Anetė
(Annette)

Odos oda


Režisierius Leos Carax
Scenarijaus autoriai Ron Mael, Russel Mael

Vaidina Adam Driver, Marion Cotillard, Simon Helberg, Devyn McDowell
2021, Prancūzija, Vokietija, Belgija, Japonija, Meksika, 140 min.

Platintojas Lietuvoje „Kino Pavasaris Distribution“


Ne, šitas filmas nenori būti žiūrimas antrą kartą. Trečią – galbūt. Bet tik ne antrą. Ankstesnis Leos Caraxo filmas „Šventieji motorai“ („Holy Motors“, 2012) irgi nelabai norėjo to antro karto, bet bent jau leido, nes ten visko buvo tiek daug, vis kitaip ir kitaip, kad daugybė detalių pasimiršdavo ir netikėtumo antram kartui šiek tiek likdavo. Netikėtas vienos veikėjos uždainavimas viename „Šventųjų motorų“ epizode „Anetėje“ jau persimetė į visą filmą. Čia uždainuoja visi, ir nesiliauja dainavę, net sėdėdami ant klozeto. Bet „Anetėje“ nelabai yra ką pamiršti, tad ir netikėtumo antram kartui nebelieka. Bet filmai nebūtinai kuriami antram kartui. Manau, kad Caraxas tikrai neturėjo tokios intencijos.

Taigi, kas lieka, jei nelieka pagrindinių šio filmo sudedamųjų – netikėtumo ir nenuspėjamumo? Lieka „blogas“ apšvietimas, nes beveik visą laiką tamsu ir kartais nelabai matosi, kas vyksta, bet vis dėlto tai meistriškas apšvietimas, nes aktoriai vis tiek atrodo labai gražiai. Išskyrus Adamą Driverį, kuris nelabai gražus. Na gerai jau, gerai, negražus ne jis, o jo personažas Henris. Yra toks plačiai pasaulyje žinomas ir labai populiarus dulkių siurblys Henris. Ar yra kažkas bendro tarp jų? O vaikas irgi labai negražus, pats negražiausias iš visų. Kol netikras. Kai jau tikras, tada gražus. Kodėl netikras vaikas negražus, o tikras gražus, neaišku. O gal ir aišku. Bet mes ne aiškumo čia atėjome. Ne aiškumo ir Caraxas atėjo kurdamas šį filmą. Ne aiškumo, o neaiškumo.

 

Tas neaiškumas irgi lieka. Tas geras neaiškumas, tas absurdo tėvas (ar sūnus, ar šventoji dvasia?). Neaišku, ar čia juokinga, ar rimta? Ar čia viskas per daug nuoširdu, ar kaip tik labai nenuoširdu? Ar čia nenuoširdus nuoširdumas, ar nuoširdus nenuoširdumas? Širdumas širdumas širdumas. Ne nuo. Kai pakartoji žodį daug kartų, o dar ir atskiri kelias jo dalis, jis pasidaro kažkoks keistas, svetimas, nemalonus, kvailokas. Taip galima būtų apibūdinti ir „Anetę“. Viena aišku, kad ir šio sunkiai „įžanrinamo“ filmo režisierius, ir šio (anti)miuziklo autoriai (broliai Maelai ir jų sunkiai įrėminama muzikos grupė „Sparks“) to ir siekė. „Filmas – tai savų abejonių ir kvailumo perkėlimas į ekraną“, – sako Caraxas.

 

Taip, lieka ir abejonė. Ta abejonė, kuri yra meno motina. Ar duktė? Ar ir motina, ir duktė viename? Gal duktė, dainuojanti motinos balsu?

 

Rankoje lieka gyvatės oda. Net ne oda, o odos oda, nes šis filmas, rangydamasis savo laiko juosta, meta odą, kuri irgi meta odą, o ta – savo odą. Iš pradžių gyvenimas filme, paskui filmas filme, paskui spektaklis gyvenime, kuris yra filme, kuriame dar yra ir marionečių teatras, bet šis jau filme, o ne gyvenime. Ar tas spektaklis geras, ar blogas? Ar tas filmas geras, ar blogas? Ar tas gyvenimas geras, ar blogas?

 

Kas dar lieka? Perukai.

 

Niūri žalia spalva, tarsi veiksmas vyktų po vandeniu ar/ir miške. Kartais jis ten iš tikrųjų ir vyksta. Arba ne iš tikrųjų. Arba iš tikrųjų neištikrųjų. Ta bjauroka žalia dažnai dar labiau pabjaurinama raudonomis dėmėmis – tiesiogine ir perkeltine prasme (gražesnės geltonos dėmės irgi kartais šmėsteli, bet jų nedaug). Kas yra raudona dėmė perkeltine prasme? Koks nors raudonas drabužis, daiktas ar šviesos lopas filmo kadre. Kas yra raudona dėmė tiesiogine prasme? Kraujo dėmė ant aktorės-personažo-aktorės drabužių; vis ryškėjanti pigmentinė dėmė ant aktoriaus-personažo-aktoriaus veido.

 

Beje, populiarusis dulkių siurblys Henris irgi yra raudonas. Su juoda kepure. Labai panašia į jau raudonai, nebe žaliai, aprengto Henrio „blogą“ juodą peruką filmo pabaigoje.

 

Kas dar lieka? Nerimas? Nepatogumas? Nuobodulys ar nuovargis (tiesiogine ir perkeltine prasme, t. y. ir veikėjų, ir žiūrovų)? Dviguba (ar triguba?) ironija? O gal jos čia visai nėra? Toks „švelnus“ kankinimas, kaip tame epizode, kur Henris kutena Anės pėdas?

 

Ir viskas yra publikai. Publikai filme ar publikai gyvenime? Ar publikai publikoje? Ar publika žino, kad ji publika? Ar žino, kad čia viskas netikra? O gal tikra? Ar publikai labiau patinka tai, kas tikra, ar tai, kas netikra? Ar (netikras) sušaudymas juokinga, ar baisu? Bet viskas juk yra publikos malonumui (išskyrus patį filmą?), ir ji nenori atskirti meno nuo menininko. Nenori arba negali. Žmonėms patinka žvaigždžių gyvenimas. Žmonėms patinka paskirstymas stereotipiniais lyčių ir šeimos narių vaidmenimis: vyras publiką „žudo“, o moteris juos „gelbsti“, nes taip reikia. Jis (garsus scenos komikas) – ciniškas, sarkastiškas, niūrus, irzlus, amžinas „genijus“, bet jam viskas atleidžiama, nes tokia yra realybė. Ji (garsi operos žvaigždė) – švelni, jautri, rami, trapi, amžina „auka“ (ir ne iš tikrųjų, ir iš tikrųjų), bet tai irgi atleidžiama, nes tokia yra realybė. Ar nerealybė? Ar neatleidžiama? O žmonėms patinka bet kokia nesąmonė, jei ją pateikia tas, kuris jiems patinka. Ir atvirkščiai. Norite šito – imkite. Nenorite šito – vis tiek imkite. Norite šito – negausite. Norėjote žiūrėti – žiūrėkite. „Stop watching me“ („baikite į mane žiūrėti“) – tokia Henrio fraze baigiasi filmas. Baigiasi spektaklis. Gyvenimas tęsiasi. Spektaklis tęsiasi.