Piktieji numirėliai prisikelia
(Evil Dead Rise)

Tad kodėl į šiuos filmus verta žiūrėti rimtai? Galiu paliudyti, kad tarp daugelio kino mėgėjų iki šiol vyrauja Maxo Horkheimerio ir Theodoro Adorno knygoje „Apšvietos dialektika“ išsakyta nuostata, kad masiškai gaminamas Holivudo kinas tėra klišių perpildyta prekė, kuri kuriama pagal įprastas ir lengvai atpažįstamas schemas. Kitaip tariant, pasak šios logikos, mechaniškai reprodukuojami žanrinio kino kūriniai yra panašūs vienas į kitą ir nesugeba pasiūlyti nieko naujo ar originalaus. Tačiau, kaip savo knygoje „Why It’s OK to Love Bad Movies“ („Kodėl normalu mėgti blogus filmus“) rašo Matthew Strohlas, blogi filmai gali priminti avangardinio kino veikimą. Filosofas atkreipia dėmesį į neretai pasitaikantį „taip blogai, kad net gerai“ (it’s so bad that it’s good) vertinimą – kai kurių filmų estetinis primityvumas kaip tik ir tampa svarbiausia jų savybe, kuri net padeda jais mėgautis. Kaip teigia Strohlas, tokie blogi filmai akivaizdžiai laužo „gero skonio“ ar įprastas kinematografines taisykles, o būtent tai neretai sąmoningai daro ir avangardinis kinas. Štai kodėl kai kuriuos blogus filmus galima vadinti gerais blogais – jie tampa kitokią estetiką ar kino kalbą diegiančiais pavyzdžiais. Štai kodėl į „Piktieji numirėliai prisikelia“ žvelgiu rimtai. Labai rimtai.

Jau pirmoje filmo scenoje aiškiai parodoma, kad jame reflektuojamas visas ankstesnis „Piktųjų numirėlių“ palikimas. Filmas prasideda siaubo kino klasika tapusiu kameros judėjimu, kuris atkartoja piktos būtybės žvilgsnį ir trajektoriją. Šios scenos pabaigoje žiauriai nužudomi miške apsistoję paaugliai ir dangui nusidažius raudona spalva virš vandens iškyla minėtos būtybės apsėsta mergina, o skambant grėsmingai muzikai atsiranda filmo pavadinimas. Juostoje apstu tokių vaizdinių, kurie tiesiogiai siejami su ankstesnėmis serijos dalimis. Šis „Piktųjų numirėlių“ estetikos (iš)naudojimas pastebimas ir detalėse. Pavyzdžiui, visas veiksmas ir vėl sukasi aplink „Nekronomikoną“, o pagrindinių veikėjų rankose atsiduria vis tie patys ginklai – dvivamzdis šautuvas ar benzopjūklas. Žvelgiant į visa tai norėtųsi pakartoti pirmų trijų dalių pagrindinio veikėjo kultinę frazę „groovy“ („puiku“) ar „this is my boomstick!“.

„Piktieji numirėliai prisikelia“ sukurptas iš ankstesnėse dalyse ar kituose siaubo filmuose matytų scenų ar vaizdinių. Pavyzdžiui, vienintelėje iš tiesų juokingoje filmo scenoje parodoma, kaip žmogaus akis užstringa vieno veikėjo gerklėje. Tačiau tai mes jau matėme antroje dalyje („The Evil Dead 2“, 1987). Arba daroma tiesioginė nuoroda į legendinę „Švytėjimo“ („The Shining“, 1980) sceną, kurioje kraujo srautai išsilieja iš atsidariusio lifto. Čia apstu ir savo netikėtumu išgąstį keliančių scenų (jump scares), kurias dėl paveikumo naudoja kiekvienas prastą siaubo filmą kuriantis režisierius. Gal šis kinematografinis triukas ir buvo originalus filme „Žmonės katės“ („Cat People“, 1942), tačiau dabar tai tik erzinanti žiūrovų gąsdinimo priemonė. Žiūrint penktąją dalį net apima déjà vu jausmas. Prisiminus prastoką ketvirtąją dalį („Evil Dead“, rež. Fede Alvarez, 2013), galima konstatuoti, kad „Piktieji numirėliai prisikelia“ yra banalus pastarojo filmo perdirbinys.

Vienoje filmo scenoje pateikiamas saviironiškas dviejų paauglių dialogas. Kaimynų paaugliui prasitarus, kad jie eis žiūrėti visas, net blogąsias „Košmaro Guobų gatvėje“ („A Nightmare on Elm Street“) dalis, jo brolis paprieštarauja, kad nėra blogų Fredžio Kriugerio filmų. Kyla įtarimas, kad taip save pateisinti bando ir filmo „Piktieji numirėliai prisikelia“ kūrėjai. Lyg pamokyti minėtų Horkheimerio ir Adorno, jie tiki, kad nereiklūs siaubo kino žiūrovai suvirškins viską. Bet mes juk matome, kad penktoje dalyje nėra nieko, dėl ko mes taip mėgstame pirmus tris filmus. Nėra kultinio aktoriaus Bruce’o Campbello humoro, įspūdingų kinematografinių triukų, kurių apstu antroje filmo dalyje (pavyzdžiui, kai kamera vejasi pagrindinį herojų arba kai kraujas ištrykšta iš po žemių). Po filmo peržiūros neišvengiamai kyla klausimas, kodėl prieš tris dešimtmečius pasirodę filmai atrodo vizualiai įdomiau nei dabartinis?

Apmaudu, kad būtent toks siaubo kinas rodomas mūsų kino teatruose. Juk yra daug geresnių ir įdomesnių, tačiau pakankamo dėmesio nesulaukusių „blogų“ filmų. Pavyzdžiui, vizualiųjų efektų meistro Philo Tippetto trisdešimt metų kurtas „Pašėlęs Dievas“ („Mad God“, 2021) ar Ti Westo „X“ trilogija („X“, 2022; „Pearl“, 2022; ir šiuo metu kuriamas „MaXXXine“). Pasikapsčius kino šiukšliadėžėje tikrai galima rasti įdomesnių kūrinių nei „Piktieji numirėliai prisikelia“.