“ esąs pirmojo tęsinys.

Gandų buvo daug, juolab kad režisierius būsimus žiūrovus erzino daug anksčiau, nei filmas pasirodė kino teatruose. Net ir iš reklaminių klipų nebuvo aišku, kuria linkme Nolanas šįkart pasuks. Pavyzdžiui, dar praėjusių metų gruodį prieš „Žvaigždžių karų“ seansus buvo rodomas pirmas filmo epizodas apie teroristų užgrobtą Ukrainos operos ir baleto teatrą.

Filmo titruose ir vėl dėkojama tam pačiam fizikui teoretikui Kipui Thorne’ui. Tiesą pasakius, nuo nuorodų į fizikos teoriją filme ima suktis galva. Teko skaityti, kad Nolaną sužavėjo vadinamoji Wheelerio-Feynmano teorija, jog pozitronai veikia kaip elektronai ir gali judėti laiku atgal. Čia tik viena mažai kam suvokiama tezė – tokių apie kvantinę fiziką apstu, tad belieka pasikliauti Clémence Poésy suvaidintos mokslininkės mintimi: „Nebandyk suprasti, pajausk.“ Nebent įsigilintumėte į filme dažniausiai vartojamas frazes: „laiko inversija“, „entropijos pasikeitimas“ ir pan.

Taigi, jau pirmame epizode, kai užgrobiamas Ukrainos operos ir baleto teatras, supažindinama su pagrindiniu veikėju, taip ir vadinamu – Personažas (John David Washington). Užgrobimas man pasirodė kaip tiesmuka nuoroda į Maskvos muzikinio teatro tragediją 2002-aisiais, tačiau dabar populiaresnė Ukraina.

Jau šiame epizode Personažas pamatys kažką panašaus į fizinį objektų judėjimą laike. Kiek vėliau, Personažą užverbavus ypač paslaptingai slaptajai tarnybai, jos atstovas pasakys: viskas, ką turi žinoti, tai žodis „Tenet“ (juk jis iš abiejų pusių perskaitomas taip pat!). Jis tau atvers ne tik tinkamas, bet ir netinkamas duris. Vartok jį atsargiai.“ Tiesą pasakius, Personažas juo ir naudojasi taip atsargiai, kad per visą filmą jį vos teišgirstame.

Atmetus aukštosios fizikos terminiją, filmo istorija gana paprasta – Personažas turės sužlugdyti baisius rusų oligarcho Andrejaus Satoro (Kenneth Branagh) planus. Andrejus – tarpininkas tarp dabarties ir ateities, norintis nuo žemės paviršiaus nušluoti visa, kas gyva, dėl labai banalių asmeninių priežasčių. Rodos, net nepastebėjome, kaip vėl sugrįžo Šaltojo karo laikai, mat rusų tautos atstovai vėl tampa pagrindine grėsme šiam nuostabiam demokratiškam pasauliui.

Aišku, tokioje standartinėje istorijoje turi veikti ir moteris. Tai Andrejaus žmona Ketė (Elizabeth Debicki). Andrejus prieš ją smurtauja ir psichologiškai, ir fiziškai, o ji pakenčia vyrą tik dėl sūnaus. Nors Nolanas stengiasi parodyti, kad Personažas išgelbėdamas pasaulį kartu išgelbės ir Ketę su vaiku, jų santykiai atrodo be galo pritempti ir nenatūralūs. Net ir tada, kai jis išgelbsti pasaulį ir moterį, Personažo motyvacija padeda ne tašką, o klaustuką.

Šią banalią istoriją Nolanas bando užmaskuoti neįkandama leksika. Juolab kad scenarijų pradėjo rašyti prieš šešerius metus, kai vėl imta diskutuoti apie tai, kad patys žmonės atsakingi už kylantį vandenynų lygį ir džiūstančias upes. Tad ne veltui „inversija“ tampa pagrindiniu „Tenet“ atspirties tašku – jėgos iš ateities, pasinaudojusios šiuolaikinėmis technologijomis, sugebėjo pakeisti objektų entropiją... Kodėl? Nolanas atsako: todėl, kad laikas baigia išsekti, pasaulis – ant apokalipsės prarajos krašto, tiesą pasakius, ateitis – mūsų didžiausias priešas.

Atrodo, Nolano užmačios nuoširdžios, juolab kad jis žavisi ir viena garsiausių britų menininkių Tacita Dean, nominuota prestižiniam Turnerio prizui. 16 mm juosta nufilmuotuose darbuose menininkė naudoja kamerą kaip įrankį „pamatyti“ laiką, taip žiūrovui suteikdama galimybę užfiksuoti akimirką arba stebėti įvykius atbuline eiga. Tačiau Dean kūryba – eksperimentinė ir niekada nepretendavusi į „blokbasterį“. Tad Nolanas neaiškias dramaturgines pauzes, logikos trūkumą maskuoja vizualiaisiais efektais, o tai, pripažinkime, jis tikrai moka. Filme Wagnerio muziką keičia elektroninė, vieną veiksmo sceną keičia kita, kol galiausiai apskritai galima pasiklysti siužete.

Tikriausiai Nolanas piktinasi santūriais ir net negatyviais atsiliepimais apie filmą, mat niekas nesuprato, ką jis norėjo pasakyti. Tačiau iš akademikų mokslininkų esu ne kartą girdėjusi, kad ne tavo srities žinovams aiškinti reikia kuo paprasčiau, jei nori, kad tave suprastų. O kas įvyko šįkart? Filmą ėjo žiūrėti ir tie, kuriems rūpi tik reginys, ir tie, kurie Nolaną kaip režisierių vertina rimčiau. Pirmuosius reginys patenkino, antrieji liko nieko nesupratę. Ar tai tiek vieniems, tiek kitiems bent kiek padės susimąstyti apie globalią apokalipsę?

Gali būti ir taip, kad Nolano pavardė ir reklaminė kampanija suteikė per daug lūkesčių. Juolab kad dabartinės pandemijos akivaizdoje kai kurios filmo scenos atrodo pranašiškos: tikrai nejauku stebėti Personažo dėvimą deguonies kaukę, ypač kai salėje reikia sėdėti, laimei, kol kas tik su paprasta kauke. Štai ir oligarchas Satoras prasitaria, kad intuityviai nujaučia ateitį. Nolanas tą intuiciją irgi turi. Tik, kaip pasakytų kai kurie virtuvės šefai, jei nori užmaskuoti ne visai vykusį patiekalą – įdėk grietinėlės... Arba pašlakstyk „teriyaki“ padažu...