Undinė
(Undine)

„Undinės“ pradžioje Christianas Petzoldas suveria kelis motyvus: romantinę legendą apie undines, pakerinčias vyrus savo balsu ir žudančias juos už išdavystę, miestą, kurio požeminėmis upėmis ir kanalais (arba sapnais) nardo filmo herojai bei gyvena paslaptingas šamas Giunteris, ir meilės iš pirmo žvilgsnio istoriją. Petzoldo polinkis į absoliutų kadro grožį verčia prisiminti jo tėvynainį Douglasą Sirką, juolab kad ir Petzoldui melodrama yra galimybė pasigilinti į žanrą ir suteikti meilės siužetui antrą – ironišką ar net autoironišką lygmenį.

Petzoldas vadinamas svarbiausiu Berlyno mokyklos režisieriumi, Berlynas dažnai tampa jo filmų personažu, bet „Undinė“ žymi naujo režisieriaus ciklo pradžią: jis sumanė trilogiją, kurioje, pasitelkęs vokiečių mitus bei legendas, tyrinės dabartį. XIX a. poeto Friedricho de la Motte Fouqué heroję jis perkėlė į mūsų dienas, bet tai ne vienintelė sąsaja su vokiečių romantikais: „Undinei“ nesvetimas ir tradicinei vokiečių kultūrai būdingas nerealaus, antgamtiško prado įsiveržimas į realybę, kuris XX a. pradžioje ir formavo vokiečių kiną – turiu omenyje Stellano Rye’s ir Paulio Wegenerio „Studentą iš Prahos“, Friedricho F. Murnau „Nosferatu“ ir panašius filmus. „Undinė“ – tai pasaka, filmas apie miestą, apie šiuolaikinę civilizaciją, bet Petzoldas neprimeta savo traktuotės ir leidžia kiekvienam pasirinkti, kas jam svarbiausia.

Žinoma, tai ir filmas apie meilę. Petzoldas kuria ypatingą, irealią atmosferą, regis, iš visiškai konkrečių elementų. Atsitiktinai susitikusių Paulos Beer ir Franzo Rogowskio herojų žvilgsniai atspindi iškart akyse gimstančią aistrą, jų pasinėrimas po vandeniu ir susitikimas su šamu panardina į geismų gelmę, paslaptinga Undinės (apie ją žinome tik kad mylėjo Johanesą ir apsigynė disertaciją) praeitis žadina nerimą. Undinė filme kartais atrodo lyg pačiam Kristofui nesuvokiamų jo svajonių projekcija, kartais – miesto alegorija.

Petzoldas nieko nepasako iki galo, verčia nuolat klausti, kas yra Undinė, kaip jos tapatybė susieta su miestu, kuo ji traukia Kristofą, kodėl netiki savo meile. Nors, kita vertus, finale ji lyg ir nugali likimą ar prakeiksmą, sugrįžta į gelmę ir leidžia gyventi Kristofui, jo žmonai ir būsimam kūdikiui. Kartu tai lyg susitaikymas su gamta, sugrįžimas į jos įsčias. Petzoldas filme rodo gamtą lyg visišką laisvę, į kurią iš miesto ištrūksta įsimylėjėliai Undinė ir Kristofas. Mieste jie tarsi priversti nuolat gręžiotis atgal.

Sąmoningas Undinės sprendimas, jos pasitraukimas bei išdavystės baimė ir sieja Petzoldo filmą su Ingeborg Bachmann novele, kuri pasirodo filmo titruose. 1961 m. apsakymų rinkinyje „Trisdešimtieji metai“ („Das dreissigste Jahr“) pasirodžiusi „Undinė išeina“ – tai aistringas monologas – kartu ir kaltinimo aktas vyrams, ir pagyros jiems žodis. Jis prasideda žodžiais: „Žmonės! Monstrai!“ Undinė monologą sako atsisveikindama, galutinai nutraukdama ryšį su žmonių pasauliu. Prisiminusi, kaip Berlyne ieškojau namo, kuriame rašytoja žaisdavo šachmatais su Witoldu Gombrowicziumi, pagalvojau, kad visas meilės ligos apraiškas „Malinoje“ ar laiškuose Pauliui Celanui aprašiusi Bachmann pati galėtų būti Petzoldo filmo Undinė.

Bachmann didelės įtakos turėjo Ludwigo Wittgensteino refleksijos apie kalbos neįgalumą išreikšti tai, kas egzistuoja tik etikos, estetikos, metafizikos sferose. Bet ji sakė, kad meno kūrinys moko tiesos kalbos: „Poetui gali pavykti sujungti du dalykus – atspindėti savo epochą ir pristatyti dalykus, kurių laikas dar neatėjo.“ Man regis, kad Petzoldas „Undinėje“ daro kažką panašaus. Jis tęsia „Tranzite“ pradėtas naujų kino kalbos priemonių paieškas, siekdamas, kad vaizdas ne tik perteiktų mintį, jausmą ar epochą, bet ir įvardytų tai, kas dar neįgijo formos ar netapo žodžiu, o egzistuoja tik pasąmonėje, kaip ta ateities nuojauta, kuri nušvinta, kai Undinei ir Kristianui susitikus netikėtai sudūžta akvariumas su naro figūrėle.